Aistė Gabrielė Černiūtė „Juodoji gulbė“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Iki gruodžio 29 dienos galerijoje „The Room“ veikia Aistės Gabrielės Černiūtės ir Vido Poškaus tapybos paroda „Žmonės ir padarai“. Paveiksluose vyksta nuolatinės metamorfozės. Žmonės ir padarai – tai vienas antro alter ego.

Visa paroda iš tiesų alsuoja antikine, viduramžiška mistika. Bet burtai čia yra ne pasakos, o aštri realybė. Bestiarijai kadaise klasifikavo, charakterizavo išgalvotas būtybes. O juk tokių būtybių esama ir šiandieną. Su jomis susiduriame kas dieną, tampame jomis patys. Videniškių vienuolyne, Paryžiaus menininkų kolonijoje brendusi paroda vientisa, bauginanti savo įžvalgiu taiklumu.

Aistės Gabrielės Černiūtės ir Vido Poškaus tapybos parodos „Žmonės ir padarai“ fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Aistė Gabrielė Černiūtė „Pelėdos langelis“ (2016 m.) ir „Trijų žvakių mergaitė“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Kodėl mes kartais nustebiname save? Kodėl mūsų poelgiai išgąsdina mus pačius? Kodėl taip bijome būti laimingi? Nes mūsų galvose knibžda vidiniai demonai. Mūsų galvos virsta muzikinėmis dėžutėmis, o jų melodija – įkyrus gundymas pasiduoti baimėms. Gal tai – juodosios pelėdos sparnų plasnojimas, atnešantis naktį į sielą ir užtemdantis protą. Pelėda ūkauja savajame narvelyje. Bet jis neužrakintas – ji laisva ir pasiryžusi veikti, kai tik užsimiršime apie jos egzistavimą.

Mergaitės galvą pakeičia trijų žvakių puokštė. Tai – nuolatinis kažko laukimas, baimė iš tiesų gyventi, pasinėrimas į laiko tėkmę ir ištirpimas jo tiksėjime. Nuo įkyrių minčių ima skaudėti galvą. O, kaip norėtųsi, kad ta galva imtų ir nuskristų į dausas. Iš čia ji pamatytų horizontą, panoramą, save iš šalies, bendrą vaizdą. Moteris išblukusiu veidu ir negali nieko matyti. Tik susikurti artimojo viziją ir pykti, kad už pavadžio vedžiojamas vaizduotės vaisius skiriasi nuo apčiuopiamojo.

Andre Bretono kabinete vyksta eksperimentai. Jis priėmė, įsileido beprotybę, savo pasąmonės siautulį ir taip išsilaisvino. Bent jau nuo šių faktorių galybės neigimo. O kentaurė žvelgia į bokštą. Vyksta kova tarp barbariškumo ir civilizacijos, tarp instinktų ir moralės. Jei tai – ta pati Dievo Motinos katedra (Notre Dame de Paris), galbūt laimės žmogiškumas. Chimeros, gorgolės, demonai, velniai turbūt tam ir sutupdyti šioje šventovėje, kad išmoktume nuo jų skirtis. Bet ne, čia Videniškių vienuolynas, primenantis žmogiškąjį pradą ne ką prasčiau nei Paryžiaus šedevras.

Aistė Gabrielė „Skraidanti galva“ (2018 m.) ir Vidas Poškus „Zuzana“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Aistė Gabrielė Černiūtė „Stebėtojas“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Vidas Poškus „Mergaitė ir gyvačiukė“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Vidas Poškus „Slimokas“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Per veidą laipioja glitūs dažažmogiai. Veriasi Dantės pragaro ratai, rikiuojasi septynios mirtinos nuodėmės. Tik durys į amžinybę paskatina prabusti. Arklio galva šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje jau tapo vakarėlių simboliu, kurią prie slenksčio į anapus susizgrimbama nusiimti. Stebėtojas neturi akių. Gal jis nebenorėjo matyti siaubų ir košmarų, o gal tiesiog pasinėrė į save.

Laikrodžio ritmu tiksi širdis. Kaip bomba plyšti, sprogti. Sfinksas mums uždavinėja mįslę. Širdis garsiai plaka, mįslės kaina – gyvybė arba mirtis. Sprendimas gali būti pražūtingas. Mergaitė su gyvačiuke arba mergaitė-gyvačiukė. Mergaitė miela, pasipuošusi, o gyvačiukė maža, vos įžiūrima, užantyje. Bet ir apakę stebėtojai gali praregėti. Štai gamta duoda pamokas, akys pražysta išmintimi. Vėjas ošia medžių šakose ir suknelės klostėse. Ar jis prasiskverbs ir į smegenis, pravėdins ar išpūs jas.

Slimokas užsidėjęs akinius, kažką nagrinėja. Apsiskaitymas šliužui nedavė sparnų. Berniukas žalčiukas pakeičia išvarymo iš Rojaus naratyvą. Juodoji gulbė karksi apie šlovės troškulį, privedantį prie pavojingų haliucinacijų. Paskutinis šokis sušoktas. Spektaklis baigiasi. Tik išeinant pro galerijos duris visos pabaisos nulydi akimis, pasukdami savo reljefinius, dažais išlipdytus ir nutaškytus veidus iš paskos.

Aistė Gabrielė Černiūtė „Grojanti galva“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Vidas Poškus „Bokštas / kentaurė“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Aistė Gabrielė Černiūtė „Veidas ir padarai“ (2018 m.) ir Vidas Poškus „Durys į amžinybę / Videniškiai“ (2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Aistė Gabrielė Černiūtė „Širdis“ (2017–2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka
Aistė Gabrielė Černiūtė „Regėjimas“ (2018 m.) ir „Vėjas medžiuose“ (2017–2018 m.). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka