Brolių Černiauskų nuotrauka

Kai mąstau apie gimtinę, vaizduotėje vėl kelintąsyk sušmėžuoja vieno mėgstamiausių žodžio meistrų rusų rašytojo Ivano Bunino nušviestas carinės Rusijos kaimas: tamsūs ir užguiti žmogeliai, degtinė ir bedievystė. Per penkiasdešimt metų, perėmę nemažai svetimų papročių, nūnai, gyvendami be pančių, nestumdomi, dar sunkiai suvokiame, kad esame laisvi. Vis kapstomės ir kol kas neįstengiame išsikapstyti iš šiaurės vėjų supustytų pilkų smėlynų.

Žiū, Dzūkijos kaime vėjy lyg patrakę šėlsta klevo lapai, artindami naują sielos virsmą. Tylioje mansardoje, kur nėra piktų kerų, kalba laikas, virsdamas žodžiais baltame popieriuje. Nuo kalbančios tylos sunku išsivaduoti... Anądien gimtinėje į kaimo kalnelį amžinojo poilsio iškeliavo net keturiasdešimties nesulaukęs Dainius. Regis, tylus buvo žmogus: mylėjo savo moteriškę ir keturis jos ikisantuokinius meilės vaisius. Visiems užteko šilumos. Bet užteko pinigų ir degtinei. Gėrė jis su žmona ir draugais gal dvidešimt metų. Bet vieną kartą rado lauke Dainių gulintį pasliką. Dar viena baltosios auka. Prieš jį į tą patį kaimo kalnelį jau buvo iškeliavę dar net negalvoję apie pensiją Juozas, Julius, Gediminas, Vincas, Aldas.

Didžiausias kaimo pokštininkas ir pasakorius Gediminas girtas žiemą sušalo rogėse, o Julius eidamas iš kaimyno sustingo ant dirvono... Niekas nespėjo jų išgelbėti. Tai tik keletas žmonių, mirusių nuo baisaus alkoholizmo. O kiek mirė kaimo vyrų nuo vėžio, džiovos, kitų ligų, kurias sukėlė girtavimas! Gimtinėje beveik nėra namo, kuriame nebuvo verkta dėl tėvo, vyro, sūnaus, brolio netekties. Kaimas geria. Geria daug ir dažnai. Nesuprantu, kodėl taip atsitiko?

Motina pasakojo, kad anksčiau jaunimas ar senimas per vakarą tik kvortą išvargdavo. Dabar maukiama stiklinėmis. Įprasta kasdienybe kaimo šokiuose tapo girti šešiolikmečiai ir jaunimo slampinėjimas, ieškojimas aukos. Retai šokiuose nesimušama. Kaimas prieš kaimą dažnai iki ryto grumiasi. Kuo nepanašios šios muštynės į garsias tradicines Rusijos kaimo vaikinų kumštynes? Ten nuo senų senovės paplitusi tradicija: išbandyti prieš kitą kaimą jėgas...

Ak, kiek daug gyvenimo panašumų ten ir pas mus. Ir kaip čia neprisiminsi I. Bunino. O tuo labiau kad jau senokai ir mirusiuosius degtine „pagerbiame“... Ir iš atminties niekad neišblės prieš penketą ar daugiau metų gimtinės kapinėse regėtas vaizdas: laidojo vėl nuo degtinės mirusį vyrą. Tąsyk laidojimo ceremonijoje dalyvavo Merkinės parapijos klebonas. Giesmininkai ir duobkasiai tiek buvo prisigėrę, kad pasidarė baugu, ar velionis bus palaidotas. Keturi drebančiomis rankomis, vos ant kojų besilaiką vyrai, kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo pataikyti karsto į duobę... Skubiai teko kviestis kitų pagalbos. Per artimiausią pamokslą Merkinės bažnyčioje klebonas atseikėjo daug karčių žodžių tokiems tikintiesiems, paminėjo jų pavardes. Bet ar kas po to pasikeitė?

