Straipsnis perpublikuojamas iš Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus portalo.

Ona Jautakė „Balta skrybėlaitė: pasakos ir istorijos“. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2017 m. Dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Knygoje „Balta skrybėlaitė“ O. Jautakė šiltai ir nuoširdžiai pasakoja istorijas vaikams – apie bendraamžius Pranuką ir Nerę, jų santykius su gamtos reiškiniais, daiktais ir žmonėmis, seka pasakas apie mėnulį, kuris laikėsi dietos, šimtakojį, pirkusį batus ir netikėtai suradusį draugę, kėdutę, kuri bijojo likti maža…

O katino Prunelijaus, juokingo keistuolio, nuolat besiginčijančio su savo uodega, istorijos moko skaitytoją kitaip pažvelgti į pasaulį.

Knygoje daug humoro, optimizmo ir jautrumo, išvengta didaktiškų pamokymų, ji parašyta gražia, žodinga kalba. 

Rašymą vaikams visada laikiau dideliu iššūkiu, kurį gali priimti jaučiantys savyje gyvuojant vadinamąjį vidinį vaiką arba sugebantys numatyti, ko reikia mažiesiems skaitytojams. Onos Jautakės knygelė vaikams „Balta skrybėlaitė: pasakos ir istorijos“ šiame technologijų triumfo ir blizgučių pasaulyje jau pati savaime pasirodo kaip kvietimas priimti iššūkį – atrasti nepaprastumą kasdienėse patirtyse.

Ko gero, vieninteliai personažai, priartinantys prie šiuolaikinių technologijų, yra dulkių siurblys (p. 42–43) ir skalbyklė (p. 61). Beje, šie daiktai, kaip ir kiti daiktiški veikėjai, taip pat gyvūnai, augalai yra personifikuoti. Tačiau daugiau niekas neprimena technologijų, kurios taip domina vaikus šiame išmaniajame amžiuje. Būtent tai laikau vienu didžiausiu knygelės privalumų, nes joje tarsi kviečiama pažvelgti į kasdienio pasaulio stebuklingumą, iš naujo pamatyti jo reiškinius ir taip ieškoti išminties, kurios elektronika, deja, negali pasiūlyti. Kitaip tariant, išmanumas nėra išmintis.

O. Jautakės pasakose ir istorijose glūdi maži išminties krisleliai, kuriuos atrasti yra kviečiamas skaitytojas. Knygelėje nėra didaktinio tono, o kiekviena istorija pasakojama žaismingai, lyg tarp kitko. Juk neretai įvairiausi dalykai yra geriausiai išmokstami, kai jie primygtinai nebrukami. Pavyzdžiui, „Stiklo širdelė“ (p. 7) tarsi sufleruoja, kaip svarbu išlikti savimi, o „Mėnulio dieta“ (p. 10–11) atkreipia dėmesį į netobulumo grožį, net jei kartais dėl to netobulumo nesutariame su savimi („Žmonėms irgi ne visada sekasi sutarti su savo kūnais“ – p. 11); „Kaminas, į kurį įkrito žvaigždė“ (p. 12–13) tarsi patvirtina, kad toks pat įvykis ne pasikartoja, bet ragina tikėti nenumatomu stebuklu: juk ne viską galime kontroliuoti ar prognozuoti iš anksto („Kaminas ligi šiol naktimis dairosi į dangų. Keistuolis! Juk visiems aišku, kad ta pati žvaigždė antrą kartą negali įkristi į tą patį kaminą…“ – p. 13).

