Kadras iš rež. Martyno Starkaus dokumentinio filmo „Mulai“ (2018 m., 88 min.). Dešinėje – prelatas Edmundas Putrimas, kairėje – lietuvis Gintas.

Lietuvos kino teatruose rodomas žurnalisto ir keliautojo Martyno Starkaus režisuotas dokumentinis filmas „Mulai“ (Lietuva, 2018 m.) apie Peru kalinčius lietuvius, nuteistus už narkotikų gabenimą. Pasak režisieriaus, jam maloniausia, kad filmas žmonėms patinka, kad jie eina į jį. „To mes ir siekėme – kad kuo daugiau žmonių jį pamatytų, – teigė M. Starkus. – Kita vertus, mes nemoralizuojame – mes rodome. Žmonės tegul patys sprendžia, juk jie nėra kvaili, supranta, kas gali nutikti už tokius sprendimus. Edukacijos šiame filme daug, mes ir to siekėme. Dokumentika dažnai moko, o kam kas artimiau – tas tai ir pasiima.“ 

Filmas pasakoja dramatišką trijų jaunų žmonių: Ginto, Ruslano ir Airos, atsidūrusių Peru kalėjimų kamerose už bandymą gabenti narkotikus, istoriją. Šalimais šių istorijų – šiuo metu Toronte, Kanadoje, gyvenančio prelato EDMUNDO PUTRIMO daugelį metų besitęsianti misija – lankyti už grotų atsidūrusius, daugiausia Pietų Amerikoje kalinčius nelaimėlius. Filme kunigas – ne tik tarpininkas tarp kalinių ir režisieriaus, filmavimo komandos, bet ir tarp nuteistųjų ir jų artimųjų, tarp Peru ir Lietuvos institucijų. 

Koks būtų filmas, jeigu jame nebūtų prelato E. Putrimo, režisierius M. Starkus nelinkęs spėlioti. „Nemėgstu spėlioti, kas būtų, jeigu būtų – čia kaip sporte. Toks buvo režisūrinis sprendimas, – kalbėjo M. Starkus. – Katalikų Bažnyčios įtaka Pietų Amerikoje yra stipri, ir valdiškos durys čia labiau atsiveria turint Katalikų Bažnyčios hierarchų užnugarį. Dievo vietininkų ten bijoma. Pietų Amerikoje aš ne pirmą kartą, suprantu, kokia ten kultūra, kokie santykiai, kaip veikia sistema. Mūsų atveju džiaugiuosi, kad Bažnyčios įtaka mums padėjo.“ 

Pokalbyje su prelatu E. Putrimu – apie Pietų Amerikoje kalinčių lietuvių kasdienybę, žeidžiančią jų žmogiškąjį orumą, apie liūdnas ir viltingas akimirkas stengiantis įžiebti šiems žmonėms tikėjimą ir pastangas nepalūžti, apie laimingus atsitiktinumus ir daugybę kliūčių, kurias reikėjo įveikti norint su filmo kūrybine komanda patekti į neįžengiamus Limos kalėjimus. O juose, kaip teigė „Mulų“ režisierius M. Starkus, Dievo yra mažai.

Prelatas Edmundas Putrimas rež. Martyno Starkaus dokumentiniame filme „Mulai“.

Viena jūsų, kaip kunigo, kasdienių veiklų – lankyti Pietų Amerikoje kalinčius lietuvius ir kitų šalių nuteistuosius. Kaip ši nuolatinė misija jūsų gyvenime atsirado? 

Bus jau 25-eri metai, kai važiuoju į Pietų Ameriką aplankyti lietuvių bendruomenes. Prieš septynerius metus jų nariai man ir papasakojo, kad tų kraštų: ir Argentinos, ir Urugvajaus, ir Brazilijos, ir Peru – policija ieško lietuvių vertėjų, mokančių ispanų, portugalų kalbas, ir norinčių su ja bendradarbiauti. Man pasidarė įdomu, kodėl. Pasirodo, viskas susiję su narkotikų gabenimu. Vėliau iš garbės konsulo Limoje Eduardo Alberto Paškevičius Velarde sužinojau, kad Limoje dviejuose kalėjimuose kali daug lietuvių. Jų skaičius svyruoja tarp 15 ir 20, vieni išeina, kiti patenka... Daugiausia kalinčių lietuvių – Peru, kita valstybė pagal jų skaičių – Brazilija.

Koks buvo pirmasis Pietų Amerikos kalėjimas, į kurį gavote leidimą patekti ir aplankyti kalinius?

„Sarita Colonia“, skirtas vyrams, esantis ne per toliausiai nuo tarptautinio Limos oro uosto. Labai senas kalėjimas prastame rajone. Kai pirmą kartą gavau leidimą į jį patekti, Lietuvoje buvo paskelbti Gailestingumo metai. Ir visas pamokslas, kurį ten sakiau, buvo apie Dievo gailestingumą. Buvo apėmęs labai keistas jausmas: kaliniai Mišiose sėdėjo sustingę. Įsivaizduokite, po tiek metų, praleistų kalėjime, jie pamato ne tik dvasininką, aukojantį šv. Mišias, bet dar ir lietuvį. Tos Mišios buvo išties jautrios. 

Po jų, – buvo pirma valanda, – įėjo sargas ir pasakė kaliniams, kad jau pietų metas. Nė vienas jų nepajudėjo. Viešpatavo tokia gili tyla, visi tartum sustingę. Pasakiau tada vyrams prieš atsisveikindamas su kiekvienu: turite eiti, nes, jeigu praleisite pietus, nieko negausite iki vakarienės.

Lietuvių kalinių tą kartą buvo apie 15–20, vyriausiam – 65-eri, jauniausiam – 18-a. Amžiaus vidurkis – 25 metai. 

Taigi pasitaiko jautrių momentų. Bet būna ir labai piktų kalinių, išliejančių ant manęs pyktį už tai, kad Lietuvos valdžia jiems nepadeda.

Sąlygos, kokiomis kalima Pietų Amerikoje – žeminančios žmogaus orumą. Tai atskleidžia ir filmas „Mulai“: reikia susimokėti už čiužinį, už rankšluostį, už visa kita, ko reikia pragyvenimui. 

Taip, tiesa. Jiems reikia pinigų, o jų taip lengvai negausi. Pamenu, kartą lankiau kalinius, buvo vasara, vienas vyras vilkėjo trumpas kelnes, ir visos jo kojos buvo sugeltos. Paklausiau: kas taip sukandžiojo? Atsakė, kad tarakonai. Negi tarakonai ropoja į lovą? – pasiteiravau. Jis man tarė: lova? Kokia lova? Aš neturiu lovos. Mes trise paeiliui ant vieno čiužinio miegame.

Kaliniai turi kovoti, kad išsilaikytų. O kur dar kyšiai... Jie skundžiasi man, kad paskambinti telefonu gali tik sumokėję sargui. 

Iš ryto susipakuoja savo daiktelius, kiek ten jų turi, ir vaikščioja po kalėjimą su maišu, kad niekas nepavogtų. Vakare grįžta. 

Važiuodamas lankyti kalinių prisikraunu į lagaminą religinės literatūros, kiek galiu, o atvykęs vietoje nusiperku dantų pastos, šepetukų, muilo, kitų higienos priemonių ir padovanoju kaliniams.

Kadras iš rež. Martyno Starkaus dokumentinio filmo „Mulai“.
Prelatas Edmundas Putrimas rež. Martyno Starkaus dokumentiniame filme „Mulai“.

EDMUNDAS PUTRIMAS: Jeigu atkreipėte dėmesį, filme virš kalėjimo durų matyti langelis su grotomis, pro kurį sklinda riksmai. Tai izoliatorius, kuriame kali labai sunkiai nusikaltusieji. Jie rėkia, nes nori dėmesio. Tas langelis – tai vienintelis jų išėjimas į pasaulį. Kai baigėme filmuoti, priėjau prie to langelio, ištiesiau rankas ir paėmiau kaliniui už rankų. Toks labai žmogiškas paprastas veiksmas.

Papasakokite apie savo pažintį su M. Starkumi ir tai, per ką reikėjo pereiti, kad jus su filmavimo technika įsileistų į kalėjimą. 

