Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras, Archmap.lt

„Architektūros kritika: Lietuvos bibliotekos“ interaktyviame Lietuvos architektūros žemėlapyje archmap.lt – kritinių straipsnių ciklas, analizuojantis architektūrą ne vien kaip estetinį, kompozicinį, tūrių ir struktūrinių sprendimų darinį, bet ir aptariantis, kam šie pastatai yra skirti – jų programą, instituciją ir naudotojų veiklos galimybes.
 
Bibliotekoms skiriama svarba ir Lietuvoje valstybiniu mastu: 2016-ieji buvo paskelbti bibliotekų metais. 2002 m. rugsėjo 17 d. LR Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Lietuvos bibliotekų modernizavimo programa. Finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, 2018 m. tyrinėtos Pagėgių, Druskininkų, Anykščių, Elektrėnų ir Birštono bibliotekos.
Asmeninė straipsnių autorių patirtis besilankant bibliotekose ir rašant tekstus kartu patvirtina, koks nevienareikšmiškas reiškinys yra erdvinė patirtis, susidedanti iš ankstesnių patirčių, išankstinių lūkesčių, su institucija siejamų tikslų, specifinių ir specialybės žinių, net asmenybės tipų! Tad tekstai gimė iš ilgų diskusijų ir kompromisų paieškos, skirtingų požiūrių derinimo. Jie pateikiami kaip koliažas iš gautų žinių ir asmeninės patirties. Tad tikimės virtualiai paimti jus už rankos ir užsukti į bibliotekas, pasklidusias po Lietuvos miestus.

***

Nežinodamas, kur yra Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka, vargu ar ją netikėtai užtiksi. Nors greta driekiasi pėsčiųjų alėja, vedanti nuo miesto centro „Vilniaus Spa“ link, o iš kitos pusės praeitum biblioteką leisdamasis nuo stoties miesto link, tačiau iš bet kurios pusės pastatą pastebėti sunku. Iš alėjos ar gatvės pusės akylesnis praeivis pamatys akliną geltoną pusapvalę sieną, nerodančią, kad už jos slepiasi reikšminga viešoji erdvė. Nors nuolatiniai lankytojai puikiai žino, kas tūno už šių sienų, tačiau labiau centrinė vieta geriau atitiktų visuomeninio pastato statusą, suteiktų institucijai matomumo ir pritrauktų daugiau lankytojų.

Priėjus artyn išnyra neįprastas nupjauto cilindro formos tūris, kuris kai kam galėtų priminti angarą, gyvenamąjį vagonėlį, metro stotelę ar kitą infrastruktūros objektą. Atrodo, kad netikėta forma turėtų nustebinti, bet taip nenutinka – panašios formos buvo gana populiarios prieš porą dešimtmečių. Pastato tūris atrodo lakoniškai, bet skirtingos apdailos medžiagos, netolygus langų pulsavimas ir ribotas ryšys su aplinka nesukuria išraiškingo viešojo pastato nuotaikos. Aplink jį nesuformuota patraukianti viešoji erdvė, kuri praplėstų institucijos galimybes ir sąlytį su miestu. Pastatui stinga ir kontekstualumo. Metališkai pilkas gaubtas tarsi kosminis laivas nusileidęs tarp medinių namų šlaitiniais stogais, keisčiausias fantazijas realizavusių XX a. 10-ojo dešimtmečio silikatinių pilaičių ir apleistų sovietinių griuvėsių. Aplinka daug prielaidų prasmingiems architektūros ryšiams nesuteikia, tačiau bibliotekos pastatas galėtų tapti ta kokybiška pradžia.

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Visai kitoks vaizdas atsiveria įžengus vidun. Pasijunti tarsi patekęs į priešistorinio gyvūno griaučius arba į Nojaus laivą. Erdvu. Medinės klijuoto medžio konstrukcijos lyg banginio šonkauliai atviroje erdvėje išsiriečia per visą pastato aukštį, išlenkia sieną užsibaigdami skliautu. Iki pastato stogo driekiasi langai, pripildantys erdvę šviesos. Jie tai pakyla lankytojui iki juosmens, tai leidžiasi beveik iki žemės ir baigiasi plačiomis palangėmis. Iš išorės interjero beveik nematyti, bet iš vidaus prieš akis atsiveria žaluma ir pro šalį žingsniuojantys praeiviai.