„Lietaus debesėlis“ (p. 18–19) atskleidžia, kad iš pirmo žvilgsnio maži darbai gali reikšti labai daug, nes viskas priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos pažvelgiama. Kitaip tariant, mūsų veiksmai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. „Obuoliukas“ (p. 26–27) tarsi ragina nenusiminti, jei jautiesi niekam nereikalingas, nes tai suteikia galimybę ramiai gyventi, kad ateityje galėtum nuveikti kažką įdomaus, apie ką negalėjai pagalvoti („Netrukus iš obuoliuko beliko žievelė ir sėkliukės. Viena įkrito į minkštą ir drėgną kurmiarausio žemę. Gal iš jos išaugs obelaitė? Turbūt taip bus. Ir viskas tik dėl to, kad mažas raudonas obuoliukas rudenį pasislėpė tarp lapų“ – p. 27). Ir net jei kartais sutinkame ir įprastus įvaizdžius, tokius kaip muzikuojantis žiogas (p. 20–22), vis dėlto prieinama išvada, kad be jų nebūtų paslaptingos rudens muzikos.

Ona Jautakė pasitiki vaiku kaip mąsliu šio pasaulio tyrinėtoju ir išminties krislelių ieškotoju. Iš pirmo žvilgsnio paprastos istorijos pasakoja apie pasaulio nepaprastumą, skatina tikėti kasdienybės nekasdieniškumu ir tarsi patvirtina, kad stebuklų tikrai yra.

Knygelėje yra ir įdomių šypseną keliančių atradimų, pavyzdžiui, šimtakojis, kuris norėjo avėti skirtingus batus, įžvelgia naudą: jei fotografuodamasis atsistos vienu šonu, po to – kitu, turės dvi skirtingas nuotraukas (p. 17). „Katino Prunelijaus nutikimai“ (p. 30–38) puikiai paaiškina, kuo skiriasi žiemotojas nuo naminio gyvūnėlio (p. 38–39). Šį skirtumą katinui parodo išmintingoji kalbanti uodega, kuri ne tik gelbsti, bet ir sukelia painiavą: kartais Prunelijus nebežino ko klausytis – savo galvoje knibždančių minčių ar uodegos balso („Katinas Prunelijus sutriko, nežinojo kam paklusti: galvai, kuri jį bombardavo mintimis (kartais jos tikrai nebūdavo protingos, netgi kvailokos, pripažino katinas), ar uodegai“ – p. 33). Nesunku pastebėti, kad toks dvilypumas neretai užklumpa ir suaugusiuosius.

Viena įdomiausių istorijų man pasirodė „Pranuko baimė“ (p. 48–49), kurioje kviečiama pažvelgti į pačios baimės baimę („…tos po lovomis tarpstančios pabaisos labai vienišos. O jau žiemos bijo!“ – p. 48). Galima sakyti, kad čia slypi psichologinis triukas, kurį pasitelkus raginama nekovoti ir neneigti to, kas baugina, bet pažvelgti į negatyvius jausmus ar savo asmenybės dalis, kurios ne visada malonios. O kalbant apie baimės priešingybę – laimę, „Kėdutė, kuri svajojo užaugti“ (p. 56–57) atranda, kad laimingiausia jaučiasi būdama nevieniša.

„Balta skrybėlaitė“ (p. 58–61), taip pavadinta ir ši knygelė, pasirodo tarsi užuomina, kad net ir tie, kurių nėra šalia, gali būti mūsų atmintyje, o gal egzistuoti kur nors kitur („…skrybėlaitė tebėra gyva. Gal net baltesnė, nei buvo“ – p. 61).  

Istorijos ir pasakos parašytos labai sklandžiai. Tiesa, keletui žodelių, manau, būtų galima surasti lietuviškus atitikmenis, pavyzdžiui, „siurprizą“ (p. 42) pakeisti „staigmena“, „momentus“ (p. 58) – į „akimirkas“. Tačiau žvelgiant į visumą autorės kalba yra vaizdinga ir graži. O iliustracijos, kurios man pasirodė labai skoningos, tampa alternatyva rėkiančioms spalvoms, nenatūraliems kontrastams.

Atrodo, kad Ona Jautakė pasitiki vaiku kaip mąsliu šio pasaulio tyrinėtoju ir išminties krislelių ieškotoju. Iš pirmo žvilgsnio paprastos istorijos pasakoja apie pasaulio nepaprastumą, skatina tikėti kasdienybės nekasdieniškumu ir tarsi patvirtina, kad stebuklų tikrai yra.