BFL/Vygintas Skaraitis

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio ženklu pažymėtiems metams einant į pabaigą, nutilus paradų ir renginių šurmuliui, Kalėdų eglučių tviskesiui nustelbus trispalves, kyla natūralus noras apmąstyti, kaip buvo švenčiama ši reikšminga mūsų valstybei data.

Gruodžio 5 d. visus norinčius padiskutuoti apie tai, kokie buvo šio jubiliejaus akcentai ir siužetai valstybiniu lygmeniu žiniasklaidoje ir visuomenėje, į Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Č. Milošo skaityklą pakvietė Istorijos fakulteto bibliotekininkas Skirmantas Mičas. Diskusijoje dalyvavo tarpukario Lietuvos istoriją tyrinėjantys Istorijos fakulteto dėstytojai Andrius Grodis ir Aurelijus Gieda.

Diskusiją pradėjęs A. Gieda pažymėjo, kad šventė dar nesibaigė, ji tęsis iki 2020 m., iki Steigiamojo seimo, susirinkusio 1920 m., šimtmečio, tad iš esmės diskutuojama apie nepasibaigusį reiškinį. Norint jį reflektuoti, reikia šaltinių, o šie vis dar pasirodo kiekvieną dieną. Dar nėra jokio jų sąvado, padedančio susigaudyti, kas vyksta. Anot dėstytojo, Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio šventimas buvo labiau elitinis, akademinis, daug dėmesio buvo skirta knygų leidybai. Kalbėdamas apie Lietuvos atkūrimo šimtmečio šventimą istorikas pabrėžė, kad jis buvo organizuotas kaip renginys, skirtas jaunimui, pasitelkus jaunam žmogui priimtiną retoriką: švęsk, kurk, įsitrauk! Bus smagu! „Pasirinkta retorika ilgainiui pradeda varginti. Jai trūksta turinio. Juk šimtmetis yra gilesnis dalykas negu jaunimo šventė“, – kalbėjo A. Gieda.

Pašnekovui paprieštaravo A. Grodis. Jo manymu, šių metų šventė, palyginti su kitomis švęstomis po 1990 m., buvo galbūt paviršutiniškesnė, bet džiugesnė. Anot istoriko, taip atsitiko todėl, kad į šventimą įsitraukė daugiau jaunų žmonių, tų, kurie neturėjo skausmingos 1940–1941 m. patirties, kurių istorinė patirtis optimistiškesnė, be egzistencinės kančios. „Man atrodo, kad 1918-ieji mums daugiau žinomi nei pirmasis Lietuvos paminėjimas. Apie juos sužinojom iš senelių, tėvų, A. Šapokos istorijos, kuri 1990 m. buvo populiari. Šimtmečio šventimas buvo pirmoji naujosios kartos šventė“, – sakė A. Grodis.

Iš kairės: Skirmantas Mičas, Andrius Grodis, Aurelijus Gieda. Monikos Jasevičiūtės nuotrauka

Diskutuodami apie tai, koks buvo valstybinių institucijų vaidmuo švenčiant jubiliejų, istorikai atkreipė dėmesį, kad dar 2012 m. suburta organizacinė komisija suplanavo didelę programą, tačiau dėl lėšų stygiaus teko daug ko atsisakyti. Tad nuspręsta tradicinius, šiaip ar taip vyksiančius renginius „sušimtmetinti“. Viskas buvo pakišta po šimtmečio kauke ir apklijuota lipdukais. Kaip juokaudamas svarstė A. Gieda, net ir Kalėdų eglutės įžiebimo Vilniuje šventę buvo galima pavadinti šimtmečio eglutės įžiebimu ir niekas dėl to nebūtų pasipiktinęs ar nustebęs. Istorikai pabrėžė, kad tai, kas atsitiko tarsi netyčia švenčiant šimtmetį – Liudas Mažylis surado Nepriklausomybės aktą, buvo atrasti XIX a. sukilėlių ir partizano Adolfo Ramanausko–Vanago kapai – tikėtina, visuomenei padarė didesnį poveikį nei valstybinių institucijų suplanuota programa.

Kalbėdami apie valstybės jubiliejaus šventimą įelektrinusį Lietuvos Nepriklausomybės akto suradimą, Istorijos fakulteto dėstytojai pripažino, kad istorikų bendruomenė tam nebuvo pasiruošusi. Kaip sakė dėstytojas A. Grodis, „be keleto specialistų, kurie žino, koks tai dokumentas, kiti nelabai žinojo, kaip jį vertinti. Kuo istorikas yra arčiau diplomatinės istorijos tyrimų lauko, tuo jis kritiškiau vertina šį dokumentą. Šiaip ar taip tai yra originalus dokumentas, kontrasignuotas, ir iš tiesų labai gerai, kad jis pas mus atvežtas, nors dėl to istorikų reputacija patyrė tam tikrų nuostolių.“

Diskusijos moderatoriaus paklausti, koks būtų istorikų vaidmuo švenčiant valstybės jubiliejų, mokslininkai pažymėjo, kad, palyginti su tarpukariu, dabar istorikų balsas geriau girdimas. Tačiau, anot pašnekovų, istorikai neįsivaizduojami be šaltinių, be knygų ir straipsnių leidybos. Lyginant su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventimo leidybiniu užmoju, kai pasirodė daugiau nei 400 knygų, šimtmečio leidybinė programa kuklesnė. Anot dėstytojo A. Giedos, studentai istorikai, paprašyti išvardyti 10 šiais metais pasirodžiusių šimtmečiui skirtų knygų, išvardijo tik tris: L. Mažylio „99 metai po įvykio“, „Įsivaizduoti Lietuvą“ ir V. Kazlienės „Molėtai: 1918–2018“.

Į diskusiją įsiterpęs Istorijos fakulteto dekanas R. Petrauskas pabrėžė, kad, švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, visuomenės istorinėje savimonėje, susijusioje su senosios Lietuvos istorijos suvokimu, iš esmės neatsirado nieko naujo, o švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį Istorijos fakulteto dėstytojų ir kitų humanitarų mokslininkų dėka įvyko tam tikras lūžis – iš naujo atrastas Kaunas, įvesta svarbi modernizacijos sąvoka.

VU naujienos