Bibliotekos viduje dominuoja vientisa erdvė, visa skirta lankytojams. Ties įėjimu ji kyla iki pastato viršaus ir skyla ties jo viduriu į du aukštus. Darbuotojų kabinetai ir mažesnės izoliuotos patalpos lankytojams išdėstytos palei galinę bibliotekos sieną. Pastatą tarsi sudaro du korpusai – uždaros patalpos pastato gilumoje ir laisva erdvė ties pagrindiniu fasadu. Čia lankytojams atsiveria plačios, aukštos, talpios erdvės. Tai sukuria laisvą, pakilią atmosferą, kviečiančią judėti, bendrauti ir džiaugtis aplinkos vaizdais.

Pirmame aukšte lankytoją pasitinka aukštas platus registracijos ir aptarnavimo stalas – kyla jausmas, kad pastatas turi šeimininkus. Į jį pažvelgus matyti visi bibliotekininkėms reikalingi dalykai: kompiuterių ekranai, dažniausiai skaitomos knygos ir tęstinių kūrinių dalys, kruopščiai apgalvoti reikiamų matmenų stalčiukai. Šis masyvus baldas, nors ir skiria lankytoją nuo darbuotojo, aiškiai sufleruoja (gal net diktuoja), kur kreiptis.

Pirmame aukšte palei langus prie apvalių stalelių tarsi kavinėje įsitaisę lankytojai skaito laikraščius, apžiūrinėja besirenkamas knygas, dirba kompiuteriu, bendrauja. Atokiau nuo langų, dengiamos antro aukšto, stovi patogaus pločio knygų lentynos: grožinė, mokslinė literatūra, literatūra užsienio kalbomis. Atviri fondai pirmame aukšte leidžia lankytojams lengvai ir patogiai žvalgytis knygų. Papildomai patraukliais būdais – viršeliais į viršų specialiuose stovuose – eksponuojamos knygos traukia akį. Erdvėje laisvai įsitenka skirtingos veiklos ir lankytojų grupės. Greta sėdi vaikai, jaunimas, suaugusieji, senjorai. Taip kuriama lanksti ir įvairovei atvira erdvė, kurioje lankytojai gali laisvai šnekučiuotis, dirbti ar net užkąsti.

Pirmasis ir antrasis aukštai susieti vizualine jungtimi – būnant viename aukšte galima žvilgtelėti į kitą. Taip lankytojo žvilgsnio erdvė prasiplečia, atskleidžiama, ką dar gali patirti, kur dar gali užeiti. Tačiau kompozicinės pirmo ir antro aukšto jungties pritrūksta. Fizinė jų jungtis interjere neakcentuojama – erdvėje nematyti reprezentacinių laiptų. Įėjimo ašyje aptiksite tik izoliuotą, evakuacinę laiptinę ir liftą. Nors jų vieta logiška ir funkcionali, tačiau pastato jungtims pritrūksta organiškumo.

Antras aukštas – tai pirmojo tąsa, bendra didelė erdvė, kurią trūkis ties pastato įėjimu dalija į dvi funkcines zonas. Ją apriečia jau minėti griaučiai, sukurdami skliautą virš lankytojų, ypač jaukiai gaubiantys periodikos skaitykloje. Mažesnėje antro aukšto dalyje rasite tvarkingai surikiuotais stalais užpildytą periodikos skaityklą. Čia lankytojų darbo vietos formalesnės, tačiau jie gali pasirinkti, iš kurios stalo pusės sėdėti, apsupti stalus ratu, taip susikuriant atsitiktinio pokalbio galimybei.

Kitoje antro aukšto pusėje atsiveria ilgesnė minkštasuoliais ir žemais staliukais apgyvendinta erdvė, kurioje patogu prisėsti pabendrauti, paskaityti ar padirbėti kompiuteriu. Vis dėlto skaitytojai, kaip atskleidžia bibliotekų stebėjimai, renkasi įsikurti ten, kur jiems yra reikalingų skaitinių. Tad ši vieta apsilankymo metu lankytojų buvo mažiausiai naudojama. Ji atgyja vykstant koncertams ir parodoms, kai patraukus minkštasuolius virsta renginių erdve.

Pastate nėra nei galerijos, nei renginių salės – pastaruoju metu bibliotekoms būdingų naujų paskirčių, todėl joms lanksčiai naudojamos turimos erdvės. Renginiams vykstant antrame aukšte (čia apsilanko net Šv. Kristoforo kamerinis orkestras), nėra jokios galimybės izoliuoti garso nuo kitų erdvių, todėl tai reikalauja kompromisų ir lankytojų tarpusavio sutarimo. Jį ne visada lengva pasiekti – kartais kyla konfliktų. Tad bibliotekos organizacijoje ši situacija sprendžiama vadovaujantis nuostata, kad bibliotekos lankytojai turi priimti ją kaip erdvę, kurioje garsas nedraudžiamas. Juk tai viešoji, o ne akademinė biblioteka, todėl čia nesitikima visiškos tylos, kurią tokiose bendrosiose erdvėse pasiekti neįmanoma, o vienatvės trokštantieji gali prisiglausti nuošalesnėje Kraštotyros skaitykloje, medijų kambarėlyje ar kompiuterių klasėje.

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Garsas bibliotekose – reikšminga tema, reikalaujanti naujų architektūros sprendimų ir bibliotekos koncepcijos apsvarstymo. Tradicinės bibliotekos įsivaizduojamos kaip tylos zonos, o šiuolaikinės bibliotekos projektuojamos garsui. Tačiau svarbu paskirstyti, kur ir kiek garso bus, kaip jis sklis ir bus ribojamas. Puikiai koncertams tinkanti akustika privilioja muzikantus, tačiau apsunkina lankytojų darbą skaityklose.

Sprendimas skirti tas pačias patalpas įvairioms veikloms kelia dilemų. Viena vertus, tai sutaupo pastato ploto, nereikia eksploatuoti salės, kai ji nėra naudojama. Tačiau, esant tokiam sprendimui, renginio garsai apsunkina tradicinių bibliotekos paslaugų užtikrinimą. Paprastai tariant, bibliotekos aplinka tampa triukšminga.

Kita vertus, tai, kad nėra atskiros patalpos galerijai – ne bėda. Atėję į biblioteką lankytojai pamato darbus ten, kur lankosi: skaityklose, koridoriuose. Demonstruojami kūriniai priartėja prie lankytojo, o renginių metu biblioteką gali atrasti čia dar nebuvę renginio dalyviai. Taigi pastato vidaus struktūra, nors ir kelia dilemų bei reikalauja iš naudotojų kompromisų, leidžia bibliotekai sėkmingai veikti kaip socialinei institucijai.

Atvykę čia sužinome, kad šeimininkai ne tik užpildė interjerą augalais, bet ir smarkiai prisidėjo baldininkams kuriant baldus. Pastangos kuo patogiau pritaikyti aplinką džiugina, bet sykiu atskleidžia daugiau apie visą pastato atsiradimo istoriją, kuri nebuvo tokia sklandi. Pastato kūrimo procesas užtruko, o dizainas keitėsi ir projektuojant, ir įrengiant patalpas.

Kodėl taip nutiko? Visų pirma pastato architektės – Justina Padvarskaitė, projektą kūrusi kartu su Danute Padvarskiene – nėra interjero autorės, nes statybų metu jų ir būsimųjų šeimininkų vizijos išsiskyrė. Nesutarus dėl principinių erdvės elementų (pavyzdžiui, aukštų, antrame aukšte sienas turėjusių dengti lentynų, kuriose esančias knygas bibliotekininkės turėtų pasiekti lipdamos kopėtėlėmis) dauguma interjero sprendimų buvo priimti personalo. Interjero erdvės sukuria pakilumo, trokštamo puošnumo nuotaiką, interjeras patogus, tačiau architekto akiai jame atsiranda atsitiktinių detalių, pristigta konceptualumo, kūrybinio užtikrintumo, kad tai būtų iki galo įgyvendintas visuomeninio pastato interjeras.

Kai kurie sprendimai, nors neprideda pastatui architektūrinės dermės, buvo būtini, kad pastatas galėtų veikti kaip institucijos erdvė. Tai susiję su antra pastato istorijos dalimi, kuri iš dalies paaiškina ir jo tūrio santykį su kontekstu. Ši vieta bibliotekai buvo skirta siekiant rekonstruoti anksčiau čia stovėjusį vaikų darželį. Pasak bibliotekininkių, buvo parengti rekonstrukcijos pasiūlymai, bet padarius grunto tyrimus paaiškėjo, kad paprasčiau būtų čia pastatyti visiškai naują statinį. Deja, projektiniai rekonstrukcijos pasiūlymai, kurie buvo kurti kartu su bibliotekos atstovais, liko tik popieriuje, o naujai statomos bibliotekos projekto ėmėsi kita architekčių komanda.

