Scena iš rež. Gildo Aleksos spektaklio „Zygfrydas“. Donato Ališausko nuotrauka

Teatro scenoje lietuvių mokslinės fantastikos klasikos kūrinį, Igno Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, atgaivinęs jaunasis režisierius GILDAS ALEKSA nebijo nei interpretuoti, nei eksperimentuoti. Griežta ir ryški režisieriaus pozicija išduoda jo neabejingą asmenybę tam, kas vyksta aplink. Kuo praeitis yra aktuali naujųjų laikų pasaulyje, yra nagrinėjama „Teatrono“ ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro bendrame darbe, spektaklyje „Zygfrydas“.

Režisierius Gildas Aleksa. Mariaus Vizbaro nuotrauka

Viename interviu mini, kad domėdamasis Lietuvos tarpukario kultūra atradai ir minėtąjį I. Šeiniaus romaną. Jis tave taip užbūręs, kad nusprendei statyti spektaklį. Ar gali paatvirauti, kokios detalės buvo akstinas imtis jį statyti?

Visų pirma buvo tiesiog netikėta. I. Šeinių žinome iš mokyklos kaip romantiką, kuris parašo „Kuprelį“, kur ir vėl viskas apie bažnyčią ir nelaimingą meilę. Dažniausiai, kai statau spektaklius, arba interpretuoju visiškai kitaip, arba pristatau ką nors, kas dar nėra girdėta ar matyta. Tad pirmasis akstinas ir buvo pristatyti I. Šeinių kitaip, parodyti, kad jis buvo visai kitoks, negu kad buvo mums dėstoma mokykloje.

Tarpukariu, praėjus vos metams po Hitlerio atėjimo į valdžią, išleidžiamas pranašiškas kūrinys, nagrinėjantis globalias socialines problemas su labai geru humoru. Pats rašytojas po karo parašė ir antrąją romano versiją, bet antrojo leidimo nebuvo. Visi, kas skaito ir domisi, tai atradę nustemba – būtų smagu, jeigu žmonės I. Šeinių atrastų iš naujo taip, kaip ir mes jį atradome.

Stengiamės įgyvendinti tai, ką sumąstė pats I. Šeinius. Jis gana sunkiai konvertuojasi į sceninį veikalą, dėl to yra keletas interpretacijų tam, kad scenos veiksmas atrodytų suprantamai. Antra, dėl atjauninimo procedūrų bei Lietuvoje ir Europoje vis didėjančio nacionalizmo tai yra labai aktualu ir šiais laikais. 

Tad ir norisi klausti, kodėl manai, kad toks spektaklis bus aktualus šių dienų žmogui?

Mes visi norime būti jauni, žavūs, gražūs ir niekada nemirti. Lietuvoje, ypač teatre, mes dažniausiai būname baltaodžiai, heteroseksualūs vyrai, ir nori ar nenori mus auklėja šiek tiek rasistiškai. Augdamas aplinkoje, kurioje yra įvairių žmonių, pradedi atrasti, kad tu iš tikrųjų esi rasistas. Kuo mažiau pažįsti kitą žmogų, tuo labiau tavo viduje tai veša, nes yra užtektinai vietos susikurti ir aplipti mitams.

I. Šeiniaus romanas yra tikra žmogaus teisių abėcėlė – kas būtų, jeigu tu būtum kitoje barikadų pusėje? Su Zygfrydu nutinka tas pats, kas per visą žmonijos istoriją nutiko tiek su Anglijos kolonializmu, tiek holokaustu ar serbų ir kroatų kare viduramžiais, kai žmonės save pastatė aukščiau už kitus, vadovaudamiesi egocentriniu matymu ir nusprendę, kad visi kiti yra neverti gyventi.

Su tuo – tiek savyje, tiek kitose aplinkybėse – mes susiduriame kasdien. Norėtųsi tiesiog apie tai pakalbėti. 

Tiek pastarajame, tiek, akivaizdu, ir visuose savo spektakliuose nevengi drąsių sprendimų, simbolių. Kad ir šio spektaklio plakate ryškiai sužibo svastika, Dovydo žvaigždė. Ar nemanai, kad tai gali būti kiek per drąsu?

Tai, ką aš darau teatre, nėra tai, dėl ko galėčiau save vadinti teatro chuliganu. Nesiruošiu provokuoti ar šokiruoti. Nes jeigu ir noriu provokuoti, dažniausiai noriu provokuoti mąstyti – tik tiek.

Dėl plakato ilgai buvo svarstoma. Mes kalbame apie nacį – jokiu būdu nepritariame ir nepateisiname nacių veiksmų. Paėmėme realų Hitlerio valdomos Vokietijos plakatą, kuriame yra trys svastikos, ir tiesiog parodėme procesą. Dėl paties plakato išsiaiškinome, ar galime tai kaip teatras padaryti. Taip pat įspėjome ir žydų bendruomenę, pasakėme, kad bus statomas toks spektaklis.

Tai yra simboliai, kurie atstovauja žmogaus pažiūroms, kuriais jis kardinaliai tiki. Tačiau tie patys simboliai ir propaganda netenka prasmės žiūrint iš mūsų perspektyvos. Tai, ką darome, yra tikrai legalu. Mes juk nevarėme į lauką su svastikomis rėkti – norėjome tai padaryti protingai, o ne jaunatviškai, akiplėšiškai.

Nutiko vienas kuriozas – realus nacis socialinėje erdvėje pasidalino spektaklio renginiu. Ir tai man yra labai įdomu, nes norėčiau, kad šių laikų neonaciai pasižiūrėtų šį spektaklį ir pradėtų mąstyti. Norėčiau, kad būtent jie žiūrėtų, juk jie yra problemos šaknys – ką ir kalbėti su intelektualiais žmonėmis. 

Scena iš rež. Gildo Aleksos spektaklio „Zygfrydas“. Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš rež. Gildo Aleksos spektaklio „Zygfrydas“. Donato Ališausko nuotrauka

GILDAS ALEKSA: Šis spektaklis ir turėtų būti pokalbis, žvilgsnis į kitą pusę. Juk kaip juokingai mes atrodome, kai didžiuojamės savo rase ar tautybe, ir kaip idiotiškai atrodome, kai mėginame nebūti rasistai.

Tame pačiame interviu pabrėžiama, kad tiek Kaunas, kuriame spektaklis pasirodė pirmiausia, tiek Panevėžys vis dar nori laikyti save labai monoetniškais miestais. Vis dėlto nėra paslaptis, kad Panevėžyje vis dar nemažai nacionalistines savo pažiūras eskaluojančių gyventojų. Ko tikiesi iš Panevėžio publikos?

Man dažnai tenka važinėti po Lietuvą su edukacinėmis programomis, kurių metu diskutuojame, kaip reikia kalbėti aštriomis temomis neaštriai. 2015-aisiais pastatėme spektaklį „Kas prieš karą, pasiduokit“. Tada supratau, kad jeigu aš kalbėsiu aštriai, niekas nemąstys – tiesiog priims tai kaip provokaciją. Toji medžiaga į žmogų neįeis, galbūt sukrės, bet tik tiek – nebus nei diskusijos, nei dialogo.

Viskas, ką rodysime scenoje, nebus nei kažkas draskančio akis, nei šokiruojančio. Labai smagiai leidžiame laiką jau vien todėl, kad tai yra satyra. Puikiai suprantame, kad logiškai paaiškinti nacistinius veiksmus nėra įmanoma, tad belieka tik komiška prieiga prie visko.

Aktoriams Vaidotui Žitkui ir Matui Dirginčiui reikia parodyti, kas nutinka tavo viduje, kai atsiduri kitoje barikadų pusėje. Kas vyksta, kai staiga atsiranda visi pasaulio argumentai, kodėl tu esi aukščiau už viską – nesvarbu, esi nacis ar žydas. Mūsų kartai šie kito pažinimo procesai nutinka tada, kai susitinki su kitokiu žmogumi, pradedi su juo kalbėtis ir pamažu suprasti.

Man atrodo keistai tai, kaip reaguojame į juodaodžius. Pavyzdžiui, Kaune praeina juodaodis, ir staiga visi keičia savo elgesį. Vieni kaip tik įmanoma stengiasi nepasirodyti esantys rasistai, o kai kas nesigėdija to žmogaus išvadinti visokiais žodžiais. Vis dėlto abu poelgiai yra racistiniai, nes vien dėl odos spalvos staiga imi keisti save.

Tai yra procesas, kuriame mes egzistuojame nuolat. Pavyzdžiui, vyrams labai sudėtinga suprasti, kokia yra moters padėtis darbo ir ne darbo aplinkoje, heteroseksualams sunku suprasti homoseksualus ir panašiai. Mes ne mąstome apie tai kaip pavieniai žmonės, bet mąstome kaip dauguma, kaip grupės. Ir tada mes esame absoliutūs naciai.

