Kevin Gent/Unsplash.com nuotr.

Kaip sekasi globėjams ir įtėviams auginti vaikus? Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais jie susiduria? Savo patirtimi dalinasi Lidija – aštuonmečio Nojaus ir penkiametės Luknės (vardai pakeisti) mama. Tiksliau mama vaikai ją vadina ir ji pati ja jaučiasi, nors juos pagimdė kita moteris.

Tarsi vienas kitam skirti

Po vestuvių Lidija su vyru Raimundu norėjo susilaukti vaikų. Kai kurį laiką nepavyko, lankėsi pas medikus, bet vis tiek atžalų turėti porai nebuvo lemta. „Ilgą laiką svarstėme, ar verta įsivaikinti, kol pagaliau ryžomės. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad mums šie vaikai – kaip savi“, – sakė moteris.

Nusprendę įsivaikinti ir pateikę reikiamus dokumentus, Lidija su vyru lankė įtėviams skirtus mokymus. Greitai po to sulaukė pasiūlymo auginti visiškai sveiką trejų metų berniuką iš vaikų namų.

„Aš iš pradžių to nenorėjau, nes galvojome apie mažesnį vaikutį – atrodė, trimečio charakteris jau susiformavęs ir bus nelengva jį auklėti. Visgi vyras pasiūlė, kad prieš atsisakydami vaiko galėtume nuvažiuoti ir su juo susipažinti, ir aš sutikau. Kai tik tą mielą šviesiaplaukį berniuką pamačiau, supratau – tai mano vaikas, ir viskas. Ir Nojus tuojau pas mane atėjo, prisiglaudė. Toks jausmas, kad mes buvome vienas kitam skirti“, – atsiminė Lidija penkerių metų senumo įvykius. Jau per antrąjį susitikimą berniukas ją pavadino mama.

Iš karto Nojaus į namus parsivežti negalėjo – jis liko vaikų namuose, kol bus sutvarkyti dokumentai. Procedūros užtruko – tai baigdavosi seniau pristatytos pažymos galiojimo laikas ir prireikdavo naujos, tai dar kas nors nutikdavo. Būsimi įtėviai Nojų vaikų namuose lankydavo savaitgaliais, o išsiskirti abiem pusėms būdavo labai sunku.

Jau nebe vienturtis

Kai vaikas po kelių mėnesių pagaliau atkeliavo į jų namus, pirmosiomis dienomis visi buvo labai laimingi. Vėliau prasidėjo nelengvas etapas, kai reikėjo vieniems prie kitų priprasti, o berniukas kartais ir „ožiukus“ parodydavo. „Sudėtinga buvo ir dėl to, kad mes su vyru lėti, o Nojus – aktyvus. Bet jis mus išjudino – juk, kai turi vaiką, negali sakyti, kad esi pavargęs, ir savaitgalį gulinėti lovoje“, – sakė moteris.

Keletą metų Nojus augo šeimoje vienas, o šią vasarą prie jo prisijungė sesutė Luknė. Taip, ji yra tikrų tikriausia jo sesė. Kai Nojus augo vaikų namuose, ji buvo likusi su mama. Iš jos vėliau buvo paimta ir perduota globėjai, po to vėl grąžinta mamai.

Lidija žinojo, kad Nojus turi sesutę, su kuria kartu nė negyveno, ir vis pasidomėdavo jos likimu. Ir netikėtai sužinojo, kad motina žuvo. Tuomet sužinojo, kad tėtis mergaitės auginti nenori ir ji vėl atiduota globėjai, o toji buvo vyresnio amžiaus ir nemanė, kad galės ilgai rūpintis aktyviu vaiku.

Taigi Lidija su Raimundu ryžosi įsivaikinti ir mergaitę. Tiesa, kol kas dokumentai dar tik tvarkomi ir jie laikomi laikinaisiais mergaitės globėjais. Lidijai šis statusas nepatinka, nepaisant to, kad dabar, kol nustatyta globa, jie gauna valstybės išmoką, skiriamą globėjams, o kai mergaitė bus įvaikinta – išmokos neliks.

