Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Gruodžio 13 dieną Vilniaus Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje vyko kandidatų į Vilniaus merus diskusija „Vizijos Vilniaus ateičiai“, kurioje dalyvavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvės sąjungos kandidatas Artūras Zuokas, TS-LKD kandidatas Dainius Kreivys, visuomeninio rinkimų komiteto „Piliečių jėga ir teisingumas“ kandidatas Ramojus Girinskas ir „Liberalų sąjūdžio“ kandidatas į Vilniaus merus Martynas Nagevičius. Tai nėra visi užsiregistravę kandidatai – debatuose nedalyvavo Gintautas Paluckas, Virginijus Sinkevičius ir Viktoras Uspaskich. Diskusiją moderavo Matas Baltrukevičius.

Utopijų lenktynės – taip galima apibūdinti šią diskusiją. Konkurencija, kuris kandidatas pasiūlys užburiančią idėją, kuri būtų pakankamai fantastiška, kad užburtų, bet ir pakankamai paramstyta skaičiais bei racionaliais svarstymais, kad atrodytų įgyvendinama. Žinoma, realybėje tai gali pasirodyti daug sudėtingiau – juk tuomet neužteks sukurti gražios ateities vizijos ir apskaičiuoti, kiek pinigų ji kainuos. Iškils įvairių nenumatytų kliūčių, reikės rasti sutarimą su koalicijos partneriais, nuo kurių merų darbas yra labai priklausomas, o jei tai pavyks, reikės vykdyti viešuosius konkursus, įvairias formalias procedūras, prasidės darbai, jie strigs, įmonės nevykdys įsipareigojimų, o koalicijos partneriai atsuks nugaras, nekalbant apie savivaldybės administraciją. Žodžiu, piešti vizijas yra viena, pagrįsti jų įgyvendinamumą – kita, o įgyvendinti – trečia.

Šio teksto tikslas – trumpai apžvelgti debatus, pristatyti kandidatų pasiūlytas vizijas, nebūtinai rodant tik blizgiąją jų pusę, ir padėti susidaryti įspūdį apie kandidatus bei jų idėjas tiems, kurie debatų nežiūrėjo.

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Martynas Nagevičius, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.

„Rinkėjai norėjo naujų veidų. Aš esu naujas veidas“, – taip save pristatė M. Nagevičius. Po išsiskyrimo su Remigijum Šimašium, kuris pasirinko kandidatuoti į merus su visuomeniniu rinkimų komitetu, liberalai nusprendė turėti savo kandidatą. Jų pasirinkimas – Lietuvos atsinaujinančios energetikos konfederacijos prezidentas M. Nagevičius.

Nagevičius akcentavo tai, kad reikia pritraukti talentus iš viso pasaulio. Kad tai pavyktų, reikia aktyviai vykdyti head-hunting'ą, arba „galvų medžioklę“ – medžioti perspektyvius ir darbščius žmones, rasti būdų įtikinti juos atvažiuoti dirbti Lietuvoje. Taip pat reikia sukurti galimybes šių viso pasaulio talentų vaikams mokytis savo gimtąja kalba ir kurti mokyklas, kuriose užsiėmimai vyktų užsienio kalbomis.

Vilnius turi būti klimato kaitos atžvilgiu neutralus miestas – miesto teritorijoje esantys parkai ir miškai turi sugerti daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei mieste jų yra išmetama. Tai, anot M. Nagevičiaus, „tikslas, kuriuo vilniečiai galėtų iš tikrųjų didžiuotis, o ne suremontuotos gatvės ar namai“.

Miestą reikia pradėti tvarkyti tikrai liberaliai: reikia atsisakyti savivaldybių įmonių stiprinimo, vengti „tokių situacijų, kai konkursuose dalyvauja pusantros įmonės ir stato nacionalinį stadioną“, aktyviai siekti pritraukti investuotojus, atsisakyti tų savivaldybės įmonių veiklų, kurias galima pirkti rinkoje. „Nerestruktūrizuokime tokios įmonės kaip „Grinda“, o išvis atsisakykime“, nes jos teikiamas paslaugas galima gauti iš privataus verslo.

Ekologija – stiprioji M. Nagevičiaus vieta. Šiaip ar taip jis ilgus metus dirbo šioje srityje. Kalbėdamas apie ekologiją jis gerai žino, ką turi omenyje ir ką nori pasiūlyti. Kalbėdamas apie kitas sritis jis pasirodo kaip gerai liberalių klišių vadovėlį išmokęs kandidatas, kuris pakankamai neblogai manevruoja jomis remdamasis – valstybė turi nesikišti, reikia siekti ekonominės gerovės, tolerancijos, pritraukti investuotojus. Daugelis argumentų atsiremia į ekonominę naudą – net tai, kad miestas būtų ekologiškas yra svarbu, nes tai „geras marketingas“ ir padės pritraukti „talentus iš viso pasaulio“, taip pat „Baltic Pride“ eitynėse merui reikėtų dalyvauti, nes „kaip kitaip mes pritrauksime užsienio talentus?“.

Ramojus Girinskas, visuomeninis rinkimų komitetas „Piliečių jėga ir teisingumas“

Ramojus Girinskas mero rinkimuose startavo kaip „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kandidatas, bet, anot jo paties, „matyt, nesutapo požiūriai“, tad nusprendė kurti visuomeninį rinkimų komitetą.

Trys pagrindinės jo idėjos: nemokamas geriamas vanduo, jaunos šeimos ir vaikai bei transporto sistemos atnaujinimas. Toks atnaujinimas, kokio dar nėra buvę.

Kiekvienam namų ūkiui skirti po du nemokamus kubinius metrus geriamo vandens (neužsiminė, kokiam laikui, bet turbūt mėnesiui (?)). Antras dalykas, kurį, anot Ramojaus Girinsko, „reikia akcetuoti“ – jaunos šeimos ir vaikai, tačiau nieko konkretaus prie to jis nepridūrė.

Trečias dalykas, apie kurį mintis R. Girinskas išplėtojo šiek tiek labiau – transporto sistemos pertvarkymas „tik šiek tiek kitaip. Novatoriškai“. Girinskas siūlo Vilnių paversti pirmuoju pasaulio miestu su išmaniąja transporto sistema – išmaniąsias technologijas sujungti su dinamiškais kelio ženklais, pagal poreikį paverčiančias gatvę vienos krypties arba dviejų krypčių, pagal poreikį keičiančias, kur sankryžoje eismas yra pagrindinis.

R. Girinskas turėjo ir įkvepiančią alternatyvą Dainiaus Kreivio siūlomam tramvajui: „Tramvajus buvo gera idėja. Prieš dvidešimt metų tai buvo gera idėja. Mūsų siūlymas yra monorėjus. Tai traukinys, pakabintas virš kelio“. Vietoje tramvajaus R. Girinskas siūlo statyti pakabinamą traukinį, važiuojantį kelių metrų aukštyje, kuriam nereikėtų nei gatvių, nei šviesoforų.

Atrodo, kad R. Girinskas vieną dalyką suprato gerai ir vieną blogai. Gerai suprato tai, kad utopijų lenktynėse reikalinga svaiginanti fantazija. Blogai suprato tai, kad svaigulio nepakanka – norint gerai pasirodyti reikia pasiūlyti dar ir kažkokį protu suvokiamą būdą, kaip tai pasiekti.

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Artūras Zuokas, Lietuvos laisvės sąjunga

Artūras Zuokas – daugkartinis Vilniaus meras, kurio pristatyti nereikia. Politikas, kurio galva nuolat kupina pačių inovatyviausių idėjų, nusprendė pabandyti Vilniaus meru tapti ketvirtą kartą.

Anot Artūro Zuoko, pagrindinės problemos, kurios šiandien rūpi vilniečiams, yra susijusios su transportu, jo kokybe ir keliais. A. Zuokas siūlo paimti pavyzdį iš Talino, kuriame viešasis transportas yra nemokamas. Tai padėtų mažinti tiek kamščius, tiek oro taršą, padidėtų mažas pajamas gaunančių žmonių mobilumas ieškant darbo vietos. Anot A. Zuoko, reikia ir kitų sisteminių sprendimų – nemokamos automobilių aikštelės įvažiavus į miestą, tiems, kurie naudojasi viešojo transporto sistema (idėja taip pat jau veikianti Taline). „Kasdien į Vilnių įvažiuoja ir išvažiuoja apie 140 tūkstančių automobilių, jeigu dalį jų sustabdytume prie įvažiavimo į miestą, situacija būtų ženkliai geresnė“. Taip pat reikia skatinti tokias „naujoves“ kaip CityBee ar Spark leidžiant šiems automobiliams važiuoti viešojo transporto juostomis.

Artūras Zuokas taip pat siūlo siekti geresnių Vilniaus mokyklų pasiekimų. Susipažinęs su Vilniaus miesto moksleivių pasiekimais, „buvau, švelniai tariant, nustebęs, nes iš 155 mokyklų pusėje mokyklų ugdymo kokybės lygis yra ženkliai žemesnis nei Lietuvos vidurkis“. Anot Zuoko, mokyklose Vilnių „į viršų pakelia“ kelios geros gimnazijos, o kitose lygis tikrai prastas.Artūro Zuoko teigimu, daugelis Vilniaus miesto mokyklų yra per didelės. Tobula mokykla – 500-600 moksleivų. Per 15 metų galima pasiekti, kad Vilniuje nebūtų nei vienos mokyklos, turinčios daugiau  nei 500 moksleivių. Mokyklas reikia pertvarkyti pagal islandų pavyzdį – jos turi būti bendruomeniniai centrai, turintys sporto infrastruktūrą ir pačias įvairiausias paslaugas. Didesnis mokyklų skaičius padėtų mažinti kamščius, nes daug žmonių vežioja vaikus į mokyklas „po visą Vilnių“.

Miestas turi būti išmanus ir „liberaliai valdomas“ – A. Zuokas siūlo sukurti būdą visiems vilniečiams balsuoti internetu dėl visų klausimų, kuriuos dabar sprendžia miesto taryba. Tarybos, anot A. Zuoko, ateityje nebereikės.

Artūras Zuokas turi fantastiškų idėjų ir beveik tokį pat fantastišką gebėjimą jomis įtikinti kitus. Tik kažin ar visada rimtai apsvarsto jų įgyvendinimo galimybes ir galimas pasekmes. Galime sukurti sistemą, kurioje visi vilniečiai būtų miesto taryba, tačiau ar tikrai vilniečiai norėtų kasdien spręsti klausimus, gilintis į projektus ir ar būtų įmanoma vykdyti kokią nors kryptingą savivaldybės viešąją politiką?

Remigijus Šimašius, visuomeninis rinkimų komitetas „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“

Išsakydamas savo idėjas Remigijus Šimašius akcentavo švietimą, tai, kad „miegamuosius“ rajonous reikia paversti gyvenamaisiais, „peržengti geležinkelį“ – rūpintis pietinės miesto dalies plėtra ir pasiekti, kad judėjimas mieste būtų patogus bei greitas, o švietimui Vilniuje reikia ne tik gerų „sienų“ (turima omeny – materialinė bazė), reikia gerų mokytojų .

Kaip pasiekti, kad miestas būtų patogesnis judėti? Anot Remigijaus Šimašiaus, reikia pradėti galvoti nuo paprasto ir archajiško judėjimo būdo – ėjimo pėsčiomis. Vilniuje žmonės, anot mero, tai daro rečiau, nei norėtų, nes dažnai kelią jiems pastoja nepatogios sankryžos, estakados, tiltai, kuriuose pėstiesiomes nėra perėjimo, ir panašiai. Tad ką reikia daryti? Geriau pritaikyti miestą pėstiesiems.

Apie viešąjį transportą Remigijus Šimašius sakė, kad apklausos rodo, jog žmones nuo viešojo transporto atstumia tai, kad jis nepatikimas ir nepatraukli jo kokybė. „Kai padarėme detalesnę analizę, kodėl yra nepatikimas – dvi priežastys: kamščiai ir, būčiau neatspėjęs... Dėl to, kad pakeliui sugenda. Per metus statistiškai du užsidegdavo“, – sakė meras. Stebuklingų sprendimų meras nesiūlė. Jo sąraše:  viešojo transporto parko (nauji autobusai ir troleibusai) ir kelių atnaujinimas bei geresnės sąlygos pėsčiųjų judėjimui.

Kalbėdamas apie švietimą Remigijus Šimašius pasinaudojo proga papasakoti apie tai, ką jo komandai jau pavyko pasiekti – padidinti finansavimą mokykloms, atnaujinti patalynę darželiuose ir panašius dalykus. Ambicingas tikslas, kurį sau išsikėlė meras – „kad šeima, kuri gal prieš dešimt metų išvažiavo iš Lietuvos, nuspręstų grįžti, nes čia geriausias švietimas“. Kaip jis žada tai pasiekti? Savivaldybė, anot jo, atsakinga už aplinką. Reikia mokyklas ne tiesiog kosmetiškai renovuoti, bet atnaujinti iš esmės, „pakeisti jų veidą“. Taip pat reikia rasti būdų pritraukti talentingus mokytojus – jiems galima būtų galima sukurti specialią  programą ir stengtis, kad būtų užtikrinta „kūrybinga atmosfera“.

Šimašiaus stirpybė – skaičiai, ypač tie, kurie skamba realistiškai. Mokyklas galima pertvarkyti per septynerius-aštuonerius metus, tam reikės trijų šimtų milijonų eurų. Konkreti suma, kuria finansavimas mokyklai padidėjo. Važiuojančių viešuoju transportu žmonių skaičius padidėjo šešiais procentais. Be to, kalbėti jis moka, jausdamas publikos dėmesį puikiai jaučiasi, sklandžiai dėsto mintis. Jis bene mažiausiai iš visų kandidatų įsitraukė į utopijų lenktynes – daug kalbėjo apie konkrečius ir labai praktiškus dalykus, kuriuos nuveikė ar norėtų nuveikti. Vis dėlto MG Baltic bylos šešėlis vis dar gali kyboti  jam virš galvos ir rinkimuose sukelti rimtų problemų.

Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Dainius Kreivys, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai

Dainius Kreivys savo viziją trumpai nusakė trimis žodžiais: miestas turi būti patogus, sveikas ir išmanus.

Anot D. Kreivio, įvairiuose miesto rajonuose trūksta infrastruktūros – darželių, mokyklų, parkų, sporto infrastruktūros, bendruomenės namų. Kiekvieną mikrorajoną reikia paversti centru, kur „nuo darbo vietos iki parko ir bendruomenės centro žmogui nereikėtų judėti per miestą“. Mieste judėjimas turi būti patrauklus, D. Kreivio teigimu, yra realios galimybės sumažinti laiką, vilniečių praleidžiamą kamščiuose, penkiasdešimt procentų. Tai padaryti Dainius Kreivys siūlo įdiegiant išmaniąją eismo valdymo sistemą, atnaujinant infrastruktūrą, statant tunelius ir viadukus.Nauja didelio pajėgumo transporto priemonė,  anot Dainiaus Kreivio, galėtų būti modernus tramvajus, tačiau jis  siūlo šiuo klausimu surengti referendumą.

Dainiaus Kreivio Vilnius turi būti sveikas miestas. Svarbu mažinti miesto taršą, kurti sporto infrastruktūrą. Vietoje dabar statomo stadiono D. Kreivys siūlo įrengti 59 naujus sportui skirtus objektus – baseinus, aikštynus, maniežus ir, anot D. Kreivio, pinigų dar liktų nedideliam Vilniaus stadionui, kuris atitiktų ketvirtos UEFA kategorijos standartus.

Sporto temą D. Kreivys susiejo su neformaliuoju ugdymu. Neformaliojo ugdymo Dainius Kreivys siūlė mokytis iš islandų. „1996 metais Islandija turėjo didžiulių problemų dėl jaunimo alkoholizmo ir rūkymo. Ji sutvarkė visą sporto infrastruktūrą, užtikrino deramą sporto finansavimą ir didžiulį skaičių jaunimo nukreipė žaisti futbolą ar krepšinį, ar kitas sporto šakas“. Šiandien, anot D. Kreivio, jaunimo sporto centrams desperatiškai trūksta inventoriaus – kai kur jis neatnaujintas jau dvidešimt metų: „Jei pasižiūrėsime, kaip treniruojasi dviratininkai Šeškinėje (...) Rūsyje, kad gaudytų peles ir žiurkes, yra katė, nes neužtenka pinigų nusipirkti nuodų“.

Taip pat D. Kreivys nori pakeisti požiūrį į pacientą ligoninėse ir poliklinikose – aptarnavimas turi būti „grįstas pacientu, ne pacientas eina per gydytojus, o gydytojų komandos dirba su pacientu, o sprendimai priimami per trumpiausią laiką“. Ligoninių ir poliklinikų vadovai turi būti sveikatos vadybininkai, o ne geri gydytojai, nes gerų gydytojų darbas turėtų būti gydyti. „Šiandien mes turime pačius puikiausius gydytojus, kurie vadovauja poliklinikoms ir ligoninėms“.

„Matau sensorinį miestą“, – sakė Dainius Kreivys ir pasidalino idėjomis, kaip tai turėtų atrodyti: išmanios eismo valdymo, apšvietimo, automobilių statymo, šiukšlių išvežimo sistemos. „Vilniečiui išvis nereikėtų eiti į savivaldybę“, – sakė D. Kreivys, viską turėtų būti įmanoma sutvarkyti internetu.

Kai buvo paskelbta Dainiaus Kreivio kandidatūra, atrodė, kad po keisto sprendimo kandidatu pasirinkti dar niekam nežinomą M. Majauską praeituose rinkimuose konservatoriai pasimokė. Pagaliau pasirinko rimtą, pakankamai žinomą, patirties ir ūkiško vadovo įvaizdį turintį žmogų. Galbūt D. Kreivys per daug veliasi į utopijų lenktynes – jo stiprybė galėtų būti praktiško, konkrečius ir paprastus sprendimus siūlančio, gero vadybininko, padarysiančio tvarką programa. Kol kas atrodo, kad šių savo privalumų jis neišnaudoja.