Šis spektaklis ir turėtų būti pokalbis, žvilgsnis į kitą pusę. Juk kaip juokingai mes atrodome, kai didžiuojamės savo rase ar tautybe, ir kaip idiotiškai atrodome, kai mėginame nebūti rasistai.

Salėje gali sėdėti ir tie patys neonaciai, ir paprasti žiūrovai. Kultūra, kuri apskritai yra priešas visiems rasizmams, seksizmams ir kitoms diskriminacijos rūšims, yra ir procesas. Dėl to mums nuolat reikia teatro, meno, nuolat būti su tuo palaikant dialogą.

Kadaise esu sakęs, kad dabar jaučiama gigantiška praraja tarp menininkų ir tų, kas supranta meną, bei tų – normalių mirtingųjų. Tuomet atsiranda tam tikras kultūrinis rasizmas: „Jie – menininkai, o tie tai nieko nesupranta.“

Tikrai niekada neturėjau pretenzijų būti genialiu režisieriumi, bet norėtųsi, kad toji praraja sumažėtų ir kad žmonės pajaustų, jog teatre galima ne tik turėti dialogą, kalbėtis, bet ir permąstyti tai, ką tu darai, kaip gyveni.

Spektaklis yra bendras Teatrono ir Juozo Miltinio dramos teatro darbas. Spektaklio kompozitoriumi pasirinkai panevėžietį Jokūbą Tulabą – kodėl, ar buvo daugiau pasirinkimų ir kas nulėmė?

Labai aiškiai pasiskirstė riba, kol buvau aš iki Jokūbo – kai ieškojau visos įmanomos muzikos internete ir staiga mano visi veiksmai turėjo pasidaryti legalūs. Su Jokūbu smagu, kad galiu mikčioti, dejuoti, iki galo nepasakyti ko nors, o jis vis tiek supras, ko aš noriu.

Ir kadangi taip susibičiuliavome, man nėra jokio skirtumo, ar jis iš Panevėžio, ar iš Marso. Man atrodo, kad toliau dirbsime kartu tol, kol jis turės kantrybės.

Kaip iš viso atsirinkai aktorius, ypač atliekančius pagrindinį vaidmenį? 

Su visais jų esu dirbęs anksčiau. Vyresnioji karta yra naujiena ir „Teatronui“ – dažniausiai dirbame su jaunimu. Tačiau tiesiog mačiau, kas turėtų vaidinti vieną ar kitą vaidmenį, pasiūliau, ir visi aktoriai sutiko.

Vaidotas yra labai talentingas aktorius ir labai panašus į Matą Dirginčių. Tai yra labai sudėtingas, ilgas vaidmuo, o ir jiems abiem reikia vaidinti tą patį žmogų.

Šis vaidmuo kartu yra ir komiškas. Nelabai daug artistų gali suvaidinti ilgą, komišką vaidmenį. Jo toks pat svoris kaip Raskolnikovo, Romeo ar Hamleto, tik jis yra kito žanro, ir yra labai sudėtinga nuolat išlaikyti humoro jausmą kartu vedant siužetinę liniją. Šie du aktoriai abu yra tam įgalūs.

Scena iš rež. Gildo Aleksos spektaklio „Zygfrydas“. Donato Ališausko nuotrauka
Scena iš rež. Gildo Aleksos spektaklio „Zygfrydas“. Donato Ališausko nuotrauka

GILDAS ALEKSA: Didžiausia padėka Andriui Jevsejevui, kuris pakvietė bendram darbui. Mums, kaip nepriklausomiems, nedažnai pasitaiko turėti ką nors bendra su valstybiniu teatru.

O ko pats tikiesi iš šios bendrystės su Juozo Miltinio dramos teatru?

Tai pirmoji „Teatrono“ koprodukcija, dar tik mėginame šį formatą, mums tai labai nauja. Ačiū dievui, kad pavyko labai aiškiai pasiskirstyti, kas ir ką daro. Didžiausia padėka Andriui Jevsejevui, kuris pakvietė bendram darbui. Mums, kaip nepriklausomiems, nedažnai pasitaiko turėti ką nors bendra su valstybiniu teatru.

Jeigu viskas pavyks ir mūsų santykiai nepavirs toksiškais, tikiuosi, kad kartosime. Yra praraja tarp valstybinių ir nepriklausomų teatrų kūrybinės pusės. Abiem kažko trūksta, ir gali būti, kad toks bendradarbiavimas gali užpildyti spragas.

I. Šeiniaus spektaklį „Zygfrydas“ galite pamatyti gruodžio 22 d. 18 val. „Kultūra + Kablys“ Vilniuje, vasario 3 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje.