Prof. dr. Irena Smetonienė. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Prieš 30 metų, 1988 metų lapkričio 18 dieną, Sąjūdžio ir visuomenės spaudimu LSSR Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometinė sovietinė Konstitucija papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse. Šia iškilia proga – pokalbis su dr. IRENA SMETONIENE, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesore, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pirmininkavusia 2002–2012 metais. 

„Negi iš tikrųjų esame tokia mulkių tauta, kad nesugebėtume suvokti, kas yra kalbos kokybė? Taip, dabar Kalbos inspekcija jau nebebaudžia, tik surašo nurodymus. Bet viskas turi prasidėti nuo šeimos, nuo mokyklos, aiškinant, kad gėda padaryti, tarkime, dvejybinio linksnio klaidą, nes tai yra mūsų sistemos pagrindas, – pokalbyje portalui Bernardinai.lt teigė prof. I. Smetonienė. – Nuo mažens turi būti įkalta: prasižioji kalbėti – turi būti kokybė. Toks turėtų būti sąmoningumas. Atsakomybė už tai, kaip kalbi.“ 

Atkurta valstybinė lietuvių kalba nuėjo ilgą kelia. Ji kito ir tebekinta, modernėja, kartu išlaikydama savo archajiškumą. Kuo mūsų, lietuvių, santykis su savo kalba ypatingas? 

Šiuo metu rašau knygą, kuri turėtų pasirodyti kitais metais, ir joje kaip tik nagrinėju kalbos, tautos, valstybės – pačių fundamentaliausių dalykų – santykį. Jau Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, kuriuos dabar skaitau, pastebėjo, kad mūsų tauta šiek tiek kitokia. Aiškiai matau – lietuviams negalima priimti sprendimų užsidegus. S. Šalkauskis sako, kad mūsų tauta, galima sakyti, yra tinginių tauta, bet ne blogąja prasme – kad priimtų pokyčius, ji turi viską apmąstyti, suvirškinti ir tik tada žengti žingsnį. Užtai jis ir svarsto, kad mūsų kalba tokia archajiška išliko todėl, kad buvome tinginiai, nenorintys pritaikyti jos prie esamos sistemos, kai keičiantis pasauliui turi keistis ir kalba. 

Tas archajiškumas kaip lazda turi du galus. Viena vertus, tai mūsų kalbos unikalumas, kita vertus – ji tarsi nespėja su tuo, kur tauta eina, nes mąstymas dabar visai kitoks, pasaulis atsivėręs. Dėl to netgi sprendžiant kalbos politikos dalykus visada reikia atsižvelgti į tautą. Pokyčius priimti pamažu, nes tokie jau mes esame – kitokie. 

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai vadovavote labai svarbiu ir jums labai karštu laikotarpiu, kai reikėjo įtvirtinti esminius naujus valstybinės kalbos vartojimo viešojoje erdvėje nuostatus. Apžvelgiant tuos trisdešimt atkurtos valstybinės lietuvių kalbos metų, taip pat jūsų pirmininkavimo laikotarpį, kaip keitėsi viešosios lietuvių kalbos uždaviniai iki šiandienos? Ar yra juos vienijanti gija? 

Yra, tikrai yra. Kai pradėjau dirbti Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje 2002 metais, buvo sudėtinga. Amžinatilsį profesorius Rolandas Pavilionis tada man sakė: nėra kam, eik, daryk. Ir kai sužinojau, kad ten dirbsiu, supratau, kad tą naktį nemiegosiu, nes turiu galvoje susidėlioti, kaip kas turi būti. Kai pirmą kartą susitikau su Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariais, kai man buvo pasakyta, kad turėsime parašyti kalbos politikos gaires, man akys ant kaktos iššoko: kas tai yra? Tai turėjo padaryti ankstesnė kalbos komisija, bet nuo 2001 metų ji buvo įtraukta į baisią reorganizaciją, ir, aišku, jai ne tai buvo galvoje. Gerai, kad komisijoje buvo likę du trečdaliai senosios narių, kurie apie tai jau buvo mąstę. O aš skaičiau labai daug literatūros. 

