Poetas Czeslawas Miloszas.

„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą“, – 1963 metais Berklyje (JAV) užrašytame eilėraštyje apie Vilniaus miestą liudijo Czeslawas Miloszas. „Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Rytuose, ir tai yra aksioma“, – pridūrė poetas savo „Gimtojoje Europoje“. Cz. Miloszo kūryba liudija tai, kokią svarbą greitai ir kartais nenuspėjamai žiauriai kintančiame pasaulyje turi šaknys, namai, tėvynė. 

Mažoji tėvynė

Prieš ketverius metus kalbinau Adamą Zagajewskį – poetą, Cz. Miloszo bičiulį. Abu juos siejo ir tai, kad likimas iš jų atėmė gimtuosius miestus – Vilnių ir Lvovą. Tiesa, A. Zagajewskis iš Lvovo išvyko dar visai kūdikis – vos keturių mėnesių. Ir galbūt būtent tai lėmė, jog esė „Du miestai“ jis apibūdino save kaip benamį: „O benamis žmogus yra tas, kuris – dėl atsitiktinumo, likimo užgaidų, dėl savo kaltės, savo temperamento – nenorėjo ar nesugebėjo vaikystėje arba ankstyvojoje jaunystėje užmegzti artimų ir širdingų santykių su aplinka, kurioje augo ir brendo. Vadinasi, būti benamiui visai nereiškia gyventi po tiltu arba mažiau lankomoje metro stotyje (kaip nomen omen metro linijos Pont del Levallois-Gallieni Europos stotyje); tai reiškia tik tiek, kad tokio likimo ištiktas žmogus negali nurodyti gatvės, miesto ar gyvenvietės, kuriuos laikytų namais, savo – kaip įprasta sakyti – mažąja tėvyne.“

Poetas Adamas Zagajewskis. Poesie.evous.fr nuotrauka

Cz. Miloszas savo mažąją tėvynę išsaugojo. Kaip pasakojo tas pats A. Zagajewskis, kartą, jiedviem viešint Kalifornijoje, jis Cz. Miloszo paklausęs, argi tai ne nuostabus gamtos kampelis. Poetas atsakęs, kad ne. „Jam graži buvo Lietuva, ir jis liko ištikimas šiam savo pirmajam vaikystės kraštovaizdžiui. Jis mylėjo tenykščius miškus, ežerus, upes. Tai buvo jo rojus“, – pasakojo A. Zagajewskis. Prieš septynetą metų išleista Cz. Miloszo tekstų rinktinė savo pavadinimu puikiai apibūdina tai, ką poetui reiškė mažoji tėvynė – namų patriotizmą. 

Man regis, ši samprata šiandien yra itin svarbi, kai ieškome savo autentiško santykio su daugiakultūre Lietuvos istorija, neįtelpančia tik į etninio nacionalizmo rėmus. Taip pat, man regis, ji yra labai svarbi, kai ieškome organiško santykio su skirtingomis šiandien Lietuvoje gyvenančiomis tautinėmis bendruomenėmis, kurioms ši šalis lygiai kaip ir mums yra namai. 

Paribio žmogus. Istorija 

Šiandien Krasnogrūdoje, kur kadaise Cz. Miloszas leisdavo savo vasaras, o dabar veikia jo atminimui skirtas centras, yra teikiamas Paribio žmogaus apdovanojimas. Pats Cz. Miloszas neabejotinai yra tokio žmogaus pavyzdys. Apskritai paribio žmogaus samprata yra glaudžiai susijusi su namų patriotizmu ir padeda ne tik geriau jį apibrėžti, bet ir kartu suvokti jo svarbą. 

Paribio žmogui ir namų patriotizmui labai svarbus yra aiškus istorijos vaidmens suvokimas. Mes esame istorijos produktai, istorija mus paaiškina, tačiau nepaverčia savo kaliniais, jei patys taip nepasirenkame. Taip, galbūt kadaise moderniosios lietuvių ir lenkų tapatybės formavosi per priešpriešą viena kitai. Tai lėmė, jog paskutiniuoju LDK piliečiu save laikęs Cz. Miloszas dėl kalbos galiausiai buvo ne lietuvių, o lenkų poetas. Tačiau mes galime pasiekti, kad mus skiriančios ribos taptų ne aklinai atitveriančiomis sienomis, o susitikimo vieta, o įvairovė – ne pavojumi, o brangintinu turtu. Susitikimas, sąmoningas bandymas peržengti skiriančias ribas mezga ir atkuria santykį, o mūsų tapatybės yra to santykio praturtinamos. Būtent praturtinamos, o ne atsiduria pavojuje, kaip kad kartais yra įsivaizduojama. 

„Gimtojoje Europoje“ Cz. Miloszas akcentuoja skirtį tarp gyvos istorinės atminties ir istorijos politikos, tarp to, kas gyva, svarbu ir brangu mums asmeniškai, ir to, kas pasiduoda klasifikacijoms ir idėjoms, žudančioms smulkmenas ir viską, kas netinka a priorisukurptoms schemoms, numatančioms, kad istorija turi tapti dabarties tarnaite. „Tas, kuris remias istorija, visad saugus. / Gali versti jiems viską, kas tau naudinga. / Jų reakcija visad bus tylėjimas. / Iš nakties gelmės išnyra tušti veidai. / Gali duot jiems bruožus, kokių panorėsi. / Išdidus, kad valdai tuos, kurių nebėra, / tobulink ir praeitį. Pagal savo paveikslą“, – rašė Cz. Miloszas savo eilėse „Europos vaikas“. 

Kraštutinis tokio praeities tobulinimo pagal savo paveikslą pavyzdys, be abejo, buvo komunistinis režimas. Kaip rašo Cz. Miloszas, „pavyzdingas pilietis privalėjo atsirasti iš niekur, neturėti nei tradicijų, nei atminties.“ Vietoje atminties tokiam piliečiui buvo siūloma perrašyta istorija. Tačiau ir šiandien tiek mes, tiek kitos pokomunistinės šalys turi nuoširdžiai atsakyti sau į klausimą, ar tokia praktika liko tik praeitis, ar ir šiandien nesusiduriame su pavyzdžiais, kai istorija yra verčiama tarnaite politinėse kovose, tobulo tautiečio kūrime ir socialinėje inžinerijoje, o į schemas neįsipaišanti atmintis marginalizuojama, išstumiama, diskredituojama. 

Paribio žmogus. Socialinė inžinerija 

Kitas svarbus paribio žmogaus ir namų patriotizmo bruožas yra pasipriešinimas bet kokiai socialinei inžinerijai, įsivaizduojamo idealo vardan ardančiai egzistuojančius organiškus žmonių tarpusavio santykius. 

„Per vieno žmogaus gyvenimą visą planetą apėmė mokslo ir technikos kultas. O atsispirti įvairiausiems gundymams ypač sunku buvo tuose Europos plotuose, kur išsigimusios viešpatavimo žmonėms ir Gamtai idėjos atvedė į revoliucijos paroksizmus, fiziškai ir dvasiškai sunaikinusius nesusikaičiuojamus milijonus žmonių. Bet gal vis dėlto ne tų idėjų refleksija yra didžiausias mūsų, susidūrusių su netgi per stipriai jaučiamomis jų formomis, laimėjimas, o pagarba ir dėkingumas viskam, kas apsaugo nuo vidinės suirutės ir pasidavimo prievartai. Kas būtent kėlė didžiausią įniršį piktosioms jėgoms: kai kurie papročiai, kai kurios institucijos, pirmiausia visokie organiškai, tarsi savaime gyvuojantys ryšiai tarp žmonių, palaikomi šeimos, tikybos, kaimynystės, bendro paveldo. Žodžiu, visas netvarkingas, nelogiškas žmogiškumas, dažnai pajuokiamas dėl provincialaus prieraišumo“, – kalbėjo Cz. Miloszas savo Nobelio laureato paskaitoje. 

Būtent organiškų tarpusavio santykių puoselėjimas ir išsaugojimas, o ne jų perkūrimas pagal kažkur dramblio kaulo bokšte sukurtą trafaretą, yra namų patriotizmo tikslas. Šis organiškas santykis leidžia išsaugoti socialinį pasitikėjimą, užkerta kelia visuomenės poliarizacijai manipuliuojant „draugo/priešo“ ar „skaldyk ir valdyk“ politika. Galima vadinti tai ir pilietiniu patriotizmu, galima vadinti tai pilietine sandora, kuri remiasi bendru įsipareigojimu tam tikroms visiems mums brangioms vertybėms ir valstybės, kaip savo bendrų namų, statyboms.  

Paribio žmogus. Forma

„Todėl poeto gyvenime ir kūryboje galima pastebėti tą patį esminį atsiskyrimo ir atsumo laikymosi motyvą. Lenkijoje jis pabrėždavo savo lietuviškas šaknis, Prancūziją stebėjo Rytų Europos gyventojo akimis, Jungtinės Amerikos Valstijose rodė savo priklausomybę Europos kultūrai. Toks atstumo laikymasis leisdavo jam būti itin įžvalgiam intepretuojant įvairius kultūros reiškinius ir ideologinių klaidinimų socialines pasekmes, tačiau brangi už tai mokama kaina buvo nenumaldomas svetimumo, kitoniškumo ir vienatvės pojūtis“, – apie savo bičiulį, su kuriuo parašė ir bendrą pokalbių knygą „Maištingas Czelsawo Miloszo autoportretas“,  liudijo Aleksandras Fiutas. 

Witoldas Gombrowiczius Prancūzijoje 1965 m. Bohdano Paczowskio / Culture.pl nuotrauka

Regime poetą, kuris nenori pasiduoti kategorizacijai, kuris nenori įsisprausti į egzistuojančias formas, kurios neišvengiamai atskiria, atidalina. Štai kad ir Cz. Miloszo liudijimas apie sugrįžimą į Vilnių yra iliustratyvus to pavyzdys. „Deja, atvykus į Vilnių man visada atrodo, kad čia reikia vaikčioti lyg per ploną ledą ir kad neužtenka būti vien žmogumi, nes kiekvieno tuoj pat klausiama, kas jis – lietuvis, lenkas, žydas ar vokietis, tartum ir toliau čia viešpatautų niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius“, – rašo jis savo tekste „Istorija ir atmintis“. Kai kas kaltino Cz. Miloszą bešakniu kosmopolitizmu, tačiau toks kaltinimas atskleidžia visišką jo kūrybos nesuvokimą. Jis buvo už priklausymą, įsiškanijimą, tačiau tokį, kuris nežaloja žmogaus, įvilkdamas jį į tramdomuosius formos marškinius, kuris neskaldo bendruomenių, sudalindamas ją į atskirus segmentus,  tarp kurių vis labiau auginamos aklinai atskiriančios sienos. 

Čia galime rasti Cz. Miloszo panašumų su kitu lenkų rašytoju, savo giminę kildinusiu iš Lietuvos, Witoldu Gombrowicziumi. Pastarasis irgi buvo itin jautrus formai. „Kai tam tikri papročiai ima merdėti, juos užpuola sklerozės rūšis – gyvas turinys nyksta, lieka tik „grynosios formos“ stabariškumas“, – rašė jis savo „Lenkiškuose prisiminimuose“.  Tiek Cz. Miloszui, tiek W. Gombrowicziui rūpėjo asmens laisvė išvaduojant jį iš slegiančių nebegyvų formų, autentiškų santykių, papročių, tradicijų kūrimas netampant aktoriais, vaidinančiais iš praeities mus pasiekusius, tačiau šiandien savo gyvybingumą praradusius vaidmenis. 

„Genijai!Bala nematė visų tų genijų!Norėjau pasakyti susirinkusiems, kas man rūpi Mickevičius!Jūs man esae svarbesni už Mickevičių. Nei aš, ne kas kitas apie lenkų tautą nespręs pagal Mickevičių ar Šopeną, o tik pagal tai, kas čia, šioje salėje, vyksta ir kas čia yra kalbama“, – skelbė W. Gombrowiczius liudydamas, kad istorija turi tapti ne vėliava, kuria mojuotume kitiems prieš akis, o įkvėpimu asmeniniam augimui, savojo pašaukimo ieškojimui. 

Žmogaus asmuo yra tiek W. Gombrowicziaus, tiek Cz. Miloszo pasaulėvaizdžio epicentre. Suvokdami tai galime tinkamai suvokti ir tai, ką galiausiai reiškia namų patriotizmas – įsišaknijimą, kuris maitina individą, kuris suteikia jam organišką bendruomenę, kurioje jis gali skleistis. Čia veikia abipusiškumas, kai žmogaus asmuo gali išsiskleisti tik bendruomenėje, o bendruomenė tampa ta erdve, kuri įgalina asmenį, įtvirtina jo laisvę, teises, leidžia pasireikšti atsakomybei. Tai yra bendruomenė, kuriama ant bendro vertybinio pagrindo, bendrai kuriamų tradicijų, papročių. Cz. Miloszo namų patriotizmo samprata, nors išguldyta dar praėjusiame amžiuje kaip atsakas organiškam daugiakultūriškumui priešingam etnonacionalizmui, kaip priešprieša totalitarinių ideologijų užmačioms kurti naująjį žmogų, lieka aktuali ir šiandien, kai dalis Europos kalba apie tai, kaip spręsti multikultūralizmo iššūkius, o kita pusė ieško atsvarų šovinizmui, ne tik priešiškai žvelgiančiam į tautines ar religines mažumas, tačiau ir savo pačių bendruomenę dalinančiam į tikrus bei netikrus lietuvius, lenkus, vengrus ir t. t.

Projektas iš dalies finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai ir lenkams užsienyje.