Prieš keletą metų gavau M. Starkaus el. laišką su pasiūlymu susitikti ir pasikalbėti apie jo norimą kurti dokumentinį filmą. Susitikome, pradėjome tartis dėl skrydžio datų ir kitų dalykų. Tikras iššūkis gauti leidimą lankyti kalinius tuose kraštuose, o patekti pro kalėjimo duris su filmavimo aparatūra – beveik neįmanomas iššūkis. 

Bet Dievas veikia įvairiais keliais. Prieš keletą metų Toronto arkivyskupijoje susipažinau su vienu kunigu iš Hamiltono. Pasirodė, kad jis iš Limos. Lima! – nustebau ir papasakojau jam apie projektą, prevencinį būsimo filmo tikslą, apie tai, kad norime filmu atkreipti žmonių dėmesį, jog dėl vieno blogo sprendimo vaikantis lengvų pinigų gali kentėti visą gyvenimą. Kunigui patiko ši idėja, ir jis iš karto parašė vyskupui į vyskupiją, kurioje yra mums reikalingi du kalėjimai.

Taigi pirmas žingsnis buvo padarytas. Mums labai padėjo ir Lietuvos generalinis konsulatas San Paule. Ir M. Starkus, ir aš iš visų pusių spaudėme, rašėme, kombinavome. Tada teko susitikti su Peru kalėjimų viršininku. Įdomu, kad, kai įžengiau pas jį, ant stalo stovėjo jau paruošta kava. Geras ženklas. Pristačiau jam, kaip Lietuvos vyskupų konferencija, Lietuvos Bažnyčia, visuomenė aktyviai rūpinasi prekybos žmonėmis klausimais, kartu ir projektą, kad norime Peru filmuoti kalinius, kurie sutinka kalbėti. Paprašiau paremti mūsų pastangas. Kalėjimų viršininkas pagalvojo ir sutiko. 

Taip paprastai ėmė ir sutiko?

Taip, taip paprastai. O tiek meldžiausi, tiek nervinausi. Žinoma, tuomet dar laukė problemos gauti visus reikalingus raštus, kad mus įleistų į kalėjimą. Žinote, kaip Pietų Amerikoje: mañana – viskas rytoj. Taip ir buvo, beveik pusę metų negavome jokių raštų. Vis rašydavome, prašydavome, primindavome, sakėme, kad jau turime įsigiję skrydžio bilietus. Mums ir vėl padėjo konsulatas San Paule.

Galų gale gavome leidimą. Tam, kad prisiminčiau, kaip buvo sudėtinga tai padaryti, esu išsisaugojęs visus mudviejų su tuo kunigu iš Peru susirašinėjimo laiškus.  

Kai atvykome į „Sarita Colonia“ – ir vėl bėdos, vėl manėme, kad nepateksime. Pasirodo, vienam kaliniui mėginant pabėgti, visas kalėjimas buvo izoliuotas. Kalėjimo prižiūrėtojas tik žiūrėjo į mūsų raštą išplėtęs akis ir negalintis patikėti: kaip čia gali būti, kad kalėjimų viršininkas reikalauja, kad mes įeitume į vidų?

Filme matyti, kad filmuojant jums pašonėje visada stovi sargybinis. Kaip suprantu, jokio privatumo nebuvo? 

Nebuvo, bet mes ir neturėjome, ką slėpti. Pamenu, kai pirmąsyk Brazilijoje lankiau kalinius, man iš paskos ėjo kalėjimo viršininkas. Sukviečiau lietuvius nuteistuosius, kalbinu juos, o šie tyli. Bijo. Sakau jiems: turbūt tylite, nes šalia manęs – mūsų arkangelas? Jie man sako: taip. Tuomet atsisuku į viršininką ir sakau: dabar bus išpažintis. Pamaniau: jeigu tu žaidi su manimi, tai aš irgi. Bet, kai pagalvoji, koks čia žaidimas... 