„Kol esu tik vaiko globėja, situacija man atrodo nesaugi – įstatymai mūsų šalyje vis keičiasi, tad teoriškai institucijos vaiką gali ir paimti. O kai įsivaikini, tampi už jį atsakingas kaip už savo“, – sakė Lidija. Pridūrė, kad per šv. Kalėdas labai norėtų vaikus nuvežti į kelionę aplankyti Kalėdų Senelio, bet, kol yra laikomi laikinais Luknės globėjais, bijo, kad pasienyje gali kilti nesklandumų.

Įteigė, kad jis blogas

Išsikalbėjus pasirodo, kad keblumai, kylantys, norint aplankyti Kalėdų Senelį – tai tik menki šeimos rūpesčiai, o būta ir gerokai didesnių. Jų atsirado, kai Nojus, kuris dabar yra antrokas, pradėjo lankyti mokyklą.

Lidija pasakojo: „Jis yra aktyvus berniukas, bet tokių vaikų daug. Bėdų mokykloje kilo dėl to, kad miestelyje ir mokytoja, ir bendraklasiai žinojo, jog Nojus yra iš vaikų namų, ir pradėjo jį dėl visko kaltinti. Štai kažkas sulaužė spintelę – ir iš karto kaltina jį, nors niekas nieko nematė. Jis man ašarodamas prisiekinėjo, kad nieko tai spintelei nedarė (jis man visada sako tiesą, kad ir kokia ji būtų), bet vis tiek liko kaltas.“

Mamos įsitikinimu, nuolat girdėdamas, koks jis yra blogas – juk paimtas iš vaikų namų – Nojus išties pradėjo blogai elgtis, muštis su bendraklasiais. Lidija nuolat buvo kviečiama į mokyklą aiškintis. Be to, berniukas labai norėjo, kad mama mokykloje nuolat būtų šalia jo – tada elgdavosi gražiai. Būdavo, paskambina mamai ir sako: „Jei tu neateisi į mokyklą, aš mušiuos.“ O kartą net užsirakino mokyklos tualete ir sakė, kad vaikai jį puolė, nors jis nieko nebuvo padaręs.

Namie Nojus mamos vis klausinėjo: „Ar tu mane myli? Bet kodėl, juk aš – iš vaikų namų.“ Lidija nuolat kartojo, kad jį myli, bet jis vis tiek dėl to nerimavo. Kartą paklausė: „Bet kodėl tu mane gini, juk aš – blogas vaikas?“

Dėl vaiko metė darbą

Būtent tada, pamačiusi, kiek jos dėmesio reikia vaikui ir viską aptarusi su vyru, Lidija ryžosi mesti darbą ir atsidėjo vien šeimai

Be to, kad vaikas jaustųsi geriau, ryžosi pakeisti mokyklą. Bet istorija kartojosi: ir kitoje nedidelio miestelio mokykloje visi žinojo apie vaiko kilmę ir ten visi jį, nė nesusipažinę, laikė „blogiuku“...

Tėvai ryžosi permainoms dar kartą ir nuo šio rugsėjo leido berniuką į kito miestelio mokyklą, kur kasdien jį vežioja. Situacija pastebimai pagerėjo. Tiesa, mokytoja buvo pasikvietusi mamą į mokyklą pasikalbėti apie Nojaus elgesį.

Kai Lidija prisipažino, kad berniukas įvaikintas, mokytoja pasakė jai kažką panašaus ir įtarusi, nes jis jai sakė, jog yra blogas. Ji panašų auklėtinį jau buvo turėjusi ir žino, kaip tokiais atvejais elgtis. Mama sakė: „Tai mokytojai esu labai dėkinga, nes matau, kad ji vaiku rūpinasi.“ Be to, berniukas lankosi pas psichologą, ir tie apsilankymai tikrai atneša naudos.

Taigi Nojus dabar į mokyklą keliauja noriai ir didesnių problemų jam nekyla. Visgi jis dar jaučia nuoskaudą dėl to, jog kitus vaikus tėvai augino, o jo – ne.

Berniukas – mamos, dukrytė – tėčio

Į mokyklos, kurią lanko Nojus, priešmokyklinę grupę keliauja ir jo sesutė Luknė. Mergaitė kartais bando išsireikalauti to, ko nori, garsiai rėkdama, bet jos mokytoja moka su ja sutarti.

