Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka.

Liaudis turi posakį: „Su vandeniu ir kūdikį išpylė...“ Kažin, ar neatsitiko taip ir su naująja Vaiko teisių apsaugos reforma, startavusia š. m. liepos 1 d.? Ar paruošta jai buvo visuomenė? Ar pasirengę jos vykdymui institucijos, dažnai pagalbą šeimai suvokiančios tik kaip kontrolę ir baudimą? O kokią pagalbą gauna šeimos, auginančios elgesio sutrikimus turinčius vaikus, kurių nesupranta aplinkiniai? 

Apie didžiausias reformos spragas kalbamės su psichologe RŪTA KLIŠYTE. 

Visuomenėje nerimsta ginčai ir diskusijos dėl vaikų apsaugos nuo smurto. Kodėl tai kelia tiek įtampos ir barnių? Ką tai sako apie mus pačius? 

Į vaikų klausimą visada reaguojama skaudžiai, aštriai ir labai jautriai. Visi žinome, kas yra vaikai, visi esame kažkieno vaikai ir patys turime vaikų. Vaikai yra jautriausia visuomenės dalis, kuri  mažėja, traukiasi. Vaikas visais laikais buvo laikomas nedaloma šeimos dalimi, tačiau dabar laikai drastiškai keičiasi, nes į mūsų postpatriarchalinę visuomenę ateina visiškai kita ideologija: vaikas nebepriklauso šeimai, jis suvokiamas kaip atskiras asmuo, turintis savo teises. Ši naujoji ideologija  paprastiems žmonėms svetima ir mažai suprantama. 

Psichologė Rūta Klišytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Žymus britų psichiatras Donaldas Vudsas Vinikotas (Donald Woods Winnicott – pasaulyje pripažintas psichiatrijos ir psichoanalizės lyderis, nagrinėjęs vaiko psichikos raidą – red. pastaba) daug nuveikė visuomenės švietime. Šis psichiatras yra pareiškęs, kad nėra tokio fenomeno kaip kūdikis. Kūdikis negali būti vienas: jis gimsta ir auga šeimoje, kartu su mama, kitaip jis žūtų. Tad nuostata, jog kūdikis yra atskiras asmuo su savo teisėmis, yra ideologinis konstruktas. 

Nuostata, jog vaikas visada priklausė tėvams, kurie darė su juo, ką norėjo, nėra teisinga. Sovietmetyje tik gimęs kūdikis jau gimdykloje būdavo paimamas nuo mamos ir pradedamas socializuoti. Valstybė rūpinosi atskirtais nuo šeimos vaikais savaitiniuose lopšeliuose, darželiuose, internatuose. O dabar  matau pavojingą reiškinį, kai vaikas su savo teisėmis atskiriamas nuo šeimos. Matau, kaip tomis teisėmis neprotingai, grubiai ir įkyriai ima rūpintis valstybė. Suprantama, kartais tas valstybės rūpestis yra būtinas, nes yra tėvų, kurie nepajėgia patenkinti vaiko poreikių, ir tuomet valstybė įsipareigoja padėti šeimai. 

Mitai ir baimės nekyla plikoje vietoje. Jau Garliavos atvejis parodė, kokia sužeista mūsų tauta, į kurios psichinę sveikatą visiškai nebuvo investuojama. Daug kas ėmė tapatintis su tuo sužeistu vaiku, simbolizavusiu tautos vidinę būseną. O dabar tai tautai, visiškai nepasimokius iš Garliavos istorijos, be jokio aiškinamojo ir prevencinio darbo primetamas toks baudžiamasis įstatymas. Lietuvai, krikščioniškos kultūros šaliai su stipriu šeimos institutu,  išlikusiu taršant sovietams, Sibiro tremtims, svetima yra ta skandinaviškoji ideologija. 

Liepos 1 d. įsigaliojus Vaiko teisių apsaugos naujajai reformai pasimatė daugybė spragų, apnuoginusių tarnybų nepasirengimą ją vykdyti. Akį rėžia užprogramuotos sisteminės klaidos, pareigūnų nekompetencija, psichologų trūkumas ir kitos bėdos. Ar šeimos gali tikėtis adekvačios institucinės pagalbos, ar tik baudimo? Kokia Jūsų nuomonė? 

Akivaizdu, kad Vaiko teisių skyriai neteikia pagalbos. Pagalbą turi teikti savivaldybės, pajungdamos bendruomenę, nevyriausybines organizacijas. Mobiliosios komandos teikia tik greitąją pagalbą, o nuolatine šeimos gydymo pagalba Vaiko teisių tarnyba neužsiima. Bet žmonės viską supranta labai paprastai: jei yra problema, dėl kurios kenčia vaikas ir jo šeima, iš karto įsijungia ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Jei vaikas turi rimtų elgesio problemų, sukyla visa mokyklos bendruomenė ir kitų vaikų tėvai, kurie parašo skundą į Vaiko teisių tarnybą. O ką ji padarys? Ji nesuteiks jokios pagalbos vaikams su autizmo spektro sutrikimais, su hiperaktyvumo sindromu. Šiems vaikams reikia ilgalaikės ir rimtos, kartais ir psichiatrinės pagalbos, o jos nėra Lietuvoje. Vaiko raidos centras,  kuris užsiima psichodiagnostika, yra ne guminis. 

Kas Jums labiausiai kliūva naujoje Vaiko teisių apsaugos reformoje? Ar manote, kad dabartinis įstatymas pasižymi pertekliniu valstybės kišimusi į šeimą? Ką siūlytumėte nedelsiant keisti? 

