Buba Arabuli „Laukimas“.

Dievas per septynias dienas sukūrė žemę. Kūrimo geną Jis ir mums perdavė lyg kokį kilmės įrodymą. Kuriame daiktus, reiškinius, įvykius, tradicijas, apčiuopiamus ir neapčiuopiamus dalykus. Būdami mažieji kūrėjai darbuojamės Kūrėjo dovanotuose baruose, erdvėse, bendruomenėse. Turėdami sau priklausantį pasaulį ir jo lobius galėtume panėšėti į kokio rojaus gyventojus. Bet.. į rojų buvo užsukęs žaltys. Nuo šios vietos iliuzijų ir idealizmo gobtuvą esame priversti nusimesti ir skausmingai pripažinti, kad pasaulis nėra rojus. Grįžti, žinome, norisi, ir todėl mes dar prisikuriame tinkamų ir netinkamų grįžimo į rojų formų, kurios padeda ištverti. 

Žodžiai „sukurti“ ir „ištverti“ reikalauja papildinio „ką?“ Abiem atvejais jie turi skirtingą džiaugsmo rodiklį. Realizuoti savo sumanymus ir kantriai išbūti – du skirtingi dalykai. Kartais dėl įvairiausių priežasčių išbūti tenka net šventes. Galbūt šalia nebebus mūsų mylimų artimųjų, galbūt visu aštrumu išsiskleis vienišumas, o gal nusiminsime, kad mūsų Kalėdos ne tokios gražios kaip stilingose laidose ir žurnaluose su gražiais žmonėmis. O galbūt viskas klojasi gana neblogai, tiesiog, kaip ir kasmet, pripažinsime, kad nebus laiko sau. Bėgsime, suksimės ir sėsime už stalo su tais ir taip, kaip jau įprasta, ir nepavyks būti arčiau to laiko, kuris ne laikrodyje, o vidinėse sielos erdvėse. To, kuris sugeba sujungti praeitą su esamu ir įžiebti vilties žiburėlį žengiant į tai, kas dar tik bus. 

Vietoj to sukame rodykles ir skaičiuojame 10 tūkstančių rūpesčių, buities, sproginėjančių emocijų žingsnius. Taip norėtųsi bent kartą juos sumažinti arba paversti žingsniais savo slapčia gyvenančių norų link, galbūt net imti ir pakeisti tradicijas, kurios ne įkvepia, bet atima iš mūsų gyvastį (tarsi tradicija, kuri mums nekalba, galėtų būti verta daugiau nei mus gaivinantys dalykai). 

Žinoma, būdami realistai suprantame, kad imti ir švęsti savaip reikia nemenko polėkio. Su pavydu žvelgiu į tuos, kurie moka rasti alternatyvų, tokiu būdu ne trukdydami, o padėdami vidiniam kūdikiui išgyventi. Savo trapume ir žemiškame gyvenime labai svarbu jo neapleisti, kaip neapleido mūsų ir Tas, kuris kūrė visą žemę, ir žinodamas, kaip čia nepaprasta, pats ėmė ir apsigyveno joje, sujungdamas pradžią ir dabartį. Dabarties tikrovę galime kurti ir patys, o gal net leisti sau ne ištverti, o sukurti Kalėdas.