Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metų pradžioje tauta išsikėlė ambicingą viziją: mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižinė. Tačiau metų pabaigoje matome streikuojančius mokytojus, atleistą ministrę ir į „Paskutinio skambučio“ protesto akciją pedagogų palaikyti atėjusią visuomenę. Švietimo bendruomenė yra pasipiktinusi, kad nuolatiniame reformų vajuje su ja nesitariama, kad sprendimai priimami už uždarų durų. „Mokytojas jaučiasi nesuprastas ir įbaudžiavintas“, – dar kovo mėnesį sakė prof. Vilija Targamadzė, su kuria kalbėjomės apie mokytojo prestižo kėlimą.

O kodėl mūsų mokytojai jaučiasi žeminami ir neišklausomi? Kodėl su jais nesitariama? Apie tai – pokalbis su Kaišiadorių V. Giržado progimnazijos mokytoja DAIVA NASEVIČIENE.

Daiva Nasevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gal galėtumėte įvardyti problemas, kurios labiausiai užkliūva mokytojams? Nuo šių mokslo metų pradžios įvestas etatinis apmokėjimas? Būdas, kuriuo priimamos reformos, kai nesitariama su švietimo bendruomene? Prasta komunikacija? Kokios kitos svarbios priežastys?

Sunku įsivaizduoti, kad su tokiu dabartinės valdžios požiūriu į mokytojus ši profesija taptų prestižinė... Ko gero, tam, kad gabus ir aktyvus jaunimas rinktųsi pedagogines studijas, jis turėtų žinoti, kad tai bus darbas, kuris bent jau suteiks galimybę oriai gyventi. Kol kas, kiek teko girdėti, norinčiųjų tapti mokytojais nėra daug, o ir tie, kurie baigia studijas, ieško geriau apmokamo darbo. Pati nuo vaikystės svajojau būti mokytoja ir apie atlygį nemąsčiau, bet savo mokytojus gerbiau, gerbė juos ir mano tėvai. Dabar stengiuosi savo vaikus auklėti taip, kad ir jie gerbtų mokytojus ir visus kitus.

O svarbiausia – etatiniame darbo apmokėjime nuvertinta pamoka, kuri lyg ir turėtų būti svarbiausia ugdymo proceso dalis. Ar ne?

Taip, su švietimo bendruomene nesitariama, visiškai neatkreipiamas dėmesys į išsakomas problemas, į išdėstytus pasiūlymus, pateikiamus argumentus. Ir taip metai iš metų... Apie mokinių skaičiaus klasėse mažinimą kalbama jau seniai, bet klasėse mokinių nemažėja. Į ugdymo procesą integruojami vaikai, turintys spec. poreikių, bet finansavimas nepakankamas ir vis mažinamas. Kuo toliau, tuo labiau daugėja vaikų, kuriems reikia logopedo, psichologo pagalbos, bet ir vėl – pinigų tam nėra, ir savivaldybės priverstos mažinti etatų skaičių... Mokytojas į ugdymo procesą turi integruoti įvairias „iš viršaus“ nuleistas programas, kurių su kiekvienais metais vis daugėja.

Kiekviena mokykla turi vykdyti kokią nors programą, nukreiptą prieš patyčias, bet, kaip matėme ir girdėjome, patys valdžios pareigūnai tyčiojasi iš mokytojų, ir ne tik iš jų. Be to, nepasitarus su švietimo bendruomene, mokiniams sutrumpinamos atostogos, bet ar tai padarys juos geriau skaičiuojančius ir rašančius?

Ir vėl – be jokio skaičiavimo, išanalizavimo, pasitarimo – reforma. Etatinis darbo užmokestis. Noras lyg ir geras – mokėti mokytojui už visus jo darbus. Deja, tai skamba lyg kokia utopija. Trūksta reformai aiškumo ir konkretumo. O svarbiausia – etatiniame darbo apmokėjime nuvertinta pamoka, kuri lyg ir turėtų būti svarbiausia ugdymo proceso dalis. Ar ne?

Mes, mokytojai, tikėjomės, kad daugiau valandų bus skirta pasiruošti pamokai, taisyti ir vertinti darbus. Tikėjomės, bet mūsų lūkesčiai neišsipildė. Trumpai tariant, etatą (36 val.) sudaro trys „kišenės“: pirmoji „kišenė“ – tai pamokos (kontaktinės valandos), antroji „kišenė“ – nekontaktinės valandos, susijusios su kontaktinėmis valandomis (pasiruošimas pamokai, darbų taisymas, vertinimas, tėvų informavimas ir pan.) ir trečioji „kišenė“ – veikla bendruomenei (susirinkimai, projektai ir t. t.). Štai ir priversta buvo mokyklos administracija „stumdyti“ tas valandas, nes etatas turi būti sudarytas iš visų trijų „kišenių“, kurių valandos apmokamos vienodai... Vadinamoji antroji „kišenė“ liko praktiškai tokia, kokia ir buvo...

Mokytojai tapo derybininkais, teisės žinovais. Reikėjo studijuoti darbo kodeksą, kovoti, kad būtų palikta teisė ruoštis pamokoms ne mokykloje, o kitoje erdvėje, kad pietų pertrauka nebūtų išbraukiama iš darbo valandų skaičiaus (juk mokytojai pietauja mokykloje, šalia vaikų ir netampa robotais, reaguoja į tai, kas vyksta aplinkui net ir per pietų pertrauką...).

Tas skaičiavimas atrodo nekaltas, bet kai perskaičiuoji, pamatai, kad tokį atlyginimą, kurį mokytojas anksčiau gaudavo už 18 kontaktinių valandų, dabar jis gauna už 20,5 val. Darbo apimtis padidėjo, o atlygis – ne. 

Be to, nesant aiškumui, palikta per didelė erdvė mokyklų vadovams spręsti ir interpretuoti. Ministerija pateikė etatinio apmokėjimo rekomendacijas, o vadovai tas rekomendacijas skaito skirtingai. Juk rekomendacija – kaip sako – tai tik patarimas kaip daryti, vadinasi, galima daryti ir kitaip – taip, kaip pats vadovas ir nusprendžia.

Toliau – manipuliacija metinėmis valandomis. Dabar kontaktinės valandos skaičiuojamos ne savaitei, o metams. Tai sukelia daug painiavos ir neaiškumų. Tas skaičiavimas atrodo nekaltas, bet kai perskaičiuoji, pamatai, kad tokį atlyginimą, kurį mokytojas anksčiau gaudavo už 18 kontaktinių valandų, dabar jis gauna už 20,5 val. Darbo apimtis padidėjo, o atlygis – ne. Vieni mokytojai turi 26 kontaktines valandas ir neturi etato, kiti turi 20 valandų ir jiems susidaro etatas...   

Kaip vertinate nesibaigiančią švietimo reformą, kai kiekviena atėjusi valdžia pristato ir skuba įgyvendinti savo viziją? Kai nėra tęstinumo, aiškios krypties? Prof. V. Targamadzė tokią būklę yra įvardinusi „kaip namą ant smėlio“. Kokia Jūsų nuomonė?

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Aš esu mokytoja, bet gal nesuklysiu sakydama, kad visos reformos buvo nenusisekusios. Taip, nebuvo ir vis dar neturima aiškios krypties ir tęstinumo, buvo kopijuojamos kitų šalių švietimo sistemos, nesusimąstant, kad mums tai visai netinka... Bet atsakymą į šį klausimą norėčiau palikti tiems, kurie profesionaliai gali įvertinti.

Kaip gali būti pastatytas namas be stipraus pamato? Kiekviena reforma – lyg koks prie namo lipdomas priestatas, o apie pamatus vis būdavo pamirštama. Kyla klausimas, kodėl nesusėdama kartu prie vieno stalo ir nesikalbama? Kodėl bijoma išgirsti liaudies balsą? Kodėl reforma yra daroma tik dėl reformos? Kodėl vykdoma reforma nebuvo išdiskutuota, išbandyta pilotinėse mokyklose, kodėl paimta ir per prievartą prastumta? Daugiau klausimų nei atsakymų.

Kokių priekaištų galėtumėte išsakyti mūsų Vyriausybei? Ką ji daro ne taip? Ko reikėtų, kad būtų pasiektas bendras susitarimas tarp abiejų pusių: valdžios ir švietimo bendruomenės?

Mokytojai nori dirbti savo darbą, o ne streikuoti ar „gyventi ŠMM“.

Dėl arogantiško elgesio, neįsiklausymo į problemas, laikymosi tik savo nuomonės ir susidarė tokia situacija. Ministerijos atstovai su ministre priešaky, atvykę susitikti su streikuojančiais mokytojais, pabrėžė, jog mes, mokytojai, turime susitarti dėl darbo apmokėjimo principų su savo mokyklų direktoriais. Ar tarėsi ministrė su mokytojais? O juk buvo palanki proga – mokytojai buvo (ir vis dar yra) čia pat – ŠMM. Kiek laiko ten su mokytojais praleido jau buvusi ŠMM ministrė?

Ko reikia, kad būtų rastas bendras susitarimas? Manau, kad reikia tik NORO, NORO įsiklausyti, suprasti, nebijoti prisipažinti suklydus, paskubėjus su šia nebaigta reforma, ir, ko gero, šis didelis nesusipratimas, visiems kartu susėdus prie derybų stalo, pasikvietus švietimo ekspertus, kitus specialistus, būtų jau buvęs pradėtas spręsti. Juk mūsų reikalavimai išdėstyti – konkretūs ir aiškūs mokytojų etatinio apmokėjimo modelio principai, įsipareigojimas kelti mokytojų atlyginimą, mokinių skaičiaus mažinimas klasėje.

Streike dalyvauja tik dalis mokytojų. Kodėl? Kodėl nėra vienybės? Ar tai rodo, kad daliai švietimo bendruomenės situacija yra priimtina? Tuomet kodėl likusiai daliai ji kliūva? Ar tarpusavyje yra solidarios bent kelios profsąjungos, atstovaujančios švietimo bendruomenei?

Streike dalyvauja tik viena profesinė sąjunga: Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS), vadovaujama Andriaus Navicko. Kitos penkios profesinės sąjungos 2017-11-22 yra pasirašiusios Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį, todėl jų nariai streikuoti negali. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos žiniomis, dabartinio streiko metu į LŠDPS perėjo apie 1000 Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos narių (vadovas Eugenijus Jesinas), daugiausia iš Klaipėdos miesto. Taip pat, norėdami streikuoti, į mūsų profesinę sąjungą pereina žmonės iš Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (vadovas Audrius Jurgelevičius), kurie savo mokyklose steigia LŠDPS pirmines organizacijas. Streiko metu naujų pirminių organizacijų įsisteigė daugiau kaip 50. Todėl negalėčiau pasakyti, kad daliai pedagoginės bendruomenės situacija yra priimtina, o kliūva tik LŠDPS nariams. Streike dalyvauja ir ne profesinių sąjungų nariai. O ar solidarios bent kelios profsąjungos, atstovaujančios švietimui, galima pamatyti iš pastarųjų dienų įvykių. Mus solidariai palaiko Vilniaus profesinė sąjunga (vadovė Rūta Osipavičiūtė), Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ (vadovas Kęstutis Juknis), Lietuvos mokytojų sąjūdis (vadovė Rūta Andriuškevičienė).

Būtų džiugu, kad švietimo bendruomenė turėtų vieną profsąjungą, bet kol kas yra taip, kaip yra. Sako, draugą nelaimėje pažinsi. Tikiuosi, kad Lietuvos mokytojai jau pamatė, kas tikrai jiems atstovauja, o kas tik apsimeta.

Ar tėvai ir moksleiviai palaiko mokytojus? 

Džiugu, kad mus palaiko tėvai ir moksleiviai. Tėvai rašo palaikančius pranešimus į spaudą, siunčia mokytojams asmenines žinutes, susitinka su streiko komitetais. Mokiniai lapkričio 29 dieną surengė palaikymo akciją, patys atvykdami prie ŠMM. Mes tikrai jaučiame jų palaikymą ir tariame jiems nuoširdų ir didelį AČIŪ.

Kaip baigsis ši švietimo bendruomenės akcija – kokia Jūsų nuomonė?

Jeigu būtume netikėję, kad viskas baigsis sėkmingai, tai nebūtume pradėję streikuoti, nebūtume vykę į mitingą, nebūtume dalyvavę akcijoje „Paskutinis skambutis“. Tik tikėjimas, kad pagaliau mokytojas bus išgirstas ir suprastas, mus veda į priekį. Juk mes stengiamės pirmiausia dėl vaikų, o ne dėl savęs. Vaikams nereikia pavargusio mokytojo. Vaikams reikia MOKYTOJO.