Unsplash.com nuotrauka

Kalėdų eglės istorija siekia XII a., kuomet bažnyčių prieigose prieš Kalėdas vykdavo vaidinimai apie Ievos ir Adomo išvarymą iš Rojaus. Viduramžiais gruodžio 24-ąją liturgijoje būdavo minimi pirmieji tėvai, šitaip pabrėžiant gimtąją nuodėmę, dėl kurios žmonės reikalingi išganymo. Juk būtent dėl to Dievas įsikūnijo.

Kaip rašo kunigas Józef Naumowicz knygoje „Historia świątecznej choinki“ (liet. Kalėdų eglučių istorija), vaidinimų metu eglutė simbolizuodavo pažinimo medį: Europoje žiemą vargiai galėjai rasti obelį ar kitą vaismedį. Ilgainiui ant eglutės pradėti kabinti papuošimai: vaisiai, girliandos, simbolizavusios Ievą sugundžiusį žaltį, nekonsekruotos ostijos, nurodžiusios į Jėzaus atpirktą pasaulį. Šviesos bylojo apie amžinąją šviesą – Jėzų Kristų, o žvaigždė eglutės viršūnėje – tą, kuri tris išminčius vedė į Betliejų.

Gretos Skaraitienės / BFL nuotrauka

Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Laikui bėgant eglės prieš Kalėdas imtos puošti viduje – bažnyčiose, namuose, darbo vietose. Vaidinimai išnyko, tačiau šių ištisus metus žaliuojančių medžių puošimo tradicija liko. Ji primena, kad Jėzaus gimimas teikia viltį sugrįžti į prarastąjį Rojų.

Dažnai teigiama, kad Kalėdų eglės – sukrikščionitas pagoniškojo pasaulio reliktas, simbolizuojantis klestėjimą. Kun. J. Naumowicz teigimu, tai mitas. Eglutės nebuvo naudojamos per Kalėdas iki prasidedant vaidinimams apie Ievos ir Adomo išvarymą iš Rojaus. Iki tol būdavo paplitę iš gėlių ir įvairių kitų augalų nupinti vainikai. Iš šio papročio kilo ir šiomis dienomis populiarūs advento vainikai.

Unsplash.com nuotrauka

Parengta pagal aleteia.org