Pamatėme, kad turime pratęsti tai, kas buvo nuveikta tarpukario Lietuvoje, viskas jau buvo pradėta daryti iki mūsų. Tik per sovietmetį, užimdami gynybinę poziciją, daugelį dalykų buvome praradę. Pavyzdžiui, 1936 metais Lietuvių kalbos draugijoje buvo įsteigtos kelios sekcijos, kurios turėjo apimti visus kalbos lygmenis, visoms sritims. Buvo ir terminijos sekcija, ir atskira mokyklų sekcija. Šventi žodžiai ir tada, ir dabar: kokį supratimą apie kalbą mokykloje vaikams įdėsi, tokį jį jie turės ir suaugę. 

Visiems kartoju savo tėčio pavyzdį, kuris tai atspindi. Imdavau iš jo savotiškus interviu, kai reikėdavo atsiskaityti dialektologijos ekspedicijose, nes jis – žemaitis, o dar šnekantis Laukuvos patarme, apie kurią buvo mažai rašyta. Kai įjungdavau diktofoną, mano tėtis imdavo šnekėti, kaip aš dabar vadinu, standartine kalba. Išjungdavau – pereidavo į žemaičių. Paklausiau jo, kodėl taip daro. „Da Vilniuj pamanys, ka aš durns. Ka šnekėt namuoku.“ Ir tada jis papasakojo tai, ką mes, vaikai, daug ko tėvų nepaklausėme: kaip mokėsi gimnazijoje, kad taip lietuviškai šnekėjo ir istorikas, ir matematikas – vadinasi, jau tada mokykloje buvo kalbėta bendrine kalba. 

Kita sekcija buvo atsakinga už spaudą, buvo sprendžiama, kaip rašys ir kalbės žiniasklaida, tauta. Tuo laikotarpiu turbūt ėjome sparčiausiai prie standartinės kalbos. Yra du dalykai: lietuvių kalba su visais barbarizmais, netaisyklingais pasakymais, tuo, ką iš tarmės atsinešame, ir standartinė kalba, į kurią mes paimame tam tikrus dalykus iš pirmosios terpės. Šnekame sutartu standartu, o jeigu jo nereikia – perjungiame mygtuką ir galime kalbėti kaip norime. 

Visos šalys perėjo prie standartinės kalbos. Tai labai gerai, tada ir visuomenės susipriešinimas būna mažesnis, negu sakant „bendrinė kalba“. Sugalvojus bendrinės kalbos terminą, tikslas ir buvo atrasti bendrą kalbą, kuria galėtume susikalbėti. 

Sovietmečiu visa tai, kas sukurta tarpukariu, sugriuvo. Kaip minėjau, užsiėmėme gynybines pozicijas, kai svarbiausia buvo išlikti. Kitas dalykas – atsirado taisyklingumas. Šis kalbos faktorius buvo vienintelė vaga, kurią arėme daug kilometrų į priekį. Ir kartais, kai būdami studentai paklausdavome, kodėl čia klaida, mums atsakydavo: nedrįsk net mąstyti, kad čia gali būti ne klaida. O lietuvis, kaip minėjau, pirma turi pasverti, pamąstyti ir tik tada galbūt priimti.

IRENA SMETONIENĖ: Būtent mūsų komisija pradėjo kalbėti apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo naikinimą, ir žiūrėkite, kita komisija dalį jo jau atšaukė. Pritariu, reikia naikinti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, bet pirma būtina strategija turint galvoje, kad pas mus per dieną niekas nepasikeičia.

Ar susipriešinimas tarp kalbininkų ir visuomenės, žiniasklaidos, kuris dabar kiek mažesnis, bet jums dirbant komisijoje buvęs ypač stiprus, būdingas tik mūsų tautai, ar ir kitos patiria panašius procesus? 

Kai rašėme pirmąsias kalbos politikos gaires, Britų taryba, norėdama mums padėti, pasiūlė į pagalbą Europos Tarybos ekspertą Dave'ą Allaną, važinėjusį po atsilikusias šalis ir jas konsultavusį kalbos politikos klausimais. Buvome su juo susitikę, rodėme savo pasirašytas kalbos politikos gaires. Ir jis pateikė išvadą, kad tai gynybinės gairės. Lietuvių mąstymą jis susiejo su istorine situacija, sakė, kad dėl jos esame smarkiai susmukdyti psichologiškai, kad tai reta net atsilikusiose šalyse, užtai tas susipriešinimas mūsų visuomenėje ir yra. 

Kai susitikome Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijoje su kitų šalių, kuriose kalbos standartas seniai nustatytas, atstovais ir kalbėjome apie tai, kad pas mus daugiau su tuo susijusio susipriešinimo, mums sakė, kad tai natūralu. Pavyzdžiui, ispanai parašę pirmąją savo gramatiką XV amžiaus pabaigoje tarsi iš karto padėjo tašką – išleistas karalienės įsakymas, ją patvirtinantis. Todėl sakau: tik šalys patvirtina savo gramatiką, iš karto ima suprasti kalbos vertę. O mūsų istorija tokia baisi. Jeigu ne sovietmetis, galbūt ir mes dabar turėtume mažiau problemų. O dar tas mūsų auklėjimas visuomet sakyti „prieš“... 

Rašydami kalbos gaires iš karto supratome, kad reikia naujo Valstybinės kalbos įstatymo, Terminų banko, nes terminų sistema buvo visiškai sugriuvusi. Susidėliojome prioritetus ir pamatėme, kad reikia daryti ir tą, ir aną. O pabandyk ką nors padaryti, kai iš praėjusios komisijos paveldėjome labai piktą opoziciją. Vos ką pateikdavome, iš karto sulaukdavome puolimo. 

Atrodė, jau parašytos gairės, jau įėjai į vėžes, kuriomis Europa seniai nuėjusi, bet bėgi ir matai, kad traukinį dar gali pasivyti, ir staiga opozicija tau ant bėgių pastato užtvarą ir užkerta kelią. Buvo tikrai labai sunku. Kai turėjome pasirašyti naujo Valstybinės kalbos įstatymo koncepciją, turėjome pateikti aprašą, kaip yra kitose Europos šalyse, nuspręsti, koks tas įstatymas bus – ar seni dalykai bus atmesti, ar įstatymas bus tik papildytas. Panagrinėję, kaip yra kitose Europos šalyse, pamatėme, kad yra daug griežtesnių įstatymų negu mūsiškis. O jeigu kalbos įstatymo nėra, valstybinės kalbos vartojimas reglamentuojamas kitais teisės aktais, taip, pavyzdžiui, yra Portugalijoje, Vokietijoje.

Užtai sakau, kad kalbos politika yra valdžios politikos dalis. Jeigu valdžia ir valstybė neprisiima už tai atsakomybės, nieko nebus. Jeigu Valstybinės kalbos komisija bus tik šiaip sau, tik politiškai tarnaus, nieko gera iš jos nebus. Komisija nustato kalbos politikos kryptis, nes geriausiai žino, kokios jos turėtų būti, bet ar tos kryptys bus – turi nutarti valstybė. 

Tuo mums buvo palankios sąlygos, dirbome išvien su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu: teikėme įstatymo siūlymus, kartu svarstėme ir mėginome laikytis vidurio kelio. Buvo dalykų, kurie iš karto buvo atmesti, bet tai buvo bendras darbas. Nes Kalbos komisija suburta ne vien kablelius dėlioti. 

Kaip vertinate Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbą jums vadovaujant ir jos darbą po jūsų kadencijos? 

Mes padarėme tikrai labai daug. Tęsėme tai, ką buvo nuveikusios komisijos iki mūsų, kas buvo padaryta norminimo srityje. Pirmieji toje kadencijoje pasirašėme kalbos politikos iki 2008 metų gaires, kad jomis vadovautųsi būsima komisija. Tada Seimas priprašė, kad savo kadenciją pratęsčiau. Vėl pasirašėme naujas gaires, ir tada buvo tokia šviesi viltis, kad Valstybinės kalbos įstatymo naujoji redakcija vis dėlto bus patvirtinta. Ir naująsias gaires rašėme taip, kad tarsi tas įstatymas jau yra, rašėme, ko dar be jo trūksta. Bet gairės nebuvo priimtos, nes visi laukė įstatymo. 

Trečios kadencijos griežtai atsisakiau. Man rūpėjo mokslo dalykai, nes administraciniai darbai taip išsunkdavo, kad rašyti straipsnius nebuvo kada. Vienintelė knyga, kurią tuo metu išleidau, buvo „Reklama... Reklama? Reklama!“ Ir kai išėjau iš Kalbos komisijos, per metus pasirodė vos ne dešimt mano straipsnių.

Komisija po mūsų tęsė visa tai, kas buvo padaryta, gal tik jai sunkiau sekėsi. Pirmiausia jai reikėjo kaip nors nutildyti opoziciją. Mes bent ieškodavome, kad nors kas būtų už mus. Pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnai“ mums būdavo kultūros pavyzdys, matėme, kad jie supranta ir originalių pavardžių rašymo, ir norminimo svarbą. O naujoji komisija, deja, susipyko ir su tais, kuriuos laikėme draugais. Atėjusiesiems po mūsų galbūt reikėjo būti griežtesniems dėl pavardžių rašymo. 

Būtent mūsų komisija pradėjo kalbėti apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo naikinimą, ir žiūrėkite, kita komisija dalį jo jau atšaukė. Pritariu, reikia naikinti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, bet pirma būtina strategija turint galvoje, kad pas mus per dieną niekas nepasikeičia. Mes pradėjome nuo kirčiavimo rekomendacijų, tada perėjome prie paslankiausio dalyko – leksikos, kurios negali į sąrašus sudėti. Reikia imti po dalį ir pereiti po truputėlį, turint labai aiškią strategiją. 

Tai juodas kasdienis darbas, perprantant, kas yra kalbos sistema, kaip ji veikia, kaip ją išlaikyti. Kas jau kas, bet lietuviai yra labai mėgstantys sistemą žmonės, tie tikrieji konservatoriai, užkonservuojantys tam tikrus dalykus. Sistemiškumas turi likti, o visi kiti kalbos norminimo principai, kaip matyti ir Europoje, yra paslankūs: ir ekonomiškumo, ir taisyklingumo.

Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

IRENA SMETONIENĖ: Liūdna ir tai, kad mūsų kalba skurdės, jeigu žmonės ir toliau išvažiuos iš provincijos, nes tada ji apims tik miestietišką gyvenimą. Iš tos sintezės, kaimo ir miesto, turi išaugti kalbos intelektas.

Pakalbėkime apie kalbą prižiūrinčių institucijų draudimus, baudimus, įspėjimus. Pastaruoju metu tų baudų lyg ir neskiriama. Kaip manote, ar bausti, įspėti vis dar reikėtų, pavyzdžiui, už tokius dalykus kaip dvejybinio linksnio klaida lauko reklamoje, kurią praeidami pastebi daugelis? 

Po D. Allano konsultacijų ir po to, kai pasirašėme kalbos politikos gaires, lankiausi Prancūzijoje ir susitikau su jų kalbos inspekcija. Ir ką pamačiau – kad taisyklingumo ji nevertina. Ten sakoma: mokykla turi išmokyti taisyklingai kalbėti, o žmogus turi būti tiek orus, kad netaisyklingai nekalbėtų. Prancūzų kalbos inspekcija skiria baudas, jeigu nėra adekvataus teksto prancūzų kalba. Tai yra saugomas kalbos statusas, kad neįsigalėtų kita kalba. Nustatyta, kad šalia kitos kalbos lygiai ta pačia apimtimi informacija turi būti pateikiama ir prancūziškai. 

Tuomet man minėjo, kad vis dėlto prancūzų valstybinėje televizijoje taikomi taisyklingumo reikalavimai, kur sekama ne tik prancūzų, bet ir kitų kalbų kokybė. Pasirodė, kad ten dirbama taip pat, kaip ir aš Lietuvos televizijoje kadaise: surašydavau kiekvienam žurnalistui lapelį – klaidas ir kaip jas reikėtų taisyti. Prancūzai daro lygiai tą patį. Bet jie tai vadina kokybe ir už tai nebaudžia. 

Klausiau jų, ar yra televizijoje tokių laidų, kurios nesilaikytų kalbos reikalavimų. Atsakė, kad taip, kad tai leidžiama daryti pramoginėse laidose. O mes Lietuvoje tarsi bandėme visiems vienodą apynasrį uždėti. Tada supratau – negi iš tikrųjų esame tokia mulkių tauta, kad nesugebėtume suvokti, kas yra kalbos kokybė? Taip, dabar Kalbos inspekcija jau nebebaudžia, tik surašo nurodymus, nes kažkoks kontrolės mechanizmas vis dėlto reikalingas. Bet viskas turi prasidėti nuo šeimos, nuo mokyklos, aiškinant, kad gėda padaryti, tarkime, dvejybinio linksnio klaidą, nes tai yra mūsų sistemos pagrindas. 

