Aktorės Jurga Kalvaitytė ir Vaiva Mainelytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aktorė Jurga Kalvaitytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šiandien, gruodžio 19 d., Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė JURGA KALVAITYTĖ švenčia 50-metį. Tokios datos lydi kiekvieną žmogų, tačiau aktoriaus gyvenime tai yra data, kuri priverčia peržvelgti visą savo gyvenimą, kurio esmę sudaro įvairių personažų galerija. Tai yra sukurti žmonės, fantomai, simboliai, kurie neleidžia aktoriui būti vien tik savimi. Kiekvienas aktorius norom nenorom prisimena keisčiausius tekstus iš įvairiausių spektaklių, kurie tapo jo gyvenimo dalimi. Neabejoju, kad dažnas aktorius, sakydamas kad ir paprasčiausią „labas rytas“, kurdamas vaidmenį, pagalvoja, kokia intonacija ar kokiu ritmu jis turėtų tuos žodžius ištarti.

Jurga gimė Kaune, o baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (anuomet dar vadintą konservatorija), įgijo didelę patirtį, nes aktorinį meistriškumą jai dėstė garsi pedagogė, režisierė Dalia Tamulevičiūtė. 1990 metais ji stažavosi Niujorko Juillardo meno mokykloje, 1991–1993 metais vaidino „Šiaurės Atėnų“ teatre.

Nuo 1995-ųjų Jurga – Nacionalino dramos teatro aktorė. Čia ji vaidmenis sukūrė Evaldo Jaro, Anželikos Cholinos, Rimo Tumino, Gyčio Padegimo, Juliaus Dautarto, Yanos Ross, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Tie, kurie susipažįsta su J. Kalvaityte, vis kviečiasi į savo spektaklius, nes aktorė pasižymi disciplinuotumu ir ištverme, be to, puikiu plastiškumu – ne veltui ji kadaise buvo gimnastė.

Kiekviename teatre yra įvairių aktorių, tačiau svarbiausiais išlieka ne tik lyderiai, bet ir tie, kurie sudaro teatro stuburą, kuriais įmanoma pasikliauti, kai vyksta sudėtingiausi spektaklių kūrimo procesai. Deja, tokių teatruose nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Jurga priklauso prie tų, kuriais tiki ir pasitiki aplinkiniai kūrėjai.

Neseniai Jurga grįžo iš gastrolių po Ameriką, kur pristatė savo savarankišką darbą, sukurtą su kolege Neringa Bulotaite – „Šimtmečio moterys“. (Vėliau prie jų subrandintos idėjos prisijungė dramaturgė Ingrida Ragelskienė, dailininkė Jurgita Jankutė ir kiti.) Rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė, seserys politikės Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė, aktorė Ona Rymaitė... Kurdamos šias asmenybes, aktorės suformavo šiuolaikinių menininkių portretus, leidžiančius mąstyti ne tik apie Lietuvos istoriją formavusias moteris, bet ir apie aktores bei jų dalią šiuolaikiniame teatre.

Man asmeniškai įsimintiniausias Jurgos vaidmuo kasdienybės grožiu spinduliuojančioje airių dramaturgo Briano Frielo pjesėje „Lugnazados šventės šokiai“, kurią dar 2001 metais pastatė režisierius Gytis Padegimas. Šiame spektaklyje veiksmas vyko šviesos ir muzikos dievo Lugh šventės (kiek primenančios Žolines) išvakarėse – vasaros pabaigoje, tačiau impulsai į šventės anapusybę spektaklyje pasijausdavo, kai įsisiūbuodavo penkių seserų tarpusavio santykiai. Buvo sukurta daug gyvų charakterių. Užsklęstų širdžių namai pratrūkdavo, durys atsiverdavo, kai seserys, šlovindamos gyvenimą, sušokdavo pamišusių merginų šokį. Ir nors J. Kalvaitytės Agnesė buvo santūri ir intravertiška, derindama personažo vidinę charakteristiką su ypatinga plastika, ji spinduliavo neįtikimą meilę grožiui.

Aktorės Vilma Kutavičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Nelė Savičenko. Dainiaus Labučio nuotrauka

Sulaukusi prasmingo jubiliejaus J. Kalvaitytė pasidalijo keliomis mintimis apie svarbiausią savo mokytoją ir apie tai, ką jai teatras reiškia šiandien.

„Didžiausios tiesos apie teatrą – iš šviesaus atminimo mano mokytojos Dalios Tamulevičiūtės. Teatras – tai vieta, kuri žmogų taurina, kilsteli virš buities, stumteli mąstyti apie būtį. O tiems, kurie renkasi būti šiapus scenos – dar ir sunkus darbas, pamirštant darbo valandas.

Dabar laikas tarsi susitraukė, jo amžinai trūksta. Bėgame ir bėgame. Apmąstymams laiko nebelieka. Informacija mus turi pasiekti koncentruota, mažomis dozėmis. Ir teatras į tai privalo reaguoti. Pasirinkimas, persisotinimas daugeliu dalykų: daiktais, bereikalinga informacija, vaizdais – labai didelis. Bet vien atkartoti, kas vyksta gyvenime, be gilesnės prasmės, nepakanka. Visa tai pasiekiama internete, išgirstama, pamatoma per žinias. Man teatro misija – klausimai apie šiandienos vertybes, žmogų, visuomenę.

Bet visko griauti, keisti tikrai nereikia. Ant griuvėsių labai sunku statyti. Turėtume pagarbiai perimti tai, ką esame gavę, ir visa tai praturtinę savo atradimais perduoti kitai kartai. Man svarbi sąvoka „pagarba“. Žmogui, kuris šalia, ar tiesiog praeiviui gatvėje, viršininkui, ar pavaldiniui, kito atliktam darbui ir svarbiausia praeičiai.

O praeity matau nemažai pavyzdžių, kurie užkrečia, skatina veikti ir klausti savęs, ką aš padariau, kad šaly, kurioje gyvenu, būtų geriau ir gražiau. Ką aš galiu padaryti, kuo prisidėti, kad visa tai vyktų? Įsidėmėjau režisieriaus Gyčio Padegimo mintį, kuri man išliko labai svarbi: „Gyvenimas bekvapis ir beskonis, ir tik tu pats jį padarai tokį, koks jis yra, kokį tu jį matai, tokį jį pats ir kuri.“

Aktoriai Vytautas Grigolis ir Jurga Kalvaitytė. LNDT archyvo nuotrauka
Aktorė Jurga Kalvaitytė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Borisas Godunovas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka