LEU nuotrauka

MINDAUGAS NEFAS – jaunas vienoje Vilniaus gimnazijų dirbantis istorijos mokytojas. Mokytojų streike jis nusprendė nedalyvauti ir neslepia skeptiško požiūrio tiek į vyriausybės sprendimus, tiek į savo kolegų reakciją. Jo nuomone, abi pusės nesistengia susitarti, o streikas prarado savo tikslingumą. Kokios to priežastys ir kieno tai atsakomybė? Apie tai – pokalbis su pedagogu Mindaugu Nefu.

Jūs nedalyvavote streike. Kodėl?

Mano  požiūriu, kalbant apie  pilietinius ir politinius procesus, toks dalykas kaip streikas yra labiau būdingas bei tinkamas  profesijoms, kuriose išnaudojimo galimybės yra kur kas didesnės. Mokytojo profesijos aš prie tokių  nepriskirčiau.

Į mokytojo profesiją atėjau iš socialinio rato, kuriame tai, kas yra mokytojavimas, buvo matoma, suprantama nuo pat vaikystės. Abi mano močiutės buvo mokytojos, abu mano tėvai buvo mokytojai, nuolat buvau tame paskendęs. Kai rinkausi mokytojo profesiją, neturėjau iliuzijų, jog tai man suteiks  didžiulę materialinę gerovę ar panašiai. Iš šeimos gavau požiūrį į mokytojo profesiją kaip į tam tikrą atsidavimo reikalą – kaip medikai, kaip policininkai, kaip kariškiai, taip ir mokytojai. Tiesiog yra dalykai, kuriuos tu turi padaryti, nors situacija yra tokia, kokia yra.

Žinoma, tai nereiškia, kad nereikia jos bandyti pakeisti, nereiškia, jog  nereikia siekti geresnių darbo sąlygų. Tačiau, mano požiūriu, buvo galima to siekti kitomis priemonėmis.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kokios yra problemos, kurios labiausiai erzina jūsų kolegas? Ar tai – etatinis apmokėjimas? Ar būdas, kuriuo jis buvo įvestas? Ar prasta valdžios komunikacija?

Yra daug dalykų, kurie nepatinka mokytojams. Aš puikiai suprantu kolegas, kurie streikuoja. Didžioji dalis tų žmonių mokykloje dirba daugiau nei dvidešimt, kai kurie net ir trisdešimt metų. Jie nepamatė jokio teigiamo progreso, apie kurį buvo daugelį metų kalbama po Nepriklausomybės atgavimo.

Manau, kad ta mintis dėl etatinio apmokėjimo buvo prastai komunikuojama. Žmogus yra tokia būtybė, kuri dažnai girdi tai, ką nori girdėti. Ministerija labai atsargiai kalbėjo apie tai, kad etatinio modelio įvedimas pakels atlyginimus, bet žmogus išgirdo, jog jam turi kilti atlyginimas, ir kai šis nepakyla mokytojui randasi natūralus pasipiktinimas.

Tada prasidėjo ginčai, kurių metu ministerija ėmė niekinti mokytojus, aiškinti, kokie jie nesupratingi, ko jie čia kelia bangas. Tuomet procesas pradeda vyniotis kaip sniego gniūžtė, mokytojų nepasitenkinimas didėja ir tai atvedė į dabartinę situaciją.

Be abejo, būta ir komunikavimo problemų, jų negalima paneigti. Mano galva, didesnė kaltės dalis tenka Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri atsakinga už dialogo palaikymą, nes valstybė jai yra patikėjusi pareigą koordinuoti visą švietimo sistemą, būti tarpininku tarp mokyklų ir savivaldybių,  tarp mokyklų direktorių ir mokytojų.

Ministerija parodė visišką negebėjimą komunikuoti. Paskelbė apie ugdymo gaires, o kalbėtis pasikvietė labai nedidelę švietimo bendruomenės dalį, nedarė jokių viešų svarstymų. Manyčiau, kad svarstymai turėtų būti masinis reikalas – visi tarkimės ir diskutuokime.

Manau, kad etatinis apmokėjimas buvo įvestas visiškai neapgalvotai. Buvo sukurta kažkokia itin biurokratinė sistema, kurios net žmonės, kurie iki tol dirbo pagal etatinio apmokėjimo sistemą, negalėjo suprasti. Juk iš esmės etatinio modelio sistema yra normali praktika. Ji egzistuoja daugelyje darboviečių, tai yra susiję su darbo apskaita ir panašiais dalykais, o čia kažkodėl buvo sugalvotos sudėtingiausios formulės ir modeliai. Natūralu, kad tai mokytojus papiktino, nes visi pradėjo elgtis taip, kaip suprato, kadangi modelis buvo „plaukiojantis“. Atsitiko taip, kad vienų mokyklų direktoriai tą atliko geriau, kitų – prasčiau.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

O kas būtent toje sistemoje „plaukioja“?

Anksčiau didžioji dalis mokytojo atlyginimo buvo mokama už kontaktines valandas – pamokas. Tai yra pagrindinis mokytojo darbas. Visa kita mokytojas didžiąja dalimi darydavo už dyką. Iš esmės didesnės problemos kaip ir nebuvo, nes mokytojas suprasdavo, kad tai yra jo darbas, to reikia jam kaip mokytojui, to reikia jo mokiniams, to reikia bendrai švietimo sistemai. Būdavo paburnojimų, bet sistema veikė visai neblogai.

Tuomet buvo sugalvota, kad neva dabar bus apmokama už visus darbus, kuriuos jis dirba: taiso kontrolinius, veda renginius, važiuoja į ekskursijas ir panašiai. Dabar pamokos jau nebėra svarbiausia atlyginimo dalis, labai svarbi ir užklasinė veikla, kuria tu užsiimi. Taigi, žmogus turi dirbti daugiau, bet užmokestį gauna tą patį. Pavyzdžiui, aš turėjau dvidešimt keturias kontaktines valandas ir pagal tam tikrą tarifą gaudavau algą, o ar vesdavau kokius nors renginius, ar ne – tai jau mano reikalas, mano tobulėjimo ir mano santykio su mokiniais dalykai. O dabar aš turiu tokį patį skaičių pamokų, bet dar ir privalau susigalvoti, ką  būtinai papildomai veiksiu – užsiimsiu konsultacijomis, organizuosiu renginius, dalyvausiu posėdžiuose ir panašiai.

Viskas išvirsta į farsą. Viena vertus, tu turi dirbti daugiau, nes privalai suorganizuoti užklasinę veiklą, kurią suplanavai, o tuo pat metu pradedi skęsti biurokratijos liūne. Aš džiaugiuosi, kad dirbu mokykloje, kurioje vadovybė pasižiūrėjo  sveiko proto žvilgsniu – mokytojas juk neturi tapti dokumentų pildymo mašina. Bet mačiau, jog yra mokyklų, kur direktoriai liepia kiekvieną darbelį pildyti raštu, kad mokytojas pagrįstų tą savo etato dalį. Be to, jei reikalaujama sėdėti mokykloje nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, nes darbo diena trunka aštuonias darbo valandas... Tai –  nesuprantama, juk reikia padaryti darbą, o ne atsėdėti valandas. Šitai mokytojus ir supykdė.

O pagrindinis dalykas – buvo sukeltas lūkestis, kad atlyginimai turi augti, o dažnai jie išliko tokie pat ar net kai kuriems kolegoms sumažėjo. Situacijos Švietimo ir mokslo ministerija nesistengė spręsti, nes tikėjosi, kad viskas „susigulės“ savaime. Tad kai kurie kolegos tuo klausimus ėmė kelti.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Ką galvojate apie mokytojų pasirinktą būdą kelti reikalavimus Vyriausybei? Koks Jūsų požiūris į veiksmus, kurių ėmėsi švietimo darbuotojai?

Procesas prasidėjo normaliai, kaip ir vyksta paprastai pasaulyje – derybos, pašnekesiai. Mano galva, profsąjungos darė tai, ką ir turėjo daryti, toks jų uždavinys – ginti darbuotojų teises. Profsąjungiečiai visada tai daro radikaliau, aktyviau, garsiau.

Bet po to vaidmenį perėmė žmonių, kurie derėjosi, asmeninės ambicijos – tiek profsąjungų lyderių, tiek ministrės, ir dialogas prarado konstruktyvumą. Prasidėjo įsižeidimai, asmeninių klausimų aiškinimasis, o kulminacija – lipimas per langą.

Aš esu linkęs mokytojo vaidmenį šiek tiek idealizuoti. Nesakau, kad mokytojas turi būti šventasis, bet, mano galva, labai gerai mokytojo vaizdinys yra atskleistasKazio Binkio pjesėje „Atžalynas“ – taip ši profesija buvo suvokiama tarpukariu . Pjesėje esama  įvairių mokytojų, bet pagrindinis veikėjas Tijūnas yra toks, kokį aš įsivaizduoju mokytoją. Jis turi būti altruistas, dažnai atsiriboti nuo savo asmeniškumų.

Manyčiau, kad ministerija elgėsi labai negražiai, bet tai nebuvo pagrindas mokytojams elgtis taip pat. Vis tik į mus žiūri mūsų mokiniai. Mano galva, buvo pademonstruotas neadekvatus būdas diskutuoti. Aš suprantu, kad atlyginimas nėra didelis, ministerijos bendravimas nėra gražus, bet ar tai yra pagrindas visiems užimti pastatą, ten apsigyventi, vaizduoti kalinius? Man tokie dalykai yra nesuprantami.

Kai aš diskutuoju su mokiniais net  dėl pačių įvairiausių dalykų – vertinimo,  pažymių,  elgesio – būna, net ir pasipykstam. Bet aš nenorėčiau, kad mano mokiniai protestuodami prieš mane liktų mano kabinete ir sakytų: „Jūs mus įkalinote, jūs mus verčiate taip elgtis“. Manyčiau, kad mokytojas parodytų savo garbę, orumą ir stiprybę, jei sakytų: „Ministre, Jūs elgiatės netinkamai, užrakinate tualetus, užrakinate duris, ar tai kultūringas elgesys? Mes norime su jumis kalbėtis, įsileiskite mus“.

Aš net nežinau, dėl ko ten sėdima dabar, juk biudžetas priimtas, Prezidentės pataisos dėl etatinio darbo užmokesčio apmokėjimo yra pateiktos, ministrė atstatydinta. Man atrodo, kad kartais tai būdinga daugeliui revoliucinių judėjimų – revoliucija praranda tikslą, o tikslu tampa pats procesas. Atrodo, kad dabar yra tokia situacija ir tai normalu, nes juk žmonės nenori pasiduoti – tai būtų pralaimėjimas.

Viena mano kolegė sakė: „Kovosim iki galo“, o aš jos paklausiau: „O koks yra galas?“. Ji man atsakė: „Kovoti“. Taigi tikslu tapo procesas. „Streikuoti reikia, nes visi streikuoja“, o iš tiesų streikuoja tik apie trys procentai mokytojų. Bet visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas yra didžiulis, tad atrodo, kad visi streikuoja.

Bet svarbiausias dalykas – streikuojančių kolegų niekas iš mokyklos neišmetė, jie bet kada gali streiką nutraukti, grįžti į savo klases ir sėkmingai dirbti, tad nereikia manipuliuoti sakant: „Aš noriu dirbti, bet man valdžia neleidžia“.

Ar pabendraujate su mokinių tėvais ir mokiniais? Pasikalbate apie streiką bei visus su juo susijusius dalykus? Ar jie mokytojus palaiko, ar yra skeptiški?

Matote, mokiniai yra puikūs, bet jie moka prisitaikyti prie situacijos. Mūsų švietimo sistema juos labai gerai to išmoko. Aš tikiu, kad tų streikuojančių mokytojų mokiniai, paklausti, ar palaiko mokytoją, sako: „Taip, mokytojau, aš jus palaikau!“. Negi mokytojui į akis sakys: „Mokytojau, baikit cirkus“?

Kita vertus, prisiminkime save mokykloje. Kai nebūna pamokos, tai – šventė, nesvarbu, ar mokytojas mėgstamas ir mylimas. O jei pamokų nėra dvi savaites – dar didesnė šventė.

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kadangi mūsų mokykloje mokytojai nestreikuoja, natūralu, kad su mokiniais apie tai pasikalbame. Didesnė dalis mokinių sako: „Būtų gerai, kad ir jūs pastreikuotumėte“ (juokiasi). Bet ne todėl, kad mums, mokytojams, dėl to pagerėtų sąlygos, o dėl to, kad mokiniams patiktų neiti į mokyklą.

Brandesni mokiniai, kai rimčiau su jais pakalbi, nėra linkę sakyti: „Jūs būtinai streikuokite“. O vienuoliktokai ir dvyliktokai, paskutinių klasių mokiniai, sako: „Gerai, mokytojau, kad nestreikuojate, mums reikia mokytis“.

Tam tikra prasme mokiniai tapo situacijos įkaitais. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, šis streikas mokiniams atsilieps. Kaip mokytojams reikės bendrauti su mokiniais streikavus mėnesį ar ilgiau? Tu grįžti į klasę po pusantro mėnesio ir ką  jiems sakai? Ačiū, kad palaikėt, o dabar dirbsim dvigubai, kad pasivytume, ir jums teks ruošti daugiau namų darbų? Nežinau, ką sakyčiau mokiniams. Ypač dvyliktokams ar vienuoliktokams: „Jums egzaminai nieko nelemia, juk mokotės gyvenimui, taip? Egzaminas lemia tik, ar jūsų tėvai turės imti paskolą ir mokėti už jūsų mokslus, ar ne? Šiaip gi jie nieko nereiškia“. Aš jaučiu didesnę atsakomybę prieš savo mokinius.

O su tėvais kalbėti teko nedaug, bet tie, su kuriais kalbėjome, klausė ar nestreikuosiu. Sakiau, kad ne, jie džiaugiasi dėl to.

Ar neatrodo, kad valdžia pridalina neįgyvendinamų pažadų, pavyzdžiui:per keletą metų pasieksime, kad mokytojo profesija taps prestižinė. Po to paaiškėja, jog ji tų pažadų įgyvendinti negali ir taip į nepasitenkinimo ugnį tik pilamas benzinas?

Su tuo susijęs naivumas. Manau, kad protingas žmogus, ypač mokytojas, neturi būti naivus, nepasiduoti demogogijoms ir populizmui. Kažkas paskelbė, kad kitais metais profesija bus prestižinė – kas gali dėl to pasikeisti? Mano galva, tai visų pirma asmeninė atsakomybė – ar aš dirbu prestižiškai ir atlieku viską, kas priklauso nuo manęs, ar laukiu tų 2025 metų, kai jau visi bus prestižiniai ir galės dirbti? Juk tai – nesąmonė.

Esu skeptikas ir nė į vieną politinę partiją nededu pernelyg didelių vilčių. Nemanau, kad visi politikai yra vien vagys bei neišmanėliai, bet neturiu  jokių keistų vilčių ir nenusiviliu. Žinojau, kad iš etatinio apmokėjimo nieko gero nebus, tad labai ir nenusivyliau. Žinojau, kad mano atlyginimas nepadidės ir neturėjau tokių lūkesčių.

Kuo valdžia galėtų padėti mokytojams? Kokias problemas galėtų išspręsti?

Manau, kad didžiausia problema yra tai, kad mokytojas, pabaigęs mokslus ir radęs darbo vietą, yra paliekamas beveik likimo valiai. Jis gali dirbti geriau ar prasčiau, jei nori, gali kelti kvalifikaciją, jei nenori – nekelti, važiuoti ar nevažiuoti į kursus. Jis paliktas suktis, kaip išmano.

Manau, kad valstybė, jei nori parodyti, kad švietimas yra prioritetas, neturi palikti mokytojo nuošalyje. Mokytojui reikia sudaryti sąlygas ne tik pačiam kūrybiškai organizuoti mokymosi procesą, bet suteikti galimybę tobulinti savo įgūdžius, kelti kvalifikaciją. Mokytojui reikia kas keleri metai gauti kūrybines atostogas – juk būtina pailsėti, nes mokytojo darbas  emociškai pakankamai sudėtingas. Žinoma, finansinė  pusė taip pat yra svarbi.

Kai paklausiu mokinių, ar jie norėtų tapti mokytojais, vos vienas kitas atsako, kad norėtų. Kai paklausiu, kodėl, jie sako: „Mokytojau, su tokiais mokiniais „vajavotis“... Jau geriau mažiau pinigų gauti, bet kažką lengviau gyvenime daryti.” Taigi mokiniai patys laiko save pagrindine priežastimi, dėl kurios nenorėtų rinktis mokytojo profesijos. Tai rodo, kad jie tikrai blaiviai vertina situaciją (juokiasi). Iš tiesų, mokytojo darbas yra sudėtingas.

O valdžia galėtų ne tik kartoti skambias frazes, bet ir imtis veiksmų. Svarbiausia nepalikti mokytojo vieno dvidešimt ar trisdešimt metų, o po to ateiti ir sakyti: „Dabar bus išorinis mokyklos vertinimas, pademonstruokite kaip dirbate“. Natūralu, kad kai taip vyksta mokytojai pasipiktina.