Pixabay.com nuotrauka

Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 23)

„Mėgstu knygas, kurios priklausė kam nors kitam“, – prisipažino bibliomanas Umberto Eco. Kodėl, nepasakė. Tiesiog „mėgstu“. Papildomi informaciniai laukai, pridėtiniai kultūriniai sluoksniai? Gyvos gijos, nusidriekiančios keisčiausiomis kryptimis? Žinoma.

Daug tokių knygų, priklausiusių kam nors kitam, dėl suprantamų priežasčių plūstelėjo į mūsų skaitytų knygų knygynus, dovanų lentynas, visokius inkilus ir lesyklas, prie konteinerių arba tiesiai į juos. Smalsumas neleidžia praeiti. Tai žaidimas – kaip vaikų knygutėse – „Atverk langelį“ ir pažiūrėk, kas bus. Kodėl nepažaidus? Tik čia langeliai – būtojo laiko properšos. Išslysta koks senas atvirukas, laiškelis, raštelis, kalendoriaus lapelis, kalendorėlis, skirtukas, vaistų receptas, popierinis pinigėlis. Dėliok savo pasjansą.

Žaidimas „Atversk titulinį lapą“. Rask dovanojimo įrašą. Ne visi jie banalūs. Bet ir banalieji – tautosaka, etnografija, antropologija. Viskas – klodai, viskas – medžiaga. Juk nurašinėjami kapinių paminklų, laidotuvių vainikų tekstai, kaupiami ir tyrinėjami atminimų albumėliai...

Arba – guli sau kokia nors sovietmečiu leista knyga, apie kurios egzistavimą nei žinojai, nei girdėjai, bet pradedi skaityti ir stebiesi, kaip buvo galima nežinoti: koks stilingas vertimas, studijuok ir mokykis, štai kaip kūrybingai reikia dirbti. Kad ir Aldonos Baliulienės išversti Joaquimo Marios Machado de Assiso „Pomirtiniai užrašai“, Lilijos Kudirkienės – Hugo Hartungo „Mes – stebuklo vaikai“, Marijos Subatavičienės – Juano Antonio Zunzunegui „Bėgimas tamsoje“...

Arba – niekada nematyta girdėto autoriaus knyga. Pavyzdžiui, Algirdo Kazragio „Ką slepia gelmė“. Rodos, kas jau čia. O koks lakus, lengvas, gražus sakinys. Pala pala, juk aiškių aiškiausia bendrystė su Doloresos Kazragytės sakiniu. Dar ne viskas – „Ką slepia gelmė“ veikėjos, pasakotojo sesikės, prototipas – tai jau tikrai ji, Doloresa Kazragytė.

***

Dvi krūvelės. Literatūra ir teatras. Du Petronėlės Česnulevičiūtės (PČ) pasauliai. Čia jos knygos. Lietuviškos, rusiškos. Taip pat lenkų, vokiečių kalbomis – sukaupta gal net viskas, kas tik galėjo pasiekti mus pro geležinę uždangą. Pirmas pojūtis: keistas suvokimas / nesusivokimas, kad liečiu knygas, kurios šiai autorei pagelbėjo rašant „Šimtą teatro mįslių“, vėliau – „Dramos pasaulį“, „Daugiabriaunį dramos gyvenimą teatre“.

Šįkart – nesusilaikau. Iš lentynų imu, kiek valioju panešti. Kilnoju, dėlioju, sveriu ir sprendžiu, kurias paimti. Tomai ir tomeliai su autorių dovanojimo įrašais, su proveniencijomis ir be jų, bet visiškai aišku, kad iš tos pačios asmeninės bibliotekos – su tos pačios rankos pabraukimais, varnelėmis, pastabėlėmis. Net jei be jokio ženklo, vis tiek nėra abejonių – iš to paties pulko.

Pagaliau atsirenku. Dvi krūvelės. Literatūra ir teatras. Du Petronėlės Česnulevičiūtės (PČ) pasauliai. Čia jos knygos. Lietuviškos, rusiškos. Taip pat lenkų, vokiečių kalbomis – sukaupta gal net viskas, kas tik galėjo pasiekti mus pro geležinę uždangą. Pirmas pojūtis: keistas suvokimas / nesusivokimas, kad liečiu knygas, kurios šiai autorei pagelbėjo rašant „Šimtą teatro mįslių“, vėliau – „Dramos pasaulį“, „Daugiabriaunį dramos gyvenimą teatre“.