Girtavimo tradicijos, užgožusios kitus gimtojo kaimo papročius, ir atgavus Nepriklausomybę nenusilpo. Gal todėl, kad į kaimiečių sąmonę jau giliai įaugusi nuostata: traktorininkas suarė lauką – statyk butelį, kaimynas padėjo kaimynui – irgi be baltosios nė žingsnio. Regis, kitaip kaime niekas jau ir nemoka atsidėkoti. Bet baisiausia, kad geriama per šermenis. Vienas kitas žmogelis gal ir nestatytų degtinės per gedulingus pietus, bet ką pasakys kaimynai, svečiai... Sakys: blogos laidotuvės buvo. Kaime degtinė baigia užgožti veik visus dvasinius pomėgius.

Kartą užsukau į kaimo biblioteką. Ne pirmus metus joje dirbo buvusi tremtinė Marija.

– Ar skaito kaimas? – paklausiau jos.

Bibliotekininkė tik giliai atsiduso. Didelėje bibliotekoje daugybė rankų išsiilgusių knygų. Net šio krašto rašytojo Vinco Krėvės tomai apdulkėję. Sunku buvo žiūrėti į liūdną moters veidą. Negera buvo ir parėjus namo. Vėlyvo vakaro tamsoje švietė nešildantys kaimo bibliotekos langai. Mintys vis sukosi apie gimtinę, kurios nebesupratau, nors čia praleidau daugelį metų. Norėjosi viską užmiršti, bet staiga pasigirdo vyrų daina: „Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj“...

Dar ilgai girdėjosi dzūkiška daina už lango. Kokia ironija... Šią partizanų dainą dainavo kaimo karta, jau mažai žinanti, kas yra pokaris, patriotizmas, Tėvynė. 

***

Brolių Černiauskų nuotrauka

Iš nūnai iš tylios mansardos tarsi matyti, kaip kelintąsyk per ištuštėjusį kaimą pražingsniuoja matininkas. Ir, atrodo, kad jisai mažiausiai dvidešimtį metų pas mus vėluoja...

Kaime vėl matuoja žemę. Išdidūs po lauką braidžioja žemėtvarkininkai. Bet kaime jų taip nevadina. Tik matininkais. Senoviškai. Gal todėl, kad mano tėviškėje prie Merkinės vien senukai telikę. Jie dar gerai prisimena, kaip prieš karą žemę matavo. Ir kaip 1951-aisiais ją atėmė. Tais metais valdžia įkūrė nedidelį kolūkį. Pirmuoju jo pirmininku įkalbino būti Kuciūnų kaimo gyventoją Juozą. Sumanaus ir darbštaus vyro būta. Jam reikėjo atlaikyti dvi kryžmines ugnis: pokario partizanų ir Merkinės miestelio sovietinių saugumiečių. Pastarieji po metų Juozą norėjo ne tik iš kolūkio pirmininko posto pašalinti, bet ir „išbuožinti“. Mat Juozas turėjo apie 60 hektarų nederlingos krūmais ir mišku apaugusios pelkėtos žemės.

Seniai anapilin išėjusi jo žmona Marytė kažkada pasakojo: „Vieną dieną ateina pas mane saugumietis iš Merkinės ir sako: „Kuo greičiau iš Kuciūnų išvažiuokite, jūsų šeimą ruošiasi deportuoti.“ Tas saugumietis mano vyrą gerai pažinojo – jis nuolat iš mūsų samagono gaudavo... Neblogas ruselis buvo...“

Kaimynai išbėgo į Rusnę. Bet po Džiugašvilio-Kobos mirties šeima sėkmingai sugrįžo į Kuciūnus. Ponia Marytė buvo Kuciūnų kaimo pribuvėja. Ir aš, ir mano broliai, ir kaimynų vaikai į šį pasaulį atkeliavome jos padedami. Mažame dzūkų kaimelyje gimėme namuose, o ne ligoninėje, nors jau ėjo 1960-ieji... Ir nė vienas vaikas nemirė. Ponia Marytė prisimindavo tuos metus ir apie kiekvieną savo krikšto vaikaitį vis pasiteiraudavo.

O jie, vienkiemių vaikai, po visą Lietuvą išsibarstė. Vieni miestan patraukė, kiti – ne savo valia, raudonosios melioracijos išginti, irgi paliko gimtinę. Seniai nėra Kuciūnų kaimo. Ir ne tik Kuciūnų. Jau daugelio kaimų tik pavadinimai atminty išlikę. Ir kai matininkas šiandien vėl brenda per lauką, aš tėvų akimis regiu netolimų metų vaizdus. Prisimenu kaimo senolių pasakojimus apie prieškario matininką Juozapą, dalijusį žemę Merkinės valsčiuje. Jisai kiekviename kaime pasirinkdavo vieną iš turtingiausių ūkininkų ir pas jį kelioms savaitėms apsigyvendavo.

Nežinau kodėl, bet ponas matininkas Juozapas, gudrus vyras ir šposininkas, mano gimtinėje apsigyveno pas neturtingą Kuciūnų kaimo gyventoją Mečių (taip maloniai kaimynai vadino Mečislovą). Šio irgi gudraus vyro būta. Savo jaunai žmonai įsakė... pasimylėti su ponu matininku. Labai jau norėjo gauti didesnį gabalą žemės. Ir gavo, nors ne vienas hektaras buvo krūmais apaugęs. Ir kai jisai kirto krūmokšnius, vis prisimindavo tą slegiantį vakarą, kai namuose pro rakto skylutę nervingai stebėjo, atrodo, niekada nesibaigsiantį košmarą: kaip matininkas taršo žmonelę... Norėjosi įlėkti pro duris ir griebti tą mergišių ir girtuoklį. Bet kažkokia stipri jėga Mečių sulaikė. Meilė žemei buvo stipresnė.

Kai jis gavo didelę savo dalį, pamažėl ir nuoskaudą užmiršo. Tik kaimiečiai neužmiršo, daugelį metų gardžiai iš tos istorijos pasijuokdavo. Ir matininką prisimindavo. Oi, kaip mergas jis mylėjęs... Ir daug išgerti pajėgdavęs. Matyt, ponas matininkas Juozapas taip ir kaimus dokumentuose bus sumaišęs. Gimtojo Kuciūnų kaimo pypkorių žemę kitų kaimų planuose įpaišęs. Bet niekas Merkinės parapijos kaimuose nekeikia Smetonos laikų matininko. Daugiau su pagarba apie jį atsiliepia. Antai gudakiemiškis Vincas išgėręs sakydavo: „Ot tai vyras brač buvo. Brač – ne šiaudai...“

Vincas, nelauktai pajuokavęs, staiga surimtėdavo. Tuoj pokarį prisimindavo. Gal todėl, kad tie metai skausmingiausiai atsiliepdavo širdy. Pokariu krito gražiausi ir tiesiausi vyrai, kurie nenorėjo dirbti atimtos žemės, eiti į svetimą kariuomenę, tarnauti raudonųjų valdžiai. Į mišką išėjo keturi mano kaimyno Felikso sūnūs. Žuvo visi broliai. Skaudus likimas ištiko ir penktąjį kaimyno Felikso ąžuolą – Juozą. Jis vienintelis iš penkių brolių nebuvo išėjęs į mišką, tarnavo sovietų kariuomenėje.

Atitarnavęs norėjo sugrįžti į tėviškę. Buvo rastas nudurtas Vilniaus geležinkelio stoty...

Taip jau atsitiko, kad gimtinėje nebėra kam žemės dirbti. Tik seni ir paliegę senoliai vis nepasiduoda. „Bet nors prieš paskutinį savo saulėlydį noriu nuosava žeme pavaikščioti“, – sakė vieną vakarą Karolis, buvęs garsus kaimo muzikantas, ne vieniems vestuves atgrojęs.

Kelintąsyk paprašytas, jis savadarbe armonika užgrodavo „ Čigonės valsą“. Ir tąsyk atrodydavo, kad viskas, kas buvo negero, praeis, užsimirš. Liedavosi valso garsai kaip šilčiausią vasaros naktį mėnesiena. Tarsi pokary, kuris kaime niekad nesibaigs...

Iš nūnai iš tylios mansardos tarsi matyti, kaip kelintąsyk per ištuštėjusį kaimą pražingsniuoja matininkas. Ir, atrodo, kad jisai mažiausiai dvidešimtį metų pas mus vėluoja...