Galbūt dėl nelengvo proceso pastate netrūksta neapgalvotų sprendimų. Vienas šiandien būdingų ne vien bibliotekų architektūroje sprendimų – stiklo virtinos. Projektuojant jas reikia atsižvelgti ne vien į pastato išvaizdą, bet ir į tai, kiek pavyks užtikrinti praktinį statinio veikimą. Stiklinis fasadas užpildo erdvę šviesa, bet neišspręstos perkaitimo problemos, spiginimas, ne visose skaityklose knygos apsaugotos nuo blukimo. Vasarą tenka nuolat vėsinti, o žiemą – kaitinti. Bibliotekos eksploatavimo sąnaudos išauga.

Tad darbuotojų priimtas sprendimas – užklijuoti langus (stogo dalyje) plėvele nuo saulės ir karščio. Tokio rezultato sulaukia ir kiti bibliotekos atžvilgiu nefunkcionalūs sprendimai: stiklo durys į atsarginių fondų sandėlį ar kabineto stiklinėmis durimis bibliotekos direktorei numatymas į lankytojų zoną. Projektuojant verta atsižvelgti į bibliotekų išlaikymo sąnaudas ir darbuotojų poreikius. Aukšti lenkti langai, atsikišusios palangės palubėse – visa tai apsunkina pastato valymą, reikalauja papildomų lėšų, o be jų prastėja estetinis pastato vaizdas. Sklandžiam bibliotekos veikimui trukdo ir sprendimas vaikų skaityklas įkurti per du aukštus, bet nesujungiant jų laiptais. Tad vaikams, norintiems patekti iš skaityklos, kurioje laikomos knygos, į žaidimų erdvę, tenka pereiti visą bibliotekos pastatą.

Tad pastatui kiek stinga vidaus erdvių funkcionalumo ir trūksta integralaus santykio su aplinka. Kurorte įkurdintas statinys neišnaudoja greta esančios alėjos ir ežero teikiamų privalumų. Fasado vitrinos atsuktos į stovėjimo aikštelę priešas pastatą, privažiavimą, bet nekuriamas santykis su kitose pusėse esančiais vaizdais. Urbanistiniu požiūriu pastatas yra tiesiog padėtas paskirtame sklype taip, kaip tilpo. Jis nėra įkomponuotas į aplinką, neįtrauktas į gyventojų kelius, nesukurta patraukli viešoji erdvė greta.

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Nepaisant to, apie biblioteką žino ne tik vietiniai, bet ir kai kurie Druskininkuose atostogaujantys žmonės, lankytojų čia netrūksta. Vientisa, tačiau skirtingo pobūdžio veiklas leidžianti, akį traukianti bibliotekos vidaus erdvė atrodo mėgstama tiek jaunų, tiek vyresnių, bet tuo pat metu gaila neišnaudotų galimybių, nes šis pastatas galėjo būti dar įspūdingesnis ir patogesnis bibliotekos veikloms.

Aplankius jau ne vieną Lietuvos miestą, atrodo, kad stipriausią įspūdį palieka tos bibliotekos, kur architektams ir darbuotojams pavyko rasti bendrą kalbą. Šis atvejis ne toks. Jame pritrūko susikalbėjimo, dėmesio kasdieniam bibliotekos veikimui ir jo keliamiems praktiniams reikalavimams. Bibliotekos kaip institucijos koncepcija šiose erdvėse patiria iššūkį.

Viena vertus, ši biblioteka, kaip kitos straipsnio autorių lankytos pagal bibliotekų modernizavimo programą rekonstruotos ar pastatytos bibliotekos, atitinka šiuolaikines bibliotekos kaip institucijos idėjas. Jos yra atviros, į jas patenkama laisvai, kuriama laisva atmosfera ir laisvalaikio, o ne rimto, individualaus darbo erdvė. Tačiau, trūkstant profesionalių sprendinių, sudarančių galimybes bendram dviejų priešingų paskirčių egzistavimui, tai nei tylios erdvės, skirtos individualiam darbui, nei vien bendruomeninės erdvės, skirtos bendrauti (čia bendraujama prislopintais balsais). Tad talpiuose priešistorinio gyvūno griaučiuose biblioteka turi užauginti savą gyvenimą, prisijaukinti erdvę ir energingu bibliotekininkių darbu spręsti pastato kuriamas kliūtis.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Dalia Čiupailaitė, Matas Šiupšinskas.