1950 metų žiemą Igarkoje dingo moteris, ilgai ieškojo jos visi... Negrįžo. Pavasariui atėjus rado ją toli nuo miesto, prie upės Jenisiejaus. Sušalusi į ledą stovėjo kaip gyva – visa balta kaip karalienė. Į Vakarus žiūrėjo. Tai buvo partizanų Motina. Net mirusi ji ėjo Lietuvon... Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografija

Daug skaudžių istorijų Algimanto ir Mindaugo Černiauskų naujoje knygoje „Fotografija. Trečia knyga. Vilnius, 2018“. Tekstų ir fotografijų albume randame ne tiktai XX amžiaus Lietuvos žmonių tikro gyvenimiškojo vargo portretinius paliudijimus, bet ir šventai įamžintus, darbščių kaimo vyrų rūpestingai keliamus ar jau iškeltus ir gražiai kraštovaizdį sergstinčius lietuviškuosius kryžius ir Dzūkijoje, ir Aukštaitijoje, ir tolimajame Sibire. Supratingas dvylikametis, jau nepriklausomos Lietuvos moksleivis, kai mokytojas paklausia, ką reikėtų daryti, kad žmogui būtų lengviau gyventi, brolių Černiauskų knygoje taip atsako: „Pastatyčiau prie kelio kryžių. Žmogus priėjęs jį ir pamatęs kančią, sustotų, nusilenktų. Ir jam būtų lengviau.“

Antrojoje šių fotomenininkų knygoje, išleistoje 2017 metais, gyvą sovietijoje niekinto ir bausto žmogaus kančią labiausiai pajutome skaitydami Prano Sakalausko istoriją. Dar gana tvirtas atrodo šio žmogaus, einančio iš Daujočių į Zanėnus, fotografiškai atgyjantis žingsnis, bet veidas išduoda iškentėtą gyvenimą, o to gyvenimo istoriją broliai Černiauskai užrašė labai tiksliai ir jautriai.

Tokia pat ryški, individuali kiekvieno vyro, moters ar vaiko egzistencinė kančia – ir trečiojoje knygoje. Štai kokia trumpa, kraupi istorija papasakota 84-ame puslapyje: „1950 metų žiemą Igarkoje dingo moteris, ilgai ieškojo jos visi... Negrįžo. Pavasariui atėjus rado ją toli nuo miesto, prie upės Jenisiejaus. Sušalusi į ledą stovėjo kaip gyva – visa balta kaip karalienė. Į Vakarus žiūrėjo. Tai buvo partizanų Motina. Net mirusi ji ėjo Lietuvon...“

Ši istorija ir ją lydintis atšiaurus Sibiro peizažas užbaigia trečiosios knygos antrąjį skyrių, kuris vadinasi „Rešotai“. Portreto čia nėra, bet žmogaus tragediją išduoda toji trumpa istorija ir konkretus Sibiro žiemos vaizdas: gilios vėžės pusnyne, aukšti medžių kelmai lyg negyvi vaiduokliai ir šaltas vienišo medžio šerkšnas. Vėžės atsiremia į pilką švininį horizontą, ir telieka aiškiai suvokti, kad tremtinys tuo atšiauriu žiemos keliu negalės sugrįžti Lietuvon.

Kitame, 85-ame, knygos puslapyje – novelė „Partizanų motina“. Tai šiurpus pasakojimas, prilygstantis skaudžiausioms, likiminėms mūsų rašytojų novelėms. Pirmiausia prisimenu Vlado Dautarto „Klajūną Vincentą“. Žmogaus žūtis čia atrodo iš anksto nulemta, atsitiktinės aplinkybės tik paspartina tragediją. Bet Vincentas – gal tiktai vienas toks varguoliškai tarpukariu palei Nemuną klajojęs ir žuvęs krepšių pynėjas. Bet kiek mūsų krašte vėliau jau, po Antrojo pasaulinio karo, buvo po miškus klajojančių ir raudančių partizanų motinų! Oficiali statistika skelbia, kad pokario metais mūsų miškuose žuvo dvidešimt tūkstančių partizanų. O kiek buvo be žinios dingusių anos pokarinės Lietuvos sūnų ir dukterų? Gyva neviltis palikuonių dramatiškuose likimuose.

Ar gali būti, kad graudžiai santūri, saviguodiška įskaudinto kaimo žmogaus laikysena ir atviras, sopulio neslepiantis žvilgsnis greitai bus jau tiktai nutolusio ir nebegrįžtančio depresiškojo laiko iliustracija?

Kodėl brolių Černiauskų knygose tiek daug kasdienės kančios, nebepaguodžiamo sopulio ir vargo? Kodėl toks nepermaldaujamas knygos herojų likimas? Argi neregėjome tuo metu besišypsančių kaimo ir miesto žmonių, ar nebuvo anos entuziastingai „klestinčios“ tarybinės Lietuvos?

Šių fotomenininkų kūrybos kelias visu ryškumu ima skleistis nuo 1990 metų, kai po parodos Rašytojų sąjungos klube pasirodė katalogas su neužmirštamais kaimo žmonių portretais. Kokie nemelagingai liūdni, vargani, bet savo skaidriais žvilgsniais tikrosios tiesos versmes atveriantys mums pasirodė tie žmonės, kokie nepaprastai tikri! Niekas dabar turbūt nepasakys, kodėl tie niūrūs kaimiečiai, suvargę vyrai ir moterys, neišsigando fotoaparato, kodėl nepaslėpė savo vargo raukšlių ir kančios ašarų. Juk buvo tada anie „šlovingi“ kolūkiniai laikai, kuriuos galima padalinti į du istorinius periodus – kai dar vežė ir kai jau nebevežė.

Šiandien mes stebimės, kaip greitai portreto meistras Algimantas Aleksandravičius prisikalbina fotografuotis kiekvieną jį sudominusį personažą, o žvelgiant į brolių Černiauskų nuotraukas atrodo, kad nieko tiems kaimo žmonėms nereikėjo aiškinti ar autoriškai profesionaliai įtikinėti apie meninio įsiamžinimo svarbą, nes pažemintieji ir nuskriaustieji visada tokie, savo įprastame būvyje nesurežisuojami ir geresnio gyvenimo viltimi neįtikinami.

Kaimo žmogus negali paslėpti savo gyvenimo. Būtent tas tikras, nepaslėptas gyvenimas ir sugraudino tada, 1990-aisiais, net pačius intelektualiausius parodos lankytojus. Atsiliepimų knygoje jie rašė apie savo graudumą ir ašaras, žiūrint į tikrus kaimo žmonių portretus. O rašytojas Kazys Saja ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius pabrėžė brolių Černiauskų fotografinę tiesą, kurios laukėme penkis dešimtmečius. Visiems, kas ilgėjosi tiesos, buvo atsibodę šventiškų fotografijų paradai: tiesios elektros linijos, pulkai naminių ančių, tvarkingi siuvimo cechai, uniformuoti amatų mokyklų mokinukai. Tiktai Atgimimo metais labai aiškiai ir pamatėme kitokią Lietuvą...

Prabėgo jau trys dešimtmečiai. Negalima sakyti, kad šie metai pakeitė brolių Černiauskų pasaulėjautą, bet naujos temos, matyt, šiek tiek žurnalistiškai komplikavo jų fotografijos lauką. Fotografams jau neatidėliotinai svarbu aktyviau padalyvauti besikeičiančiame gyvenime, bendruomeniškiau fiksuoti dabartinius kaimų etnokultūrinės reikšmės įvykius, kraštotyriškai tikslingai įlaikmeninti jau šių dienų kryžių kėlimą, užrašyti žmonių pasakojimus.

Todėl atidžiau pažvelgiant į tas tris nemažos apimties Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijų knygas, išleistas 2009, 2017, 2018 metais, galima pastebėti, kad sparčiai besikeičiančio gyvenimo procesai ir įvairiausios naujos situacijos lyg ir atitolina autorius nuo portretinio bylojimo. O juk skaudžiausią mūsiškos būtovės slėpinių natūralumą ir tikrumą matome žmonių veiduose.

Ar gali būti, kad graudžiai santūri, saviguodiška įskaudinto kaimo žmogaus laikysena ir atviras, sopulio neslepiantis žvilgsnis greitai bus jau tiktai nutolusio ir nebegrįžtančio depresiškojo laiko iliustracija? Ir vis dėlto ne. Menotyrininkų dėmesio laukia neapsakomai gilūs Brolių Černiauskų fotografinės kūrybos tyrinėjimo klodai.