Esu psichologė, savo darbe vadovaujuosi pamatiniais vaiko poreikiais ir matau, kaip dėl tų teisių saugojimo kenčia vaikas. Manau, šis įstatymas yra parengtas nekompetentingai, jame daug skylių. Nekompetentingai jis ir vykdomas. Šią reformą iškritikavo Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų asociacijos pirmininkė, kuri vėliau išėjo iš darbo. Pas mus nebuvo jokio šviečiamojo, aiškinamojo darbo apie tai, kokios yra vaikų teisės ir kaip šeima turi jas užtikrinti. 

Į šeimos reikalus įsikišus Vaiko teisių apsaugos tarnybai per tris dienas kreipiamasi į teismą. Girdėjau iš teismo prokurorės ir tomis bylomis užsiimančios med. ekspertės, kad vaikui teismo sprendimo tenka laukti ir iki metų ir trijų mėnesių. Tai didžiulė žala vaikui, gyvenančiam pas globėjus, kuris kartais išvis nesimato su tėvais. Dabar tuos poįstatyminius aktus planuojama taisyti. Ypač blogai vertinu grėsmės lygių nustatymo lenteles, kurias specialistai gal ir sąžiningai užpildo. Tačiau reikia gilintis į problemą, o ne varneles dėlioti, nes yra daugybė traumuotų vaikų. 

Kiekvienas gimęs vaikas iš anksto turi būti prižiūrimas – labai švelniai ir supratingai, atsižvelgiant į šeimą ir vertinant jos poreikius, o ne vien tik kontroliuojant. Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė kartu su akademinių sluoksnių atstovais buvo pasiūliusi tokį modelį, tačiau jis nugulė į ministerijos stalčių. Buvo siūloma įvertinti kiekvieno Lietuvos vaiko savitus ir individualius poreikius. Viena šeima skiriasi, kitoje vieniša mama augina vaikus, trečioje auga elgesio sutrikimus turintys vaikai. Valstybė turėtų įvertinti tuos poreikius ir skirti jiems deramą pagalbą. Šiuo metu kaip niekada yra didžiulis antplūdis išsigandusių, pasimetusių tėvų, norinčių patarimo, pagalbos, o vaikų psichiatrija itin  apleista. 

Ši reforma ypač išgąsdino tėvus, auginančius vaikus su autizmo spektro sutrikimu, kurie visuomeniniame gyvenime susiduria su begale iššūkių: stigmatizacija, gailesčiu, smerkimu, apkalbomis. O didžiausias iššūkis – supratimo nebuvimas. Kaip valstybė padeda tokiems tėvams? Ar jie gauna psichologinę pagalbą? Ar ji pakankama? 

Negauna tėvai tos pagalbos. Aš išvis neįsivaizduoju psichologo darbo šioje prievartinėje sistemoje. Psichologo darbo principai yra laisvanoriškumas, jo pagalba remiasi abipusiu ryšiu, pasitikėjimu, atvirumu, nuoširdumu. Ir kaip tai dera su tokia prievartine institucija kaip Vaiko teisių apsaugos tarnyba? Tėvai ieško pagalbos visais būdais, kreipiasi į įvairias nevyriausybines organizacijas, į  privačius konsultuotojus. Vaikus guldo į įvairias klinikas, nors jiems ten ne vieta, nes nėra specializuotos klinikos ar sanatorijos tokiems vaikams. Vaikai, pasižymintys agresyviu elgesiu, atsidurdavo socializacijos centruose, o dabar jie uždaromi. 

Aš atstovauju vaikams su negalia, esu vertinusi juos globos įstaigose, tad visą šią situaciją vertinu kaip chaotišką. Vaikų problemos nesprendžiamos. Katastrofiškai mažos psichologų algos, todėl patyrę psichologai neina į tokį darbą. 

Ar žinote atvejus, kai vaikai su raidos sutrikimais būdavo paimami iš šeimų? 

Žinau atvejį, kai vaikas buvo paimtas ne dėl raidos sutrikimo, o dėl nepriežiūros Panevėžio rajone. Kaimynė Vaiko teisių aosaugos tarnybai paskundė motiną, auginančią mergaitę su protine negalia. Mergaitė, paimta iš šeimos, porą mėnesių nelankė specializuotos mokyklos. Spec. pedagogė, šeimą apibūdinusi kaip labai rūpestingą, sakė, kad grąžinta mergaitė buvo labai išsigandusi, bijojo svetimų, glaudėsi tik prie mamos. Vaikas buvo smarkiai traumuotas, o skundas nepasitvirtino. 

Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų užtikrinti vaikų apsaugą, kylant tikroms grėsmėms jų sveikatai ir saugumui? 

Kritiniais atvejais, kai tikrai būtina paimti vaiką iš šeimos, pavyzdžiui, kai mamai depresija ir ji gali neadekvačiai ir žiauriai elgtis su savo vaikais, vaikus švelniai ir subtiliai reikėtų paruošti išsiskyrimui, o ne plėšti iš mamos glėbio. Veždami vaikus į stovyklą paruošiame juos išsiskyrimui, sakome: „Pabūsi kurį laiką be tėvų“. Vaikas galėtų pabūti ir pas giminaičius, o mama galėtų jį lankyti. Pagalbą tokiai motinai galima suteikti ir jai būnant su vaiku – krizių centre, pavyzdžiui. Ši pagalba turi būti žmogiška, o ne imitacinė, ją turi teikti parengti specialistai, o ne bet kas. 

Ar tikite gerais pokyčiais? 

Pasitikiu gyvenimu, turinčiu savo logiką ir dėsnius. Tą logiką kartais suvokiame po laiko. Tačiau laimi ne kvaili nesavalaikiai įstatymai, o gyvenimo dėsniai.