„Šimtas teatro mįslių“ – serijos „Noriu žinoti“ 1974 m. leidinys, kurio ypatingo – atrodė, užburto – mėlynumo viršelis kadaise patraukė provincijos vidurinės mokyklos bibliotekoje, nors dar nebuvau vidutinio mokyklinio amžiaus, kokiam ši knyga buvo skirta. Ką tada supratau, ko ne, ką įsidėmėjau (pirmiausia Laurence'o Olivier Otelą), ko ne, tačiau ši knyga – pirmas patirtas teatrinis stebuklas (būtent teatrinis, ne knyginis), neišblėsęs iki šiol.

Tarsi įvadas į didžiąją magiją, kuri tebedomina ir kuri neretai būna tikresnė už tikrovę. Aušros pažadas. Ar slenkstis, kurį peržengus 2D gyvenimas tapo 3D. Kas buvo nesuprasta, neįsidėmėta, pamažu skleidėsi, pildėsi, plėtėsi vėliau. Ilgainiui. Iš knygos mėlynu viršeliu įkvėpta keista bacila. Veikalą parašiusi autorė – visam laikui įsidėmėta. Gana ilgas vardas, dar ilgesnė pavardė.

***

Dabar peršokime prie kitos krūvelės. Literatūros, literatūrologijos. Gijos driekiasi taip: mes – VU pirmakursiai lituanistai; ji, PČ – paskaitų jau nebeskaitanti (į pensiją beišleidžiama) docentė, pakviesta parecenzuoti kelių kursinių darbelių. Apie Vincą Krėvę ir dar kai ką. V. Krėvė – jos autorius, jos kraštietis ir t. t. Ir ji žybteli visu reiklumu, griežtumu, visu priekabumu, kone kategorišku negailestingumu. Atrodo, kad iš pirmakursės studenčiokės ji tikisi profesoriškų įžvalgų, paralelių ir išvadų, brandaus stiliaus, o šito nesulaukusi susiraukia. Žodžiu, kirvis. Stebuklas priblėsta.

Elena Bukelienė, įrašydama dedikaciją Petrutei (taip PČ buvo vadinama kolegų ir bičiulių) į savo pirmąją knygą „Jonas Avyžius“ (1975 m.), vadino šią monografiją pirmu prisvilusiu blynu. Ar ne apsidrausdama nuo to paties reiklumo, priekabumo? Ar ne jo baimindamasi?

Freken Bok – netikėtas, bet labai į tą pusę sugretinimas. Kas drįso? Kęstutis Urba. Bet čia ne tiek įžūlumas, kiek žaismė. K. Urba – PČ doktorantas, taigi tikrai turėjęs žinoti leistinas ribas. Dovana – 1990 m. leidinys „Vaikų literatūros konspektai: Astrida Lindgren“. Įrašas: „Blokadinis suvenyras freken Petronėlei Česnulevičiūtei. Visų Karlsonų vardu – Kęstutis.“ Sugretinimas paslėptas, o autorius irgi tapatinasi su A. Lindgren personažu, kalba visų Karlsonų – nusistovėjusios tvarkos laužytojų? Kanonų neigėjų? Nervų tampytojų? – vardu. Gal vis dėlto labiau žaismė nei tiesa. „Blokadinis suvenyras“: pasiteisinimas dėl kuklios knygelės išvaizdos. Tiesa, VU poligrafijos laboratorijos produkcija ir prieš blokadą būdavo panaši – rotaprintas yra rotaprintas.

***

Vytautas Kubilius, dedikuodamas jai savo „Salomėjos Nėries lyriką“ (1968 m.), parašė gražiai ir taikliai: „Mielai nepamirštamai Petronėlei, XIX a. moteriškei ir nepataisomai idealistei.“

1996 m. sulaukėme įspūdingo „Šimto teatro mįslių“ atsišakojimo – PČ „Dramos pasaulio“. Nors viršelyje užrašyta, kad „Knyga mokyklai“, bet buvo ir yra knyga visiems. Greit išpirkta. Tiesiog išstvarstyta. Įsigijau ir aš, bet mįslingomis aplinkybėmis ji dingo iš studentų bendrabučio kambario. Nušvilpta tik šita, nors lentynoje buvo daugiau tikrai gerų knygų (apskritai knygų badas dar nebuvo likviduotas). Šiaip ar taip, irgi pripažinimo ženklas. Jaunuomenės pripažinimas!

1998 m. pasirodė šedevras – Romo Oranto nuostabiai apipavidalintas „Daugiabriaunis dramos gyvenimas teatre“. PČ vėl be galo nustebino, stebuklo pojūtis grįžo. Šita knyga – irgi visiems, ypač – sieloms suokalbininkėms, tos veiklios bacilos aukoms. Nustebino ne tik sumanymu ir išmanymu, pateiktu tarsi nauja, aukštesne, pakopa, bet ir ypatinga kalbėsena, šilta intonacija. Taip pat naujais pavyzdžiais iš pastarojo meto iškilių lietuvių teatro spektaklių: Jono Vaitkaus pastatytų „Lėlių namų“ ar „Migelio Manjaros“, Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“, Rimo Tumino „Maskarado“. Regis, jai, tokiai literatūrologijos tradicionalistei (Frekenbok), kone kritinio realizmo atstovei, turėjo būti nepriimtina sparčiai besikeičiančio ir įvairiopai modernėjančio lietuvių teatro dabartis. Vis dėlto – ne. Viskas pamatyta, įžvelgta, suprasta ir didžiai įvertinta.

Dėl to tradicionalizmo. Vytautas Kubilius, dedikuodamas jai savo „Salomėjos Nėries lyriką“ (1968 m.), parašė gražiai ir taikliai: „Mielai nepamirštamai Petronėlei, XIX a. moteriškei ir nepataisomai idealistei.“ „XIX a. moteriškė“ – kaip gražiausias komplimentas.

Dėl tos šiltos intonacijos ir apskritai PČ knygų, skirtų teatrui, struktūros. Tariuosi radęs labai svarbią, gal pačią svarbiausią, autorės atramą. Kuklutę 1968 m. Novosibirske išleistą knygelę – Jurijaus Postnovo „Kai teatras jaudina“. Čia dalykiškas ir labai gražiai su skaitytoju kontaktuojantis kalbėjimas. Turbūt ją beskaitant P. Česnulevičiūtei ir nušvito, kaip dėlioti, grupuoti labai gausią ir įvairią medžiagą. Svarbieji pasakojimo apie teatrą dėmenys – trys kolonos, trys banginiai – Dramaturgas–Aktorius–Žiūrovas. Jų pokalbiai pradeda ir baigia „Šimtą teatro mįslių“, „Daugiabriaunį dramos gyvenimą teatre“, jos – kaip struktūriniai vienetai. Matyti, kad knygelė stropiai studijuota. Labai sutrinta. Proveniencija – kaligrafiška inicialų P ir Č kombinacija – ir viršelyje, ir tituliniame puslapyje. Tai vienintelė taip pažymėta knyga.

*** 

Knygos apie teatrą ir dramaturgiją, be kita ko, PČ, kaip pedagogės, savirealizacija. Mokytojos – jos pačios rašytų pjesių pagrindinės veikėjos, taigi alter ego. „Dramaturginės sėkmės“, dedikuodamas savo „Lietuvių tarybinę lyriką“, jai linkėjo kolega iš Lietuvių literatūros katedros Vitas Areška. Įrašo metai – 1983-ieji. Tada, spėtina, PČ pjesių jau neberašė (bent jau neskelbė), nors neįgyvendintų norų būta ne vieno. Būta ir sumanymo parašyti beletristinį dalyką apie Lazdynų Pelėdą, dar vieną jos autorę, kandidatinės disertacijos objektą. Gaila, kad neparašė. Būtų buvęs vertingas dalykas. Ir įdomus – tai rodo jos straipsnis „Aukštupių“, lietuvių romano serijos, knygoje, į kurią sudėti du romanai: Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas“ ir Lazdynų Pelėdos „Klaida“ (ši knyga irgi pūpso čia, lentynose). O disertacijos „įdomumą“ apribojo ne tik žanro, bet ir laiko reikalavimai – Prokrusto lova.

***

Literatūrologija – duonai. Teatras – tikrasis PČ mylimasis. Juk ji aktorė, dramaturgė, dramaturgijos teoretikė, teatro ir teatrotyros populiarintoja. Viskas, kas susiję su teatru, jai buvo svarbu, reikšminga, reikalinga, verta dėmesio.

Vienos knygos labai suskaitytos, jau be aplankų, kitos, regis, mažai tevartytos. Bene labiausiai nutrintu viršeliu (ir su kavos dėmele?), bene labiausiai pribraukyta – 1968-ųjų V. Kubiliaus „Salomėjos Nėries lyrika“. Tada ši studija tikrai sušvito kaip šviesulys. Kuo atidžiausiai nagrinėtas Vytauto Maknio veikalas „Lietuvių teatro raidos bruožai“. Jo pirmame tome (1972 m.) – autoriaus padėka PČ, nuoširdžiai ir lemtingai pasirūpinusiai nelengvai pas skaitytojus keliavusio veikalo išleidimu. Lietuvių teatras – didelis PČ rūpestis, patriotizmo paliudijimas. Veikiant šiuose baruose būta ir akivaizdžios opozicijos mūsų teatrologijos „kosmopolitinėms“ persvaroms.

Viktorija Daujotytė – patyrusi PČ reiklumo ir gerumo žavesį. Jos vadovėlio „Lietuvių literatūra. XX a. pradžia“ (1992 m.) viršelis įplėštas ir rūpestingai suklijuotas lipniąja juosta. Nemažai pasibraukimų skirsniuose apie Žemaitę, Joną Biliūną (bet ne apie Lazdynų Pelėdą). Dovanotojos įrašas: „Mielai mano Mokytojai Petrutei, daug kartų išvaikščiojusiai tais pačiais takeliais – dėkinga Viktorija.“

V. Daujotytės „Jurgis Baltrušaitis“ (1974 m.), pirma jos knyga, su lakoniškesniu paskyrimu: „Gerbiamajai docentei P. Česnulevičiūtei. Autorė.“

V. Kubilius dovanojo veikalą „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983 m.) štai taip: „Mielai Petronėlei, nušvietusiai savo gerumu kitados rūsčią Korsakynę, aukoju savo abrozėlį, o ne šitą nepaskaitomą plytą.“ Rūstūs laikai, rūsti Korsakynė (anuometis Lietuvių kalbos ir literatūros institutas), artimos sielos paieškos. Amžinoji V. Kubiliaus savigrauža („nepaskaitomą plytą“). Abrozėlis – turbūt autoriaus nuotrauka knygos aplanke (kuris neišliko). 1990 m., išėjus „Problemoms ir situacijoms“, V. Kubilius vėl įrašė: „Petronėlei, mūsų sėdėjimams „Korsakynėje“ prisiminti.“

Regina Mikšytė už pagalbą buvo dėkinga „mieloms seselėms Petrei ir Onutei“ – liudija įrašas knygoje „Antano Baranausko kūryba“ (1964 m.). Jurgis Lebedys dėkingas kolegei O. Česnulevičiūtei, Petronėlės seseriai, „savo paslaugumu daug nusipelniusiai M. Daukšai“, – įrašas knygoje „Mikalojus Daukša“ (1963 m.).

Trumpa lietuvių literatūrologijos peržvalga: Juozo Girdzijausko, Algio Samulionio, Dovydo Judelevičiaus, Leono Gudaičio, Petro Bražėno, Vytauto Vanago, Ričardo Pakalniškio, Algimanto Radzevičiaus knygos su paraleline autorių įrašų byla. Šalia jų – bibliografo Vlado Žuko, vertėjos Onos Doveikienės, kalbininko Arnoldo Piročkino knygos ir žodžiai.

Literatūrologija – duonai. Teatras – tikrasis PČ mylimasis. Juk ji aktorė, dramaturgė, dramaturgijos teoretikė, teatro ir teatrotyros populiarintoja. Viskas, kas susiję su teatru, jai buvo svarbu, reikšminga, reikalinga, verta dėmesio. Antraip kam visos tos lenkiškos, vokiškos, rusiškos knygos apie operą, operetę, miuziklą, namų teatrą, televizijos teatrą (viena jų, regis, negrąžinta Teatro draugijos bibliotekai)... Ta aistra, tas lengvas blūdas. Brošiūros ir žinynai, programos ir prospektai.

Skirtukai sukaišioti į leidinius, iš kurių imtos iliustracijos jos knygoms. Witoldo Fillerio „Teatr Hanuszkiewicza“, albumas apie estų teatrą „Vanemuine“, Vidos Savičiūnaitės parengta Rūtai Staliliūnaitei skirta knygutė... Net avangardinės leidybos pavyzdys – ne knyga, o tiesiog segtuvas su labai informatyviais lapeliais (savotiškas kalendorius) apie Maskvos J. Vachtangovo teatro istoriją. Ir tas čia. Spėtina, kad įsigytas tada, kai jau visam šimtui teatro mįslių buvo padėtas taškas.

Du PČ pasauliai. Buvo. Pažiro. Pasklido. Man teko dvi krūvelės. Besidriekiančios gijos. Gluminančios, gyvos. Sklaidau ir, regis, tuoj prisiminsiu, tuoj atsiskleis dar kai kas labai svarbaus, svarbiau, nei papasakojau. Vidudienio pažadas. Tik dar neatverčiau to, reikiamo, puslapio. Dar vartau.

Šiaurės Atėnai