Jeigu atkreipėte dėmesį, filme virš kalėjimo durų matyti langelis su grotomis, pro kurį sklinda riksmai. Tai izoliatorius, kuriame kali labai sunkiai nusikaltusieji. Jie rėkia, nes nori dėmesio. Tas langelis – tai vienintelis jų išėjimas į pasaulį. Kai baigėme filmuoti, priėjau prie to langelio, ištiesiau rankas ir paėmiau kaliniui už rankų. Toks labai žmogiškas paprastas veiksmas. Vienas vyras piktai ispaniškai manęs paklausė: tu kunigas? Katalikų kunigas? Atsakiau jam. Aš netikiu Dievu, tarė jis. Paklausiau: kodėl? Juk Dievas tave myli. Jis tylėjo, tiesiog neturėjo ką atsakyti. Tada paėmė mano ranką ir suspaudė.

Tokiems kaliniams tikrai sunku, labai sunku, nors ir nusidėjo prieš įstatymus. 

Ypač sunku palyginti su sąlygomis Europos kalėjimuose.

Pietų Amerikoje sunkiau. O dar kai esi izoliuotas ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo tėvynės, šeimos, namų. Čia kaliniai visiškai vieni ir gali pasitikėti tik patys savimi. Olandai, pavyzdžiui, savo šalies piliečius, kalinčius čia, šelpia. Tačiau, kaip vieną kartą man sakė olandų konsulė, tai didelė klaida, nes gaudami pinigų kaliniai dažnai tampa narkomanais pirkdami kalėjimuose narkotikus. 

Filme jūs – tarpininkas tarp kalinio ir filmavimo kameros. Kaliniai jums labai nuoširdžiai atsiveria. Vis dėlto kas jums sunkiausia bendraujant su jais? 

Prieš filmuojant kalinius ne vieną sykį buvau su jais susitikęs, todėl pasitikėjimas tarp mūsų jau buvo užsimezgęs. Pasitikėjimas – labai svarbus dalykas, žinojimas, kad gali išsikalbėti, būti išklausytas, paremtas žodžiais, maldomis. 

Kai kurie kaliniai manęs prašo susisiekti su jų artimaisiais. Emociškai tai labai sunku. Vienas nuteistasis tris mėnesius tiesiog bijojo paskambinti namo ir pranešti, kas jam nutiko. Tam vaikinui nė 18-os nebuvo, jis man atrodė kaip 14-os. Šeima tik kreipusis į Interpolą sužinojo tiesą. Kai susitikau su juo, jis visą laiką verkė ir sakė man, kad bijo pranešti mamai.

Kaip jiems ten sunku... Tuos pinigėlius vis kiša į taksofoną, mėgina kalbėti, bet koks gi ten ryšys, kiek tu prikalbėsi, kai dar sargas prie šono stovi. 

Ir kai išeini iš tokio kalėjimo, išeini visiškai tuščias, išsiurbtas, išsekęs ir dvasiškai, ir emociškai. Reikia kelių dienų atsigauti.

Kadras iš rež. Martyno Starkaus dokumentinio filmo „Mulai“.

EDMUNDAS PUTRIMAS: Niekada nemaniau, kad teks eiti per tuos kalėjimus. Tikrai ne. Ką aš gaunu iš to? Nieko. Tik dalinu savo kunigystės dovaną. Jeigu galiu kaliniams širdyje įžiebti mažytę tikėjimo liepsnelę – tai didelis laimėjimas.

„Muluose“ matome, kaip jaučiasi vienas herojus, Gintas, išėjęs į laisvę. Kaip sekėsi filmuoti tas scenas? 

Tai buvo gražus sutapimas. Kai tą rytą, Ginto išėjimo po septynerių metų į laisvę dieną, atėjome su juo pasisveikinti, jis tikrai nežinojo, kad ten būsime ir filmuosime. Pamatęs mus nesusivokdamas priėjo ir apsikabino. 

Kokia yra paleidimo į laisvę procedūra? 

