Interviu skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).

S. Ieva Marija. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Evgenia Levin nuotrauka

Sesuo Ieva Marija Bobinaitė iš Tiberiados bendruomenės per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją dalijosi savo pašaukimo istorija. Ją skaityti galite čia

Sese Ieva Marija, pasidalinkite, prašau, savo istorija su mūsų skaitytojais.

Užaugau katalikiškoje, bet nepraktikuojančioje šeimoje, ir bažnyčioje buvau retas svečias. Gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo daugumos jaunuolių. Mėgau (ir tebemėgstu) keliauti, domėjausi istorija bei menu, kas ir nulėmė studijų pasirinkimą. Džiaugiausi studijuodama kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete. Tuo pačiu metu ir Dievas pasibeldė į mano gyvenimą. Per vienas vasaros atostogas su draugais nuvažiavau į Taize kaimelį Prancūzijoje, kur maldos metu širdyje pajutau, kad Jėzus meldžiasi kartu su mumis. Nuo tos akimirkos tapo aišku, kad Dievas yra, kad Jis yra gyvas ir kad aš Jam rūpiu. Taip, galima sakyti, prasidėjo mano tikėjimo kelionė.

Prabėgus metams, trumpam užbėgau į adoraciją Gailestingumo šventovėje ir išgyvenau labai stiprią Dievo artumo ir Jo meilės patirtį. Tuo metu manyje ir gimė didelis troškimas atsakyti į šią didžiulę Viešpaties meilę man, tad Jam ir tariau: „Atiduodu Tau savo gyvenimą, nes tai viskas, ką turiu.“

Bėgant laikui troškimas dovanoti savo gyvenimą Viešpačiui vis nedavė ramybės, tik nuolat savęs ir Dievo klausiau, kaip… Galiausiai išdrįsau savęs paklausti, o gal Dievas mane kviečia vienuoliniam gyvenimui? Prasidėjo abejonių, ieškojimų, klausimų, ženklų prašymo laikotarpis.

Pabaigusi studijas nusprendžiau praleisti vienerius metus Tiberiados bendruomenėje, kad galėčiau atrasti, ko Dievas trokšta man. Tikėjausi, kad Jis prabils galingais ženklais, juk metai vis dėlto paskirti Jam. Jis prakalbo, bet kitaip nei aš tikėjausi. Per tuos metus supratau, kad Dievas, kaip ir aš pati, trokšta mano laimės, ir tai atnešė daug ramybės į mano širdį. Tai mane išlaisvino ir padėjo pagaliau ištarti „taip“.

Tačiau kuomet apie šį sprendimą pranešiau savo tėvams, juos ištiko šokas. Išleisti savo vienturtę dukterį į kitą šalį, o ypač į vienuolyną, nebuvo tai, ko jie troško. Taigi mano džiaugsmas atradus šį lobį iškart susidūrė su man brangiausių žmonių pasipriešinimu, nesupratimu, kančia. Norėjau stoti į bendruomenę tuoj pat, bet tėvai prašė dar palaukti dvejus metus.

Apsisprendžiau palaukti. Tie dveji laukimo metai dar kartelį privertė susidurti su abejonėmis, ieškojimais. Matydama tėvų skausmą ėmiau iš naujo Viešpaties klausti: kaip tu gali kviesti sekti Tavimi, jei kitiems tai sukelia skausmą? Kodėl negalėjai pasirinkti lengvesnio kelio? Nuolat teko susidurti su pagunda pasirinkti paprastesnį kelią – pamiršti troškimą sekti Kristumi vienuoliniame gyvenime, pasilikti pasaulyje ir tarsi taip visi būtų laimingi. Bet giliai širdyje žinojau, kad tada nebebūčiau savimi, kad leisčiau baimei, skausmui pasirinkti už mane, tuomet negyvenčiau savo gyvenimo. Tylus Jėzaus buvimas mano širdyje, kviečiantis Juo pasitikėti, savo viltis sudėti į Jį, tapo mano stiprybės šaltiniu.

Nors ir toliau būta ašarų, pasipriešinimo, skausmo, galiausiai įstojau į bendruomenę. Jau penkeri metai kaip gyvenu Tiberiados bendruomenėje, Belgijoje.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Evgenia Levin nuotrauka

Daugeliui jaunų žmonių pašaukimo klausimas yra labai svarbus. Turbūt ir jūs esate nemažai kalbėjusi su išmintingais žmonėmis apie tai, kas svarbiausia pasirenkant atsiliepti į pašaukimą?

Man atrodo, kad svarbu turėti atvirą širdį. Būti atviram priimti tai, kam Dievas mane kviečia. Taip pat vienas patarimas, kurio sulaukiau ieškodama atsakymo, ko Dievas trokšta, man padeda iki šiol priimant įvairius sprendimus – visų pirma, kelti klausimą, ne kur aš būsiu laimingiausia, bet kur ar kaip galėsiu labiausiai mylėti, labiausiai save dovanoti. Juk kiekvieno pašaukimo variklis – meilė. Ir žinoma, ieškant ar atsiliepiant į savo pašaukimą, draugystė su Dievu, maitinama asmeninės maldos, Dievo žodžio bei sakramentų, yra svarbiausias dalykas.

Ar atsiliepimas į pašaukimą padaro žmogų laimingą?

Dievas kiekvieną iš mūsų sukūrė laimei, Jis trokšta, kad mes būtume laimingi. Tad jeigu esame tikrai Dievo kviečiami vienam ar kitam pašaukimui, apsispręsdami atsiliepti į tą kvietimą, atsiversime laimei. Tik svarbu suprasti, kokią laimę Viešpats mums siūlo – kad tai nėra „rožinė“ laimė, kur viskas einasi be sunkumų, be kančios, be trūkumų, toks lyg, sakyčiau, muilo operos pabaigos scenarijus. Tai nėra nuolatinė laimės būsena, bet kur kas giliau širdyje esantis tikrumo ir ramybės jausmas. Dievas mus kviečia gyvenimui. Jėzus mums sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ (Jn 10, 10). Kryžius, apie kurį daug kalba Jėzus, yra kiekvieno gyvenimo, nesvarbu, koks būtų pašaukimas, dalis. Reikia po truputį mokytis priimti ir nešti savo kasdienybės kryžių kartu su Jėzumi ir taip jaustis gyviems ir nesugniuždytiems, net tada, kai susiduriame su kančia ar sunkumais.

Kaip atskirti tikrą pašaukimą nuo asmeninių ambicijų ar pasaulio primetamos mados?

Bandant atskirti tikrą pašaukimą, manau, kad labai svarbus yra laikas. Laikas, o kartais ir išbandymai, padeda išgryninti mūsų sprendimus ir troškimus. Taip pat svarbu būti tiesoje su savimi ir su Dievu. Išgirsti Jėzų man užduodant tą patį klausimą, kaip ir mokiniams Jono evangelijos pradžioje: „Ko ieškote?“ Koks yra mano giliausias troškimas, ko ieško ir trokšta mano širdis ir kartu Dievas? Svarbu taip pat nebūti vieniems keliant pašaukimo klausimą, bet susirasti labiau dvasiniame gyvenime patyrusį žmogų (kunigą, vienuolį, vienuolę ar pasaulietį, turintį patirties palydėjime), su kuriuo galėčiau atvirai pasidalinti savo ieškojimais, kuris galėtų man padėti užduoti sau tinkamus klausimus.

Kodėl pasirinkote būtent Tiberiados bendruomenę? Kuo ši vienuolija patraukė?

Nežinau, ar aš pasirinkau, ar ji mane „pagavo“. Kai įsimylime kitą žmogų, negalime tiksliai įvardinti, kodėl būtent šį, o ne kitą: ar tai dėl akių spalvos, ar dėl nosies formos, ar plaukų spalvos. Taip man ir buvo – jaučiausi tiesiog patraukta daugelio šios bendruomenės gyvenimo aspektų. Nuo paties pirmo karto, kai sutikau brolius, buvau paliesta jų džiaugsmo bei tikrumo. Be to, vis dažniau apsilankydama Baltriškėse atradau, kad gyvenimo paprastumas ir gyvenimo ritmas, kur susipina malda, rankų darbas, studijos, misija, man yra labai artimas.

Kokia jūsų vieta bendruomenėje? Ir kaip joje skleidžiasi jūsų talentai?

Visų pirma, mano vieta bendruomenėje – tai būti seserimi savo seserims, broliams, visiems tiems, kuriuos sutinku, ar kuriuos priimame pas mus. Tai yra turėti atvirą ir klausančią širdį. Stengtis po truputį vis labiau būti dėmesingai kitam. Per šiuos penkerius metus bendruomenėje tikriausiai atradau ir suvokiau turinti daugiau talentų negu per visus 25 metus. Nuolatinis buvimas su kitais, patikėtos įvairios tarnystės bei misijos leidžia vis labiau save pažinti, atrasti savo trūkumus ir savo privalumus. Pavyzdžiui, esu labai praktiška ir pirmiausiai atkreipiu dėmesį į tai, kaip vieną ar kitą projektą galima realiai įgyvendinti, kokios yra kliūtys. Bet kartais patikėtos misijos priverčia atrasti ir kitą mažiau iki šiol žinomą savo pusę – kūrybiškumą. Anksčiau atrodydavo, kad niekada negalėčiau vaidinti, tuo labiau improvizuoti, bet organizuodama vaikų stovyklas suvokiau, kad tai yra įmanoma net man.

O dėl konkrečių tarnysčių bendruomenėje, tai kepu duoną, rūpinuosi bendruomenės naujienlaiškio parengimu bei išsiuntimu, taip pat esu atsakinga už merginas, gyvenančias savanorystės metus mūsų bendruomenėje. Žinoma, ir įvairiausi kasdieniai darbai nėra man svetimi – kartkartėmis gaminu valgyti, tvarkau namus, skalbiu ir t. t.

Ar būti vienuole reiškia numirti šiam pasauliui?

