Krokuva. Pixabay.com nuotrauka

Krokuva. Turgaus aikštė. Vienoje jos kavinių susitinkame su Kamiliu Pecela. Kavos užsisakome lenkiškai, o kalbamės lietuviškai, nes jis yra vertėjas iš lietuvių kalbos. Mūsų kultūra pašnekovas susidomėjo studijuodamas polonistiką Jogailaičių universitete, vėliau apsigynė disertaciją iš lietuvių publicisto Rapolo Mackonio kūrybos, o šiuo metu vertimai iš lietuvių kalbos – jo duona.

Kamilis Pecela. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Vertėjo karjerą K. Pecela pradėjo nuo Mindaugo Kvietkausko monografijos „Vilniaus literatūros kontrapunktai“ pirmojo skyriaus vertimo, pasiūlymo sulaukęs iš dėstytojos, lietuvių literatūros istorikės ir vertėjos – dr. Beata Kalęba. Dabar pašnekovas yra išvertęs aštuonias skirtingas lietuviškas knygas. Tarp jų Tomo Venclovos ir Leonido Donskio knygą „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje“, Herkaus Kunčiaus ir Piotro Kępinski „Lietuvio ir lenko pokalbis“, Kristupo Saboliaus „Protėjas ir radikalioji įsivaizduojamybė“. Naujausias jo vertimas – Giedrės Milerytės-Japertienės monografija „Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje, 1945–1990 m.“ Netrukus Lenkijos knygynuose turėtų pasirodyti ir kiti pašnekovo vertimai: Vilniaus ir Kauno architektūros gidai, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ bei Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Prie Laptevų jūros“.

Misija – pristatyti Lietuvos kultūrą Lenkijoje

Žymiausią Ričardo Gavelio kūrinį K. Pecela ėmėsi versti savo paties iniciatyva: „Man atrodo, kad šis romanas yra vienas geriausių. Iš tikrųjų lenkų kalba neturime daug svarbių lietuviškų knygų. Pavyzdžiui, čia nieko nėra išleista Jurgos Ivanauskaitės.“ Ar „Vilniaus pokerį“ Kamilis pasirinko versti dėl jo literatūrinės vertės, ar dėl lenkų sentimentų Lietuvos sostinei? „Stiprinti sentimentus ir ypač stereotipus „Vilniaus pokeris“ netinka. Lenkams Vilnius – Arkadija, kažkada prarasta stebuklų žemė, o Gavelis tokį įsivaizdavimą sugriauna, parodo miestą visiškai kitokį. Man atrodo, kad Lenkijoje būtinai turime pamatyti Gavelio Vilnių, kad įvertintume lietuvišką istoriją, geriau jus suprastume.“ 

Pasak K. Pecelos, lietuviškoji perspektyva atsiminimuose apie Sibirą kitokia nei lenkiška ar rusiška, todėl jam atrodė svarbu išversti D. Grinkevičiūtės atsiminimus. Pašnekovo teigimu, lenkiškoje perspektyvoje ryškus kankinių kultas, mesianistinis galvojimas apie tautą. Rusiškoji gulago analizė labai komplikuota, nevienareikšmiška ir fatališka o D. Grinkevičiūtė, anot jo, negalvoja taip daug apie tremties prasmę, labiau apie konkrečius, artimus asmenis, apie save, apie išlikimą – jos perspektyva žmogiška. K. Pecelai įdomiausia stipri jos asmenybė.

„Savo vertimus laikau misija parodyti lenkams, kas vertinga lietuvių literatūroje ir kultūroje“, – sako pašnekovas ir įvardiją autorius, kuriuos norėtų išversti į lietuvių kalbą ateityje: Romualdą Granauską, Jurgą Ivanauskaitę, Aleksandrą Štromą, Vytautą Kavolį ir kitus.

Kamilis Pecela. Asmeninio archyvo nuotrauka.

„Lietuvių kultūra yra truputį kitokia nei lenkiška. Pas jus, pavyzdžiui, postmodernizmas pasirodė ankščiau. Gal dėl būtinybės naudoti ezopinę kalbą, o gal dėl to, kad jus mokate žaisti, esate artistai: „Man atrodo, kad visi Lietuvoje kažką kuria. Lenkijoje gyvena politikai, o Lietuvoje – poetai“, – įžvalgomis dalijasi K. Pecela.

Vertimus iš lietuvių į lenkų kalbą dažniausiai finansuoja Lietuvos kultūros institutas, o leidybai reikia ieškoti lėšų Lenkijoje, ir tai nėra lengva. „Ne dėl to, kad tai lietuvių literatūra, tiesiog dėl to, jog literatūra. Deja, bet lenkai ne per daug skaito“, – sako vertėjas. Jis juokauja, kad, būnant Krokuvoje, ypač Turgaus aikštėje, net būtina su savimi turėti knygą, tačiau situacija skiriasi kitose Lenkijos vietose.

Nors K. Pecelos darbas ne iš lengvųjų ir jame didelę dalį sudaro asmeninė iniciatyva, pašnekovas teigia tuo užsiimantis iš įdomumo, nuoširdumo, gal net meilės. Jis mini, kad Lietuvos institucijose, tokiose kaip ambasada Lenkijoje, Lietuvos kultūros institute, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, universitetuose, yra šiltai sutinkamas.

Iš Krokuvos į Vilnių

„Jaučiau nežinomą jėgą, vertusią mane domėtis lietuvių literatūra, skaityti,o vėliau versti“, – studijų metus prisimena K. Pecela. Ypač jį patraukė Antano Strazdo eilutės: „Šaukia visi: bloga diena,/Kiškis miežius sugadino , –/Necnata, necnata.“ Jį šis tekstas labai prajuokino ir paskatino pasidomėti keistai nuskambėjusia kalba. 

Pradėjęs domėtis K. Pecela rimtai „įklimpo“. Šiandien jis tikriausiai išmano lietuvių kultūrą ir ypač literatūrą geriau už vidutinį lietuvį. Net disertaciją apsigynė iš autoriaus, kurio daugelis Lietuvos gyventojų net nėra girdėję. Iš pradžių jis norėjo rašyti apie lietuvių literatūrą Vilniuje tarpukariu, bet, pradėjęs gilintis, suprato, kad medžiagos tokia tema per daug. Tuomet disertacijos objektu jis pasirinko Rapolą Mackonį (1900–1982), nes jis iš visų lietuvių rašė daugiausia, ir jam buvo leidžiama publikuoti savo tekstus Vilniuje. Ne visi turėjo tokią galimybę – lenkai draudė lietuviams laisvai rašyti ir leisti knygas. „Jis buvo truputį nacionalistas, polakožerca. Man buvo įdomu, kodėl lenkai leido tokiam žmogui rašyti ir leisti kūrybą Vilniuje. Kodėl jo kūrybos buvo visur pilna, o, pavyzdžiui, Mykolas Biržiška buvo ištremtas iš Vilniaus?“ – kalba pašnekovas.

Ir atsako: „Kai pasirodė pirmosios Mackonio knygos, 1926-aisiais, lenkai gal dar nesuprato, kas dedasi, o gal jautėsi Vilniuje taip saugiai, kad namatė reikalo nieko tremti. Vėliau jis rašė nebe taip griežtai. Veikė cenzūra. Be to, dalis jo knygų buvo leidžiama Kaune ir po to įvežama į Vilnių.“ K. Pecelos teigimu, Mackonio palikimą galima būtų lyginti su viena pastaruoju metu aktyviai į lietuvių kalbą verčiamo ir leidžiamo vilniečio Józefo Mackiewicziaus knyga „Raistų maištas“ (lenk. „Bunt rojstów“). Šis dar tarpukariu išleistas reportažų rinkinys, kaip ir Mackonio kūryba, – prieš tuometinę sistemą nukreipta knyga. Pagrindinis skirtumas tas, kaip tvirtina pašnekovas, kad Mackiewiczius buvo geras literatas, o Mackonis – ne.

Vilnius. Pilies/Didžiosios gatvių kampas prie Šv. kankinės Paraskevos Piatnicos cerkvės, apie 1935-1938 m. Romano Višniako nuotraukos fragmentas.

Pasak jo, Mackonio kūryba nėra gera literatūra meniniu požiūriu, labiau vertinga kaip kronika, iš kurios galima rekonstruoti bendrą to laikmečio paveikslą: „Jis buvo svarbus žmogus lietuvių literatūrai, kultūrai ir visuomenei tarpukario Vilniuje. Tarp kitų ir dėl jo lietuvių kultūra Vilniuje išsilaikė.“

Tarpukariu R. Mackonis išleido septynias apysakas, iš kurių geriausiai žinomos „Pilkieji didvyriai“, „Sunkus kelias“, taip pat įvairiausių brošiūrų. Po autoriaus mirties, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo dukters taip pat rašytojos Birutės Mackonytės pastangomis, buvo išleistos kelios atsiminimų knygos „Iš kavinės į kavinę“, „Dvylika Vilniaus kunigų“, „Senoji vilniečių karta“, „Amžiaus liudininko užrašai“. Nepaisant R. Mackonio sudėtingo požiūrio į lenkus, K. Pecelai atrodo, kad svarbu skaityti Mackonio knygas ir kalbėti apie viską atvirai ir be kompleksų.

„Lietuvių kultūra Vilniuje tarpukariu buvo menka. Pripažįstu, taip atsitiko ir dėl mūsų kaltės. Ištrėmėme svarbius žmones, neleidome laisvai veikti“, – kalba K. Pecela. Po Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 metais situacija pasikeitė: Vilniuje gyvenę lietuviai ir lenkai pradėjo bendrauti, kartu veikti. Pavyzdžiui, Juozas Kėkštas ir Albinas Žukauskas ėmė bendradarbiauti su „žagarininkais“ – poetų avangardistų grupe Stepono Batoro universitete, kuriai priklausė ir Czesławas Miłoszas, jie vertė vieni kitų kūrybą.

Krokuva. Pixabay.com nuotrauka

Iš Vilniaus į Krokuvą

„Krokuva iš visų Lenkijos miestų panašiausia į Vilnių, – sako K. Pecela. – Pagrindinis skirtumas tas, Krokuva turi centrą, o Vilnius – ne. Dėl to jis man įdomesnis.“

Pašnekovas yra parengęs maršrutą po lietuviškąją Krokuvą. Trasa jungia su Lietuva susijusias vietas – paminklus, gyvenamuosius žymių istorinių asmenybių namus, bažnyčias. Apskritai Krokuvoje gyveno ne vienas žymus lietuvis ar su Lietuva susijęs žmogus. Pirmiausia, į galvą ateina poetas Cz. Miłoszas, praleidęs čia paskutinius savo dešimt gyvenimo metų. Menkiau žinomas literatūros kritikas, lietuviškos eseistikos pradininkas ir tiesiog eskcentriška asmenybė Juozapas Albinas Herbačiauskas, 1904 m. drauge su dailininku Adomu Varnu įsteigęs lietuvių draugiją „Rūta“. Jos veikloje dalyvavo Krokuvoje gyvenę Sofija Kymantaitė, Petras Rimša, Justinas Vienožinskis, Kazimieras Ulianskis, Jurgis Šlapelis, Adalbertas Staneika, Zigmas Skirgaila.

Juozas Albinas Hebačiauskas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

„Jie manė, kad mūsų konfliktų priežastis – nežinojimas. Laikėsi nuomonės, jog daugiau apie lietuvius sužinoję lenkai nustos bijoti, kad jie yra Rusijos šnipai“, – kalba K. Pecela ir atkreipia dėmesį, kad visai netoli kavinės, kurioje kalbamės, buvo draugijos „Rūta“ biblioteka. Joje Mykolas Romeris parašė veikalą „Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą“. Pašnekovas juokauja, kad šiandien jis vykdo Herbačiausko misiją didinti lenkų žinojimą apie lietuvius, kuruodamas feisbuko paskyrą „Kultura Litwy“, kurioje informuojama apie tai, kas su Lietuvos kultūra susijusio, vyksta Lenkijoje.

Krokuvoje gyveno ir Juozas Angrabaitis – knygrišys ir knygnešys, Tilžėje leidęs knygas spaudos draudimo laikotarpiu, bet dėl konkurencijos atvykęs į Krokuvą ir čia laikęs religinių prekių parduotuvę, leidęs ir siuntęs į Lietuvą maldaknyges, globojęs studentus iš Lietuvos. Kaip pasakoja pašnekovas, pinigų pristigęs į jį kreipdavosi J. A. Herbačiauskas. Katalikas Angrabaitis jam padėdavo, nepaisant jo polinkio į okultizmą ir žinojimo, kad Herbačiauskas paskolintų pinigų veikiausiai negrąžins.