Unsplash.com nuotrauka

Gyvenant poroje neišvengiamai kyla įvairiausių nesutarimų. Darnų poros gyvenimą dažnai sujaukia sutuoktinių lūkesčių neatitikimas, nuomonių išsiskyrimas svarbiais gyvenimo klausimais, anksčiau patirtos nuoskaudos ir daugybė kitų dalykų. Natūralu, kad visa tai veikia poros gyvenimą, kuris ilgainiui apkarsta abiems. Nors meilė – galinga jėga, būna situacijų, kai jos nebepakanka tam, kad būtų įveikti sunkumai. Ne visada du vienas kitam svarbūs žmonės yra pajėgūs savarankiškai atsisakyti praeities nuoskaudų, asmeninių principų ir drauge su nauja viltimi kilti rytojui.

Poroms, nusprendusioms įveikti kylančius sunkumus, pagalbos ranką tiesia psichologai. Į juos mūsų visuomenė vis dar žiūri įtariai. Ar pagrįstai? Apie asmeninę patirtį psichologo kabinete kalbamės su Asta ir Mindaugu.

Kiek laiko esate susituokę? Su kokiais sunkumais dažniausiai susidurdavote poroje iki apsilankymo pas psichologą?

Asta: Susituokę esame 21 metus. Iki apsilankymo pas psichologę dažnai nesuprasdavome ir nebandydavome suprasti vienas kito, kiekvienas turėdavome savo tiesą, dažnai ginčydavomės, nenusileisdavome vienas kitam. Mane kankindavo praeities nuoskaudos. Būdavo dažni „nekalbadieniai“.

Mindaugas: Per 21 metus sukaupėme nemažai šeimyninio gyvenimo patirties – tiek geros, tiek nelabai. Tai, kas būdavo gerai, priimdavome kaip normalų faktą, o dėl to, kas vyko „ne pagal planą“, priekaištaudavome vienas kitam, bandydavome analizuoti, aiškintis, bet įklimpdavome. Bėda buvo ta, kad nemaža dalis aiškinimosi neduodavo norimo rezultato, o baigdavosi dar didesniu susierzinimu ir konfliktu, nusivylimu.  Konfliktų metu pastebėdavau, kad labai jau stipriai skiriasi mūsų požiūris į mus supančias problemas ir jų sprendimo būdus. Pradėjo atrodyti, kad bandyti derinti interesus yra beviltiška, o nusileisti tiek, kiek norėtų antroji pusė, nepavykdavo. Laikui bėgant natūraliai atsirado „išeitis“ – problemų nespręsti, o viską kaupti savyje.  Nauda būdavo tik tokia, kad nesusikurdavome papildomų konfliktų, bet šeimos mikroklimatas darėsi vis slogesnis. Retkarčiais aplankydavo mintys apie santuokos nutraukimą. Stabdė nuo šito žingsnio tik vaikų buvimas.

Kuriam iš Jūsų kilo mintis apsilankyti pas psichologą? Kas buvo tas paskutinis lašas, kai nusprendėte, kad tikrai to jau reikia?

Asta: Apsilankyti pas psichologę pasiūlė vyras. Beje, nebe pirmą kartą, nes ankstesniais atvejais susitaikydavome greičiau, nei sulaukdavome eilės. Šis kartas buvo vienas iš daugelio, kai kažkuris kažką pasakė, kitas įsižeidė ir taip žodis po žodžio kilo konfliktas, viskas baigėsi didžiuliu nusivylimu. Negana to, šeimyniniai vidiniai nesutarimai pradėjo lįsti ir už šeimos ribų: vyras apie mūsų santykius pradėjo kalbėti platesniame rate – girdint broliui, mamai, sesei. Man tai tapo be galo skausminga, aš užsidariau savyje, pykau ant vyro, jis ant manęs. Ir taip ratas įsisuko. Tai turbūt ir buvo paskutinis lašas, perpildęs kartybių taurę.

Mindaugas: Apsilankyti pas psichologą kilo mintis man, nes  tai buvo paskutinis man žinomas nebandytas būdas sušvelninti  santykius šeimoje. Į psichologo pagalbą dėjau daug, o tiksliau visas viltis, tik užsiregistruoti konsultacijai vis nedrįsdavau, nes galvojau, jog jei psichologas nepadės – nebeturėsiu net vilties, kad apskritai kažkas gali pagelbėti. Po vieno iš eilinių konfliktų nusprendžiau vis tik kreiptis pagalbos – užsiregistravau konsultacijai.

Pixabay.com nuotrauka

Po ilgų svarstymų praverti psichologo kabineto duris taip pat turėtų būti nemenkas iššūkis. Koks buvo Jūsų pirmasis įspūdis tas duris pravėrus? Kokie jausmai aplankė?

Asta: Aš visada buvau geros nuomonės apie psichologus. Skaitydavau daug jų straipsnių, knygų. Tas mane labai teigiamai veikdavo, bet, deja, tik kurį laiką. Kai paskaitydavau ar pamatydavau TV laidose psichologų komentarus, visada galvodavau, kaip taikliai, kaip tiksliai jie tai sugeba pasakyti, įvertinti. Mane visada tai žavėdavo. Mūsų psichologė Milda taip pat sudarė labai malonaus, suprantančio, užjaučiančio, palaikančio, norinčio padėti žmogaus įspūdį. Per pirmą susitikimą išsipasakojau labai atvirai. Pasijutau suprasta. Įsižiebė viltis, kad pagaliau ištrūksime iš to užburto rato. Juo labiau, kad iš jo ištrūkti norėjome abu su vyru.

Mindaugas. Pirmuosius kartus pas psichologą nusprendėme su žmona eiti atskirai, nes manėme, kad taip mudviem bus lengviau papasakoti apie savo problemas. Pamenu, pirmojo  susitikimo su psichologe metu  išdėsčiau savo versiją apie šeimos santykius ir, atrodo, buvau suprastas. Psichologė sakė, kad mano lūkesčiai yra pagrįsti ir realūs. Man pasidarė iš karto ramiau. Grįžtant namo kirbėjo mintis, kad jei jau mano lūkesčiai pagrįsti ir realūs, o žmonos pozicija stipriai skiriasi nuo manosios, vadinasi, kaip tada galvojau, mano žmonos lūkesčiai mažiau realūs ir pagrįsti nei mano. Kūriau viziją, kad bendro susitikimo su psichologe metu imsime žmoną kreipti „teisingu keliu“. Aišku, aš jai to nesakiau. Kai žmona grįžo po savo pirmojo vizito pas psichologę, mano nuostabai, ji taip pat jautėsi gerai. Asta sakė, kad psichologė patvirtino, jog jos norai, lūkesčiai mano atžvilgiu, priekaištai yra pagrįsti. Galvojau: kas čia dabar??? Žmonai taip pat atrodė, kad bendro susitikimo metu bus imamasi ne ją, o tik mane vesti į doros kelią.  Mačiau žmonos norą ir entuziazmą su psichologės  pagalba mane „ištaisyti“. Sunerimau (šypsosi). Dabar abu suprantame, kad kiekvienas mūsų turėjome savo tiesas, ir žvelgiant pro mano langą atrodė, jog  tikroji tiesa yra mano, bet taip nebūtinai atrodė pro savąjį „langą” žvelgiant žmonai.

Kokie buvo Jūsų susitikimai su psichologe?

Asta: Naudingi. Kai išsakėme viską, kas „guli ant širdies“, kas kelia nerimą, pradėjome tarsi nuo A raidės abėcėlėje, nuo balto popieriaus lapo. Ėmėme mokytis išgirsti vienas kitą. Ne klausyti, bet išgirsti ir suprasti. Nuoskaudas palikome praeityje, pradėjome ieškoti vienas kito gerųjų savybių ir tai branginti.  Ėmėme mokytis pagarbos ir bendravimo taisyklių, kurių nemoko niekur kitur. Tos taisyklės, rodos, tokios paprastos būdavo, kai Milda jas mums tokia paprasta, suprantama kalba perteikdavo.

Mindaugas: Pamenu, kai pirmą kartą susitikome visi trys, aš, žmona ir psichologė, vėl pasipylė mudviejų tarpusavio kaltinimai, nuoskaudos ir priekaištai vienas kitam. Abu atėjome jausdamiesi teisūs  ir kažkodėl abiems atrodė, kad kažkuris turime išeiti „teisesnis“ (šypsosi).  Psichologė sugebėjo suvaldyti situaciją ir sudėlioti pagrindinius akcentus. Kitaip pradėjome matyti. Šeimoje ėmėme mokytis bendradarbiauti, nusileisti, atleisti, nelaikyti pykčio, būti dėmesingam, gerbti kito nuomonę, tinkamai išklausyti ir svarbiausia nesijausti reikšmingesniam nei kitas. Kai tai girdi, gali pasirodyti, jog čia viskas labai paprasta. Anaiptol. Pagarbiai elgtis su svetimais yra paprasčiau, nei su mylimu sutuoktiniu.

Unsplash.com nuotrauka

Kaip keitėsi Jūsų tarpusavio bendravimas, Jūsų santykiai, atmosfera šeimoje lankantis psichologinėse konsultacijose?

Asta. Mums tapo paprasta bendrauti. Jei ir įvykdavo koks nesusipratimas, kitos konsultacijos metu mes tą situaciją išnagrinėdavome, rasdavome atsakymus, kas, kodėl ir kaip. Atmosfera namuose gerėjo, daugiau pradėjome kalbėtis. Būna, kad šeimoje kalbame ir psichologės Mildos frazėmis: norime, kad tai taptų norma mūsų kasdienybėje.

Mindaugas: Atmosfera šeimoje po kiekvieno apsilankymo pas psichologę ženkliai gerėjo. Atsirado daugiau bendradarbiavimo, atlaidumo, supratimo.  Ir ypač vertiname psichologės Mildos įdiegtą mums mintį, kad šeimoje stipresnis ne tas, kuris įnirtingai laikosi savo nuomonės, o tas, kuris geba atsiprašyti ir atleisti. Būtent jis šeimą ir myli, ir vertina labiau nei tas, kuris taip nesielgia. Bręstant šeimoje nesusipratimui dabar mums paprasta jį iškart užgesinti. Juk kiekvienas nori parodyti, kad būtent jam šeima yra svarbesnė (šypsosi).  Mes vis dar varžomės, bet dabar tai darome ne norėdami įrodyti, kuris kategoriškesnis, o, priešingai, kuris lankstesnis. Kartais net juokas ima, kai pagalvoji, kuo viskas būtų galėję baigtis, jei  niekas mums nebūtų padėjęs atrasti labai paprastų, bet drauge tokių svarbių dalykų.

Ar šį dalyką ir vertinate kaip svarbiausią?

Asta: Aš labiausiai vertinu du dalykus. Pirma, anksčiau, kai kas nors įvykdavo tarp mudviejų, aš apie tai kalbėdama arba įžeisdavau vyrą, arba pasirinkdavau išvis nekalbėti ir užsisklęsdavau savyje, kas vyrą taip pat supykdydavo. Dabar išmokau tai, kas man nepatinka, pasakyti kitaip. Išmokau pasakyti kitais žodžiais, kalbėdama, kaip aš jaučiuosi, o ne puldama, kaip blogai elgiesi tu. Kalbėdama apie save, aš neįskaudinu jo, bet leidžiu matyti, kaip yra man. Antra, konfliktas vyksta tarp dviejų žmonių. Psichologė mums padėjo išmokti, kad nugalėtojas yra ne tas, kuris aršiai apgynė savo tiesą. Mes tai labai dažnai pritaikome (šypsosi).

Mindaugas: Mes  pradėjome sutarti. Man tai svarbiausia. Taip pat ėmėme ieškoti sutarimo tais klausimais, kuriais anksčiau nuomonės skirdavosi kardinaliai ir sutarimas atrodė išvis neįmanomas.  Atsirado daugiau pagarbos vienas kitam. Išmokome atleisti, atsiprašyti. 

Pixabay.com nuotrauka

Kaip galvojate, ar šie pokyčiai ilgalaikiai?

Asta: Savaime suprantama, kad tam, jog šie pokyčiai būtų ilgalaikiai, reikia jais gyventi, kuo dažniau taikyti naujus išmoktus dalykus. Laikas parodys, kaip bus toliau, tačiau žinau, kad bus gerai tol, kol abu to norėsime. Tam, kad ir toliau būtų gerai, mes stengiamės dažniau kalbėtis, pastebėti gėrį, o ne blogį. Ieškome būdų, kaip dar labiau sustiprinti tarpusavio ryšį.

Mindaugas. Noriu, kad tai tęstųsi visą laiką, bet kartu žinau, jog šeimoje yra neišvengiami nesutarimai. Jei jausime, kad ir vėl imame slysti, šįkart  pagalbos jau kreipsimės drąsiai.

Ką galėtumėte pasakyti kitoms poroms, šiuo metu susiduriančioms su sunkumais, bet vis dar nedrįstančioms kreiptis psichologinės pagalbos?

Asta: Palinkėčiau drąsos. Kai skauda dantį – kreipiamės į odontologą, kai ką nors susilaužome – į traumatologą. Kai širdį gelia dėl skausmingų santykių, natūralu, reikia tos srities specialisto. Čia kaip ir visur kitur: kuo ankstesnė ligos stadija, tuo lengviau ji pagydoma. Aišku, to norėti turi du žmonės, bet juk šeima – brangiausias turtas ir ją išsaugoti yra didžiausia vertybė. Dėl jos išsaugojimo verta ieškoti pagalbos. Mes esame laimingi, kad psichologė padėjo mums ištrūkti iš to užburto rato, pramušė sieną tarp mūsų širdžių, parodė teisingą kelią.

Mindaugas: Daug porų galėtų išsaugoti santuoką, jei šeimos krizių metu kreiptųsi į psichologus pagalbos. Žvilgsnis į šeimos santykius iš šalies ir psichologo įžvalgos privers pradžiai bent susimąstyti, o po to gal ir dovanos ryžtą kažką keisti. Skeptikams patarčiau bent pabandyti (šypsosi).

VšĮ Psichologinės sveikatos centras įgyvendina projektą „Susitikimai, drąsinantys pokyčiams“, kuriuo siekiama didinti psichologinės pagalbos prieinamumą asmenims, susiduriantiems su sunkumais, trikdančiais šeimos funkcionavimą.