Lidija sakė: „Manau, kad labai daug priklauso nuo mokytojo. Esu girdėjusi, kad ir kitiems įvaikintiems vaikams kartais mokyklose kyla problemų. Patarčiau jų įtėviams nebijoti klasę ar mokyklą keisti – situacija tikrai gali pagerėti.“

Naujo darbo ieškotis Lidija šiuo metu negalėtų – juk kasdien per pietus turi sūnų pasiimti iš mokyklos, o po jos kasdien veža jį į kokį nors būrelį – aktyviam berniukui labai naudinga pasportuoti.

Vakare, kai iš priešmokyklinės grupės tėtis parveža Luknę, visi kartu pavakarieniauja, pasišneka, ir mama su Nojumi sėda ruošti pamokų. Tėtis tuo metu užsiima su Lukne, jis ją ir užmigdo. „Mūsų šeimoje natūraliai susiklostė taip, kad sūnus labiau nori būti su manimi, o dukra – su tėčiu. Luknė su juo nori ir valgyti, ir žaisti, ir paslaptis patiki jam, o ne man“, – pasakojo moteris.

Nė karto nepasigailėjo, kad įsivaikino

Dar mama pasidžiaugia tuo, kad broliukas ir sesutė gražiai susidraugavo. Berniukas ir anksčiau vis prašydavo: „Noriu sesutės, noriu sesutės“, bet kai ji atsirado namuose, iš pradžių buvo nepatenkintas – juk pajuto, kad jai tenka daug suaugusiųjų dėmesio, kad reikia dalytis žaislais. Netgi prašė: „Išvežkit ją iš čia.“ Visgi laikui bėgant vaikai susidraugavo ir vienas be kito nebegali, nors kartais ir susipyksta. Beje, kai jie neklauso, mama tiesiog pasako, kad pyksta, ir išeina į kitą kambarį, o jie netrukus ateina atsiprašyti.

Sesė labai daug iš vyresniojo brolio išmoksta. Pavyzdžiui, atvykusi į naujus namus, ji nevartojo žodžių „labas“, „ačiū“ ar „atsiprašau“, bet iš broliuko juos labai greitai perėmė.

Lidija sakė: „Nors auginti vaikus nėra paprasta, nė karto nepasigailėjau, kad ryžomės įsivaikinti.“

Ji kartais net pagalvoja apie tai, kad galėtų tapti budinčiąja globėja – rastų galimybę kartu su mažesniu vaiku paimti sūnų iš mokyklos ir nuvežti į būrelius. Ir meilės užtektų visiems.

Kartais ji išgirsta žmonių įtarimų, kad vaikais rūpinasi dėl pinigų, tačiau tai – visiškas absurdas. Juk už įvaikintus vaikus įtėviai gauna tuos pačius nedidelius „vaiko pinigus“, kaip ir visi kiti tėvai, o ir globėjų pajamos ne kažin kokios. Tie, kuriems atrodo, kad globėjai iš globos pelnosi, galėtų patys jos imtis.
Lidija įsitikinusi, kad žmonės, kurie galvoja apie globą ar įvaikinimą, turi jausti meilę visiems vaikams. Štai jai, kai nueina į sūnaus mokyklą, visi vaikai atrodo mieli, taip ir norisi juos paglostyti. O jeigu vaikai nekelia susižavėjimo, tai ir įsivaikinus gali pritrūkti kantrybės.

Nuo 2004 m. organizacija SOTAS Vilniuje teikia nuolatinę nemokamą pagalbą esamiems ir būsimiems globėjams ir įtėviams. Patirtis parodė, kad tokia pagalba jiems yra būtina. Kad naujai susiformavusi šeima jaustųsi gerai ir visų jos narių poreikiai būtų patenkinti, vien darbo su globėjų ir įtėvių šeima kartais neužtenka – svarbu bendradarbiauti su visa juos supančia aplinka. Itin svarbu, kad šiandieninė Lietuvos mokykla būtų pasirengusi priimti ir tuos moksleivius, kurių gyvenimas nelepino ir dėl to jiems galbūt sunkiau pritapti prie kolektyvo bei gerai mokytis. Atsižvelgiant į tai, SOTAS planuoja organizuoti mokyklose paskaitas, konsultacijas tėvams ir mokytojams, kaip sutarti su vaikais, kažkada netekusiais savo tikrųjų tėvų, ir padėti jiems įsilieti į bendruomenę.