Iš kalėjimo kalinys dažniausiai išvežamas popiet ir gabenamas į prokuratūrą miesto centre. Ten dar kelias valandas tardomas, rašomi protokolai, imami pirštų atspaudai, o naktį išleidžiamas į gatvę. Gintui antrankiai buvo nuimti apie aštuntą valandą vakaro. Bet ir tada tokio likimo žmonės – pusiau laisvi. Dar turi susimokėti baudą už kiekvieną dieną, nelegaliai praleidžiamą Peru, įsigyti skrydžio bilietą, turėti pinigų kyšiams mėgindami atgauti pasą. Tikra kankinystė. O kur gyvensi? Ką valgysi? Jau kalėjime praradai žmogiškumą orumą, o dabar esi gatvės šiukšlė – kitaip to nepavadinsi. 

Kai Gintą lydėjome iki automobilio, jis nepatikliai mūsų klausė, kur mes važiuosime. Sakiau jam: Gintai, mes tau prižadėjome, kad grįši į Lietuvą. Tiesiog jam tą akimirką visko buvo per daug. Delne suspaudęs laikė kažkokį popieriuką. Paklausiau, ką ten laiko. Pasirodo, buvo užrašytos vietinių kalinių instrukcijos, kuria gatve išėjus iš kalėjimo eiti, kur geriau neiti, kokiame parke miegoti... Gintas taip jaudinosi, kad mačiau, kaip jam ant odos atsispaudė rašalo dėmės. 

Kalėjime jis negalėjo pasitikėti niekuo. Ne veltui vis kartojo: nėra garantijos, nežinau, pažiūrėsim... Tai tokia realybė ir yra. 

Kaip Lietuva, jūsų nuomone, galėtų padėti savo piliečiams, kalintiems Pietų Amerikoje? 

Kaliniams kol kas dar nėra galimybės iš tų kraštų grįžti kalėti į Lietuvą. Tokios sutartys dar neįsigaliojusios. Tačiau svarbiausia – kalėjimų vadovybei parodyti, kad valstybė stebi savo kalinius. Kartą į mane pagalbos kreipėsi vienas kalinys lietuvis tvirtindamas, kad jam grasina kitas kalinys. Papasakojo man, kad pateikė dėl to prašymą būti perkeltas į kitą korpusą, tik niekas į tai nekreipė dėmesio.

Nuėjau pasikalbėti su kalėjimo vadovybe, nunešiau tą prašymą ir pasakiau: jūs gavote šio rašto kopiją, jeigu tam žmogui kas nors atsitiks, jūs būsite už tai atsakingi. Kalinys iš karto buvo perkeltas. Taigi darau, ką galiu. Ir ne tik dėl lietuvių, bet ir dėl latvių, estų, ukrainiečių. Kanados konsulatas Limoje manęs yra prašęs čia aplankyti ir kanadiečius kalinius. Kanada kaliniams irgi nemoka pinigų, tik prižiūri, kad teismo procesas vyktų teisingai. 

Galbūt šis klausimas ir nuskambės sudėtingai, tačiau ką jums asmeniškai teikia tokia jūsų misija?

Niekada nemaniau, kad teks eiti per tuos kalėjimus. Tikrai ne. Ką aš gaunu iš to? Nieko. Tik dalinu savo kunigystės dovaną. Juk kunigo viena iš pareigų lankyti kalinius. Nuteistųjų Pietų Amerikoje, kaip sakiau, labiausiai gaila dėl to, kad jie atskirti nuo visuomenės, savo šalies, šeimos. Daug jų atskiria save nuo Dievo. Ir lieka visiškai vieni. Be nieko. 

Jeigu galiu kaliniams širdyje įžiebti mažytę tikėjimo liepsnelę – tai didelis laimėjimas. Kartą vienas kalinukas pasišaukė mane į šoną ir paprašė išmokyti „Tėve mūsų“. Iš pradžių pasiūliau jam sukalbėti maldos tiek, kiek moka, o aš įterpsiu trūkstamus žodžius. Taip ir padarėme. Paskui maldą sukalbėjome dar kartą drauge. Paaiškinau jam ir jos prasmę – kad iš Viešpaties priimame ne tik fizinę, bet ir dvasinę duoną.

Būna tokių gražių momentų, kai beveik ašara byra iš to džiaugsmo. O šiaip kai išeini iš kalėjimo, jautiesi laimingas suprasdamas, kas yra ta laisvės dovana.

Filmo „Mulai“, rodomo Lietuvos kino teatruose, anonsas: