pixabay.com

„Šiandien pagrindinė katalikų žurnalistų užduotis – padėti žmonėms blaiviai vertinti visuomenės gyvenimą ir pasaulio įvykius, neplaukti pasroviui, nepasiduoti paralyžiuojančiam pesimizmui“,  sako popiežius Pranciškus. Šie žodžiai ypač aktualūs socialinių medijų įsigalėjimo laikais, kai net ir senas demokratines tradicijas turinčios šalys susiduria su iššūkiais ir grėsmėmis jų puoselėjamoms vertybėms. 

Valdžia visada norėjo ir norės patikti savo piliečiams, tad kritiškas žodis susiduria su noru kontroliuoti prieigą prie duomenų bazių, užčiaupti žurnalistus, rinktis su kuo kalbėtis, o su kuo – ne. Išvaryti nepatinkančio televizijos kanalo atstovą lauk iš spaudos konferencijos, kaip neseniai padarė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. 

visuomeninis transliuotojas nėra valstybinė įstaiga, priklausanti nuo politikų valios

Tuo metu piliečiai turi teisę į visapusišką informaciją, kad galėtų patys daryti sprendimus. Nuolat ieškoma atsakymų, kokie teisiniai, ekonominiai ar visuomeniniai svertai galėtų garantuoti visuomenės teisę į informaciją ir atsaką grėsmėms. Vienas tokių svertų – LR Seimo kontrolierių įstaigos oficialiai pareikšta pozicija, kad bet kokios iniciatyvos, siekiančios varžyti visuomeninio transliuotojo (LRT) savarankiškumą, galimai pažeidžia Europos žmogaus teisių teismo 10 straipsnį.

„Mūsų kaip nacionalinės žmogaus teisių institucijos indėlis – pasakyti nepriklausomą nuomonę dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų“, – gruodžio 10 d. Vilniuje vykusiame Nacionaliniame žmogaus teisių forume (šis forumas buvo organizuotas 70-ųjų Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo metinių proga) pareiškė Vytautas Valentinavičius, Nacionalinės žmogaus teisių institucijos (Seimo kontrolierių įstaiga) viešųjų ryšių vyriausiasis konsultantas.

Kalbėdamas apie LR Seimo sudarytą komisiją LRT ūkinei ir finansinei veiklai tirti jis teigė: „Kaip Nacionalinė žmogaus teisių institucija informavome ir Europos žmogaus teisių tarybos komisarę, taip pat Europos visuomeninių transliuotojų asociaciją. Ši pozicija turės ir prevencinę priemonę, kad tam tikras tyrimas nevyktų įstatymine iniciatyva ir kad tai būtų ženklas tokias iniciatyvas darantiems, jog tai gali būti žmogaus teisių pažeidimas“. 

E. Blaževič/LRT nuotrauka

Europos Parlamentas yra patvirtinęs, kad nepriklausomas visuomeninis transliuotojas yra būtinas demokratijai ir jos vertybių įtvirtinimui. O noro daryti įtaką visuomeniniams transliuotojams netrūksta ir kitose šalyse. Lenkijoje visuomeninis transliuotojas nėra atsietas nuo politikų: 5 Tarybos narius skiria parlamentas, 3 iš jų – valdančioji dauguma. Atėjusi į valdžią „Įstatymo ir teisingumo“ partija pasirūpino, kad nacionalinio transliuotojo vadovas būtų skiriamas finansų ministro. Lietuvoje LRT Tarybos narius siūlo skirtingos institucijos, tačiau akivaizdus dabartinės Seimo daugumos noras pareikšti savo valią, siūlant keisti nacionalinio transliuotojo valdymo struktūrą, tarybos narių kadencijas ir jų rotacijos principus, stiprinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) galias LRT atžvilgiu.

turime augantį sąrašą aukštas pareigas einančių politikų, sakančių, kad „pas šitą žurnalistą aš neisiu...

Visuomeninis transliuotojas nėra valstybinė įstaiga, priklausanti nuo politikų valios, tad priimti skubotus sprendimus svarbiais šaliai klausimais yra labai rizikinga. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo naujos redakcijos svarstymo Seime išvakarėse LRT taryba išplatino kreipimąsi į seimūnus, kuriame ragina neskubėti ir atsižvelgti į ekspertų nuomonę.

„LRT taryba kreipiasi į Seimo narius ir kviečia žengti tolesnius žingsnius – iš geriausių teisės, valdymo, finansų, žiniasklaidos atstovų sudaryti darbo grupę, kuri profesionaliai įvertintų įstatymo projektą ir pateiktų savo išvadas“, – rašoma LRT tarybos pirmininko Liudviko Gadeikio pasirašytame kreipimesi. 

Žiniasklaida yra tik instrumentas gauti duomenis ir supažindinti visuomenę su jais, tačiau noro ją riboti yra nemažai. Pasak 15min.lt portalo Tyrimų skyriaus redaktoriaus Šarūno Černiausko, valstybės institucijos ir politikai turi labai didelę manevro laisvę informuoti kaip nori, kada nori, kur nori ir per ką nori. „Tos jų teisės niekas nekvestionuoja. Jų finansiniai ir žmogiškieji ištekliai nepalyginamai didesni nei žiniasklaidos, todėl turi būti balansas“.

Pasak Š. Černiausko, valstybės institucijos ir politikai turi atsakyti į žurnalistų keliamus klausimus, nes tai yra visuomenės informavimo pamatas. „Tačiau turime augantį sąrašą aukštas pareigas einančių politikų, sakančių, kad „pas šitą žurnalistą aš neisiu...“ – Nacionaliniame žmogaus teisių forume sakė Š. Černiauskas.

15min.lt Tyrimų skyriaus redaktorius Šarūnas Černiauskas

Liūdna, kad valdantieji žiniasklaidą laiko tik viena iš verslo rūšių. Rugsėjo mėnesį apmokestinus prieigą prie Registrų centro, kuriame saugomi valstybės kaupiami duomenys, buvo pažeista visuomenės teisė gauti jai svarbią informaciją. Informacija apie įmonių ir nekilnojamojo turto savininkus yra kertinė bet kurioje demokratinėje valstybėje.

„Jei žiniasklaida netenka prieigos prie šių duomenų, skaidrumas gauna smūgį į paširdžius, – sakė Š.Černiauskas. – Mūsų tyrimas apie Ramūną Karbauskį – žemės supirkinėjimai, rezidencijos prie Kauno marių, mokestiniai aspektai – mums būtų kainavęs apie 10 tūkst. eurų. Tai yra didelė finansinė našta, jau nekalbant, kiek kainuoja advokatai, bylinėjantis su visokiais skardžiais...“

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja Audronė Nugaraitė pastebi tiriamosios žurnalistikos renesansą. „Žurnalistika turi galimybę pakilti iš pelenų šiuo feisbuko burbulų metu. Žurnalistas turi įlįsti pro rakto skylutę, jei visuomenei reikia kažką sužinoti. Kokybiškai žurnalistikai reikia padėti“, – teigia A. Nugaraitė. Tačiau tik itin finansiškai pajėgi žiniasklaidos priemonė gali leisti prabangą ginti savo žurnalistus teismuose, todėl tiriamosios žurnalistikos – tokios kaip 15min.lt ir LRT.lt – grupes kol kas skaičiuojame ant vienos rankos pirštų.

Valstybė turėtų remti ne tik tiriamąją, bet ir nekomercinę žiniasklaidą: vaikų programas, kultūrą, švietimą, taip pat ir tautines bendrijas, tačiau Ewelina Mokrzecka, radijo stoties „Znad Wilii“ ir zw.lt portalo redaktorė, Lenkų diskusijų klubo pirmininkė teigia, kad lenkiška žiniasklaida Lietuvoje smarkiai kontroliuojama Lenkų rinkimų akcijos.

„Jie leidžia laikraščius su savo propaganda, o mes neturime prieigos prie švietimo įstaigų, kovojame dėl informacijos, kovojame dėl skaitytojų, kurie smarkiai rusifikuoti. 60 procentų potencialių lenkų klausytojų klauso rusiškojo radijo, skaito „Ekspres nedelia“, – Nacionaliniame žmogaus teisių forume sakė E. Mokrzecka.

Pasak žurnalistės, su rusiškąja televizija, turinčią didžiulį biudžetą, taip lengvai nepakovosi. 60 procentų lėšų, reikalingų „Znad Wilii“ išlaikymui, suteikia Lenkija, 6 proc. lėšų gaunami iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, tuo tarpu Lietuvos tautinių mažumų departamentas skiria tik 1 proc. „Tai kaip kovoti su Lenkų rinkimų akcijos propaganda ir rusiškuoju srautu?“, – klausė E. Mokrzecka. Akivaizdu, kad valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti savo kitataučiams piliečiams, nepamiršdama, kad propagandai neatsparūs ir lietuviai. To pavyzdys yra druskininkiečiai, kone du dešimtmečius renkantys merą, kuriantį propagandinį leidinį „Mano Druskininkai“. Toks reiškinys yra už įstatymo ribų, tačiau Seimas ir Vyriausybė kol kas dar nepadarė nieko, kad pabaigtų šį procesą.

Panašu, kad tiek rusiškoji, tiek vietinių oligarchų kuriama propaganda, kurios pagalba kvailinama dalis tautos, nedomina Seimo valdančiųjų daugumos. Sunkiai Lietuvoje kelią skinasi kokybiška ir nepriklausoma žiniasklaida.