Atvažiuoja pas mus iš kitų šalių mokslininkai ir sako: o, jūs turite dvejybinius linksnius! Kaip gerai! Kad jie žinotų, kaip čia tų dvejybinių linksnių niekas nenori. Mano, kad čia esmė, kad tokius dalykus puoselėjame. Nuo mažens turi būti įkalta: prasižioji kalbėti – turi būti kokybė. Toks turėtų būti sąmoningumas. Atsakomybė už tai, kaip kalbi. Tada mes pasieksime kitas šalis. 

Čia yra didžioji strategija ir didžiosios gairės, kaip dirbti su visuomene ir ką daryti su viską neigiančia opozicija. 

Atrodo, daug darbo kalbininkų jau padaryta. Bet kuo toliau, tuo, regis, sudėtingiau. 

Taip. Reikia nuolat aiškinti, komunikuoti, kaip dabar sakoma. Kiek daug mes komunikavome, važiuodavau po du kartus per savaitę į mokyklas, aiškindavau ir lyg ir išaiškindavau. Po kurio laiko nuvažiuoji dar kartą, ir vėl išlenda, kad gramatikos klaidų gimtakalbiai nedaro, tai kam tos kalbos mokytis? Taip tikrai vieną dieną gali būti sugalvota: kam tą lietuvių kalbos gramatiką mokytis? 

Kol komunikuoja tik kalbos komisija, o apačioje sakoma, kad viskas gerai, neklausykite, ką tie kalbininkai šneka, tol ta priešprieša tik didės. 

Nuogąstaujama, kad mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius ir didėjanti emigracija verčia po truputį nykti ir lietuvių kalbą. Paskelbta, kad po 80 metų iš beveik 6000 dabar pasaulyje vartojamų kalbų, jų dialektų bus išnykę daugiau kaip pusė. Prieš metus į nykstančių kalbų sąrašą buvo įtrauktos 2465 kalbos. Lietuvių kalbos ten dar nėra, bet jos vartojimas mažėja. Kokia jūsų nuomonė apie šiuos procesus? 

Vėl grįšiu į tarpukarį. Kalbos draugijoje buvo viena sekcija – emigrantų kalba. Matyt, tai buvo istorijos pamoka, kad gali būti, jog kalba išliks kažkur kitur. Ir kad kiekvienas žmogus, kalbantis lietuviškai, yra didelė vertybė. Manau, visa ko pagrindas yra šeima. Žmonės emigruoja pikti, nes Lietuvoje negali pragyventi. Jeigu jie apsisprendžia, kad jų vaikai kalbės tik angliškai, negali ant jų pykti. Viskas, toks žmogus prarastas, jis niekada nebebus lietuvis. 

Ne veltui 1949 metais mūsų išeiviai priėmė Lietuvių chartą (deja, ji taip ne visai taisyklingai vadinasi), ir joje buvo aiškiai pasakyta: kol tu šneki lietuviškai, tol esi su mumis. Kalba suteikia mąstymui tam tikrą galimybę. Jeigu kalbi angliškai, tavo mąstymas angliškas, kas iš tos lietuvybės? Tu nebe tikras lietuvis, tik dalis jo. Visai kas kita tie emigrantai, kurie labai stengiasi puoselėti lietuvių kalbą, ją išlaikyti. Tokie žmonės yra paspirtis iš šono. Prisiminkime tą laikotarpį, kai į Lietuvą iš Amerikos grįžo Valdas Adamkus ir jo žmonės. Tada man studentai žurnalistai pateikė įdomų klausimą. Svarstė, kad, matyt, į Ameriką buvo emigravę labai daug suvalkiečių. Paklausiau, kodėl. Sakė, kad visi tie, kurie su V. Adamkumi, šneka suvalkietiškai. Atsakiau jiems tada: ne, jie yra išlaikę bendrinę kalbą. Įsivaizduojate, emigrantai lietuvių kalbą išlaikė, o mes čia ir nusivažiavome per sovietmetį, ir naujų kalbų prisimokėme.

Liūdna ir tai, kad mūsų kalba skurdės, jeigu žmonės ir toliau išvažiuos iš provincijos, nes tada ji apims tik miestietišką gyvenimą. Iš tos sintezės, kaimo ir miesto, turi išaugti kalbos intelektas. O jeigu jis bus tik miesto ar tik kaimo, bus blogai. Vėl turime eiti vidurio keliu. Kalba kinta, miestas kuria savo kalbą, tačiau aukso grynuolis yra per vidurį, ir jį reikia stengtis išlaikyti.