Aleksandras Ivanovas. Archangelas Gabrielius ištinka Zachariją nebylumu. 1824 m.

Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbietą, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus. 
    Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam, įžengus į Viešpaties šventyklos vidų, aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia. 
    Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. 
    Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą“. 
    Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“. 
    Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“. 
    Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys. 
    Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“. 

 

Skaitiniai KV (52)

Ts 13, 2–7. 24–25a: Angelas apreiškia Samsono gimimą

Ps 71, 3–4a. 5–6ab. 16–17. P.: Mano burna tave šlovinte šlovins, garbins per visą dieną.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Robertas Urbonavičius

Vakar kalbėjome apie Juozapo nebylumą, o šiandien Evangelija mums pasakoja apie Jono Krikštytojo tėvo Zacharijo tapimą nebyliu. Vaisingoji Juozapo tyla leido jam geriau girdėti Dievo balsą ir vykdyti Jo valią. Tuo tarpu Zacharijas turėjo nutilti, kad imtų patikėti ir pasitikėti.

Ar nekeista? Zacharijas – Viešpaties kunigas, kurio gyvenimas buvo pavirtęs Dievą šlovinančia liturgija: maldos, aukos, užtarimas...

Ir štai, - tas, kuris mintinai žino Įstatymą ir visus Dievo pažadus nuo Abraomo laikų, taip nedėkingai susimauna.

„Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“ – bet ar užmiršai Abraomą ir Sarą, Zacharijau? Ar tas, kuris perskyrė Nendrių jūrą, neįstengs judviem su Elzbieta dovanoti vaisingumą?

Zacharijas nutilo, kad apmąstytų savo menkumą bei pamatytų Dievo galybę.

Kur netikėjimo Dievo pažadais vieta mūsų širdyje?

O Jesės atžala, padaryta ženklu tautoms, dėl tavęs karaliai stovės netekę žado ir tavimi vilsis pagonys! Ateik mūsų išlaisvinti, nebeužtruk.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai