Visuomenę sujaudino ir suskaldė istorijos apie iš šeimų skubotai paimamus vaikus, remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, uždraudusiu bet kokį fizinį ir psichologinį smurtą. Skirtingos stovyklos pateikia savo argumentus. Vieni džiaugiasi, kad ženkliai sumažėjo sužalotų ir nužudytų vaikų skaičius, kiti kritikuoja šeimų traumavimą neįspėjus atimant vaikus. Šv. Antano vaikų dienos centro vadovė MARGARITA LIZDENYTĖ, dirbanti su rizikos grupės šeimomis, įsitikinusi, kad per mažai dėmesio skiriama prevencijai. Vietoj to tenka gesinti gaisrus.

Šiuo metu visuomenė susiskaldžiusi ir labai audringai reaguoja į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas dėl smurto artimoje aplinkoje ir vaikų paėmimo iš tėvų. Tačiau net ir pats geriausias įstatymas neveiks, jeigu nepasikeis žmonių mąstymas, o vaiko apsaugos sistemos darbuotojai nekels savo kompetencijų. Jūs darote būtent tai – programoje prieš smurtą artimoje aplinkoje dirbate su šeimomis, kad tėvai gautų naujų tėvystės įgūdžių. Kokia yra jūsų patirtis, ar tėvai lengvai keičia savo elgesį? Ar apskritai leidžiasi „auklėjami“ ir kokie metodai veikia geriausiai?

Šv. Antano dienos centro vadovė Margarita Lizdenytė

Šv. Antano dienos centro tikslas visada buvo ir yra padėti šeimai, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje. Mūsų manymu, suvalstybintas vaikų „grobimas” yra ne tik nehumaniškas, bet ir brutalus veiksmas prieš pagrindinę gyvybės sukūrimo ląstelę. Mūsų manymu, šeima turi būti ugdoma, bet ne draskoma. Smurto smurtu neįveiksi. Smurtą, nesutarimus ar vaidus galima įveikti tik gerumu, kantrybe, nuolatine priežiūra, rūpesčiu, kalbėjimusi, susitarimais.

Manau, kad, kai pokytis vaiko apsaugos įstatyme tapo šeimos užpuolimu, daugeliui šeimų pasidarė nejauku gyventi šalyje, kur niekas nežino, kokiu pagrindu gali netekti brangiausių sau žmonių: mamos, tėčio, sūnaus ar dukros… Kūdikio, kurį pagimdei. Įstatymas, priimtas be šeimų organizacijų vertinimų, pasiūlymų ar įžvalgų pritaikymo, yra keliantis įtampas ir dar didesnį nepasitikėjimą. Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybė rūpinasi raštiškais nurodymais, pasiaiškinimais, o ne žmonėmis.

Neseniai lankiausi Vokietijoje ir Lenkijoje, organizacijose, kurios rūpinasi šeimomis, jų problemomis. Paklausus, kaip jų valstybėse vykdomos pertvarkos, specialistai pasakojo, kad nei viena atsakinga organizacija neatiminėja vaikų. Tik, jeigu situacija tampa nevaldoma, vaikas laikinai paimamas iš šeimos, bet vėliau ir grąžinamas. Laikomasi principo, kad pati geriausia aplinka vaikui augti yra šeima. Manau, kad mūsų vaikų teisių apsaugos darbuotojai patys elgiasi neadekvačiai. Kompetencijos turi būti keliamos, tačiau žmogiškumas jų darbo aplinkoje turi būti pirmoje vietoje.  

Šiuo metu  pas mus  ateina žmonės, iš kurių vaikai jau paimti, kuriuos vaiko gerovės komisija siunčia perauklėti. Prevencines programas vykdyti tampa vis sunkiau, nes turime dirbti su pasekmėmis. Šie žmonės yra suinteresuoti ugdytis, nes iš jų atimti vaikai. Jie iš tiesų stengiasi lankyti paskaitas ir konsultacijas, kad tik jų mylimi vaikai sugrįžtų pas juos. Atėmimas yra tokia didžiulė bausmė šeimai, kad didesnės jau negali būti. Jie kaltina ir įstatymą, ir valstybę, ir darbuotojus, kurie nekreipia dėmesio į jokius pasiaiškinimus. Problema ta, kad dažnu atveju neduodama pakankamai laiko pasitaisyti.

Po vaikų paėmimo nelaimingai išgarsėjusi Kručinskų šeima raštiškai atsisakė lankyti pozityvios tėvystės kursus, kurie, jų nuomone, prieštarauja jų krikščioniškiems įsitikinimams. Kuo pagrįsta jūsų programa? Ar atsižvelgiate į tai, jog pirmoji ir svarbiausioji vaiko ugdymo vieta yra šeima, ir kad tėvai turi teisę vadovautis savo įsitikinimais? Kaip rasti aukso vidurį tarp ugdymo ir pagarbos šeimai?

Mūsų centro požiūris į tėvystės kursus yra prevencinis. Siekiame padėti šeimai, o ne išstumti šeimą iš vaiko gyvenimo. Mūsų įsitikinimu, dešimt Dievo įsakymų ir didysis meilės įsakymas yra kiekvieno žmogaus pareiga – tiek suaugusio, tiek vaiko. Pagarba ir sutarimas – tai pagrindiniai akcentai kalbant apie pozityvią bendrystę šeimoje.

Deja, smurto artimoje aplinkoje prevencijai skirta programa „Smurtui ne“ gauna finansavimą ne daugiau kaip dviem mėnesiams per metus. Todėl daugiausiai orientuojamės į tas šeimas, kurių vaikai lanko mūsų dienos centrą. Ir vaikams, ir tėvams organizuojame pokalbius ir paskaitas apie tai, kas iš tikrųjų yra smurtas. Kalbamės, kaip galima pradėti su savo vaikais elgtis kitaip, kaip į juos prabilti nenaudojant smurto. Taip pat ir bendraudami su vaikais mokome juos elgtis taip, kaip jie norėtų, kad su jais elgtųsi.

Deja, šiuo metu esame priversti daugiausia dirbti jau su pasekmėmis, „gesinti gaisrus“. Kartu su Kretingos rajono savivaldybe vykdome projektą „Kompleksinių paslaugų Kretingos rajono šeimoms teikimas”, kurios tikslas – organizuoti ir vykdyti šeimoms pozityvios tėvystės kursus, teikti socialinio darbuotojo ir psichologo individualias konsultacijas tiek tėvams, tiek vaikams. Taip pat veikia dailės terapijos grupės krizes išgyvenantiems asmenims.

Pozityvios tėvystės kursus, kuriems finansavimas skirtas trejiems metams, šiuo metu daugiausia lanko tos šeimos, iš kurių jau atėmė vaikus dėl smurto. Taigi išeina, kad darbui su pasekmėmis skiriamos nuolatinės lėšos, o prevencijai, kurios siekis sumažinti smurto artimoje aplinkoje tikimybę, tik nereguliarios vienkartinės išmokos. Mūsų supratimu, turėtų būti atvirkščiai.

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos, ar galima vaikui „pliaukštelėti“, kur yra ta riba, kurios nevalia peržengti. Kaip jūs matote šią situaciją? Ar, jūsų nuomone, lengva fizinė bausmė yra pateisinama ar ne ir kodėl?

Ką reiškia „pliaukštelėti” vaikui, kai jis kiša rankas į ugnį ar į rozetę? Ką reiškia šaukti ar subarti vaiką, jeigu jis neklauso tėvų? – tai klausimai, kurie tikriausiai labiausiai ir užvirino šias diskusijas. Esame situacijoje, kai tėvai rūpinasi savo vaikais taip, kaip moka, o valstybė nusprendžia, kad ji gali geriau jais pasirūpinti. Ir legaliai naudoja smurtą, grobdama iš šeimos vaikus.

Pirmiausia turėjo būti vystomos diskusijos, pasiūlymai ir atlikti tyrimai visuomenėje, kas yra smurtas. O pas mus yra kitaip. Pirmiausia puolama, o po to kalbama, diskutuojama, įrodinėjama popieriais, raštais, sprendimais.

Kur yra riba tarp brutalaus šaltakraujiško baudimo ir lengvo „pliaukštelėjimo”, negaliu pasakyti. Tas, kuris mušasi, yra neteisus. Bet tai nereiškia, kad jis jaučiasi teisus mušdamas. Teisus mušantysis jaučiasi nebent tada, kai vartoja alkoholį, narkotikus, turi priklausomybę toksinėms ar kitokioms medžiagoms.

Kalbėjimasis visuomenėje apie tarpusavio elgesį yra būtinas, tačiau bet koks elgesys, kad ir lengvas pliaukštelėjimas, yra pasekmė prieš tai buvusio ir esamo visuomenės auklėjimo. Per žiniasklaidą, filmus ir kitus komunikacijų kanalus mes visi gauname smurtinio elgesio dozę, vaikai žiūri animacinius filmus, kuriuose dominuoja smurtiniai veiksmai ir išdykavimai. Todėl ši situacija turėtų būti aktuali ne tik tėvams, bet ir visai visuomenei.

Dirbate Kretingos mieste. Ar jaučiate realius pokyčius, kai įstatymu buvo uždraustas bet koks fizinis ir psichologinis smurtas prieš vaikus?

Taip, atsirado naujų komisijų, kurioms priskirtas rūpinimasis, kad šeimoje nebūtų smurto. Tačiau realiai švietimo apie tai, kaip draugiškai rūpintis vaiku, nėra. Trūksta visuomenės diskusijos žiniasklaidoje apie smurtą, o žinių apie blogį, kuris jau įvyko, apie taisyklių pažeidinėjimus, nelaimes ir gąsdinančius įvykius yra apstu.

Dirbate su šeimomis, kurios patiria vienokią ar kitokią krizę, turi problemų su priklausomybėmis ar smurtu. Pagal kokius požymius galima atpažinti vaiką, kuris patiria smurtą artimoje aplinkoje? 

Vaikai pas mus lankosi iš įvairiausių šeimų, kur pozityvumas auklėjime yra įvairiopas. Tai pastebime su jais dirbdami. Iš vaikų tarpusavio santykių, iš to, kaip bendrauja su vyresniais už save ir su vadovais, matome, kad daugelis jų negyvena pozityvioje aplinkoje. Dažnai tarsi nevalingai išlenda „5 aukštų” keiksmažodžiai, smurtas ir kitokia kova už būvį. Tačiau tarp visų šių negatyvių dalykų, nuolat kabėdamiesi su vaikais, ragindami juos būti draugiškiems, nesikeikti, nesimušti, neprasivardžiuoti, kviesdami juos į gerumo lenktynes (nes už gerą elgesį vaikai skatinami prizais) pastebime, kad vaikai pasikeitė. Ir pastebime ne tik mes, bet ir tėvai, mokytojai, socialiniai darbuotojai. Tačiau neretai matome, kad, pabuvę ilgesnį laiką namų ar kitoje aplinkoje, jie vėl grįžta į pradinį tašką.

Visuomenės nariai, kritikuojantys skubotą vaikų paėmimą iš šeimos, teikia pirmenybę darbui su šeimomis, jų ugdymui. Ar, jūsų nuomone, valstybinės institucijos šioje srityje pakankamai bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, tokiomis kaip dienos centrai?

Skubotas ir neprofesionalus darbas su šeima pasirodė visu grožiu, todėl ir užvirė ši „košė”. Apie kokį nors bendradarbiavimą prieš priimant įstatymo pataisas net nebuvo kalbėtasi. Taigi vykdydami projektus susiduriame jau su pasekmėmis. O nuraminti aistras ir nusivylimus nėra taip paprasta. Šeima, patyrusi smurtą iš valstybės, sunkiai pasiduoda savęs vertinimui ar keitimuisi. Žmonės ieško tiesos. Ir labai liūdi, kad juos apkaltina brutalumu, tinkamai neįvertinę visos situacijos.