Įstoti į bendruomenę nereiškia užsidaryti, atsiskirti nuo pasaulio, nuo viso to, kas mane supa. Tai nėra pabėgimas nuo pasaulio, aš lieku pasaulio dalimi, aš jį nešiojuosi savyje. Pats Dievas atėjo į pasaulį kaip žmogus, įsikūnydamas ir priimdamas visą žmogiškąją realybę. Bet esu kviečiama „neprisitaikyti prie šio pasaulio, bet pasikeisti, atnaujinant savo mąstymą“ (Rom 12, 2), kad „gyvenčiau nebe sau, bet tam, kuris už mane numirė ir buvo prikeltas.“ (2 Kor 5, 15). Jei ir turiu numirti kam nors, tai, visų pirma, pačiai sau, savo egoizmui. Ir taip kartu su Kristumi ieškau, į kokį teisingą santykį su žmonėmis, daiktais, savimi Dievas mane kviečia. Žinoma, kad šis kelias veda per atsiskyrimą, atsižadėjimą. Matome tai kiekvieno žmogaus gyvenime – tam, kad galėtume augti, ar kad kažkas naujo atsirastų, turime kažką palikti, kažko atsižadėti. Elementariausias to pavyzdys – kad kūdikis gimtų, jis turi atsiskirti nuo mamos, palikti saugią aplinką.

Ar vienuolija gali atstoti šeimą?

Vienuolinis gyvenimas nėra šeimos pakaitalas, nors ir gyvenimas bendruomenėje man dovanoja seseris ir brolius. Ryšys, siejantis su šeima, yra nepakeičiamas. Net ir gyvendama bendruomenėje, aš ir toliau lieku dukterimi savo tėvams. Taip pat nereikia galvoti, kad vienuolinis gyvenimas gali atstoti šeimą, kurią atsisakėme sukurti pasirinkdami tokį gyvenimą.

Ką patartumęte merginoms ir vaikinams, kurie jaučia pašaukimą į vienuolystę, bet bijo net prasitarti tėvams?

Drąsos. Visų pirma, labai gerai juos suprantu, man taip pat reikėjo laiko, kad prisiruoščiau apie savo sprendimą pranešti tėvams. Svarbu tą pokalbį su tėvais patikėti Viešpačiui maldoje ir pasitikėti, kad Jis suteiks reikalingos drąsos ir tuo pat metu paruoš tėvų širdis. Išdrįsti susidurti su nuostaba, o gal ir su skausmu. Kaip popiežius Pranciškus yra sakęs vieno susitikimo su jaunimu metu: „Tas, kuris nerizikuoja, neina į priekį – labiausiai suklystame, kai nesiimame jokių veiksmų.“ Bet taip pat reikia suprasti, kad tėvams tai yra reali auka, kad tai yra normalu, jog jie susiduria su skausmu ir kad jiems reikia laiko, kad galėtų priimti tokį savo vaikų sprendimą.

Popiežius Pranciškus taip pat yra vienuolis. Ar tai atsiskleidžia ir yra reikšminga jo mokyme?

Nežinau, ar dėl to, kad jis yra jėzuitas, ar dėl to, kad jis, visų pirma, yra daug patyręs ir išmintingas žmogus, bet kreipdamasis į pašvęstuosius asmenis jis labai tiksliai įvardija vienuolinio gyvenimo iššūkius bei džiaugsmus. Pavyzdžiui, neseniai kalbėdamas pašvęstiesiems asmenims Romoje, jis labai trumpai ir aiškiai įvardijo svarbiausius dalykus mūsų gyvenime, į kuriuos šiandien turime atkreipti dėmesį. Tai – neturtas, malda ir kantrybė. Neturtas, kuris kaip siena mus saugo nuo pasaulietiškumo ir be kurio pašvęstasis gyvenimas negali duoti vaisių. Malda – tai tarsi oras, kuriame kvėpuojame pirmuoju Dievo kvietimu, ir kantrybė, kurios dėka galime gyventi savo pašaukimą iki galo. Tai viso gyvenimo programa!

Kokie popiežiaus Pranciškaus žodžiai ar veiksmai jums iki šiol labiausiai įsiminė?

Mane labiausiai žavi popiežiaus Pranciškaus drąsa – jis nebijo pasakyti tiesų žodį tam, kad pažadintų. Tas nuolatinis raginimas visiems, į kuriuos jis kreipiasi, neužmigti ir per daug neįsitaisyti savo sofose, bet nuolat ieškoti, kaip šiandien galime atsakyti į Jėzaus kvietimą per labai paprastus, konkrečius veiksmus. Nuolat palikti savo patogumo zoną ir eiti į periferijas, ten, kur mums nepatogu. Be to, man labai svarbus dėmesys, kurį jis rodo vargšams, ligoniams, visiems tiems, prieš kuriuos visuomenė, o kartais ir aš pati, nori užsimerkti. Šventojo Tėvo pavyzdys man atskleidžia Bažnyčią kaip labai žmogišką ir artimą žmogui, neužsidariusią dramblio kaulo bokšte, bet einančią ir pasilenkiančią prie visos žmogiškosios tikrovės.