Unsplash.com nuotrauka

Šiandien buvau pas rašytojo Broniaus Radzevičiaus seserį Birutę Surgailienę. Prisiminėme, kad jos brolis gimė per Kūčias. Namie dar vis gyvenu „Priešaušrio vieškeliais“. Neretai apie juos mąstau, neretai. Ramybė, ramybė: vaizdai, sakiniai, įvykių ar portretų detalės, besivyniojantys prisiminimų siūlai. Tuose praeities fragmentuose staiga pasirodo buvusių mokinių veidai: čia nutolstantys, čia priartėjantys tarsi įspėdami, tarsi mėgindami interpretuoti kurį nors buvusį epizodą. Matau, girdžiu, tačiau suvokiu, kad jau galiu suklysti, galiu ar per daug poetizuoti, ar per daug prie žemės prilenkti. Prisimenu mokinius, kurie patys vis pasibeldžia. Prisimenu tuos, apie kuriuos rašiau laikraščiui „Utenos apskrities žinios“.

Matau Rytį. Aktorių. Rudenį einu su juo po Vilnių, vakare spektaklis, kuriame vaidins, turėčiau ten būti, bet... lyg ir drabužių tinkamesnių neturiu, lyg ir nesmagu vienų palikti Mėtos bei Girnos – juk sostinėje savaitę esu tik dėl to, kad globočiau šunį, katę. Rytis mano sąmonėje toks perskaitomas, toks tikras, toks bičiuliškas. Ne kartą padėjęs savo mokytojui. Matydamas jį regiu savo tą laiką, kai jis buvo mokinys. Vis galvoju, kad tai mano Renesansas. Kaip jaučiasi aktoriai, patikimai jaučiu iš Ryčio. Prisimenu: vasara, tėviškė, staiga pasirodo jis. Kaip, iš kur adresą sužinojo? Rodau savo ežerus, laukus, miškus. Karšta. Išsimaudo, įlipa į valtį ir ištaria: „Įstojau į konservatoriją.“

Mintis kitur pakreipia Kristina. Jau iš kito mano laiko, galbūt iš šiek tiek kitokios pasaulėjautos. Dainuojančių merginų, dviejų vaikinų klasė. Humanitarai, deklamuojantys bei dainuojantys Salomėją Nėrį ar Justiną Marcinkevičių. Kristina, kuri atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri kvietė mane ten į savo vestuves, kuri įrodinėjo, jog sūnus Traidenis tikrai gerai mokės lietuvių kalbą. Vasarą vėl juos sutinku. Taip, taip, gražiai besišypsantis sūnus moka dvi kalbas. Kristina, kuri gali mokytojui daug ką papasakoti, nes ten yra pedagogė. Būtent ji su Elvyra man atsiuntė iš tos tolumos megztinį, ant kurio įsimintinas užrašas.

Staiga įsijungiu radiją, kad girdėčiau, kaip mano auklėtinė Odeta skaito „Žinias“. Iš pradžių kažkodėl neatpažindavau balso, maniau, kad technika truputį jį keičia, bet dabar stebiuosi, kodėl taip galėjo būti, – juk balsas tas pats kaip mūsų buvusiame kabinete. Saugau Odetos pasakytus sakinius, beveik atmintinai juos moku: kalbėta tada, kai mūsų jau nesiejo skirtingi vaidmenys. Prieš mėnesį gatvėje sustabdo jos mama, dėkoja, dėkoja. Nustembu: nėra už ką, bet apsidžiaugiu – trečiojo tūkstantmečio antro dešimtmečio pabaigoje dar būna tokių priėjimų.

Vilniuje, pamenu, su Mėta skubu į netoli Vytenio gatvės esančią muzikos prekių parduotuvę. Pas Ričardą. Reikėjo skubios pagalbos. Būtent jo laikais išdrįsau režisuoti Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“. Kaip nebijojau? Nes naivuolis? Bet vaidino direktorius, keli tėvai, mokiniai – man dabar atrodo, kad mums tuo momentu visa tai buvo tikrai labai svarbu. Bet ne, ne spektaklis esmė – Ričardas ir mokykloje, ir vėliau yra gražiai pasakojęs apie savo dvasines keliones. Jos man padėjo daug ką geriau suprasti.

Šiandien, kaip įprastai, buvau bibliotekoje. Mačiau čia dirbančią savo mokinukę Laimutę, pirmųjų darbo metų (1975 m.) liudininkę. Mokytojas į Linkmenis atlekia džiaugdamasis studijomis Vilniaus universitete, tuomet vadintame V. Kapsuko vardu. Neištrinamas įspūdis iš vienos vasaros: turiu būti su mokiniais darbo ir poilsio stovykloje; man nesmagu, nes žinau, kad jiems namie daug darbo; reikia tos stovyklos, privaloma. Vienu metu nėra ką veikti, laimei, iš aptvaro pabėgo veršeliai, tai mums liepta juos sugauti. Gaudome vėją (ne, veršelius) laukuose. Laimutė kelis sykius man primena: veršis visu greičiu lekia  į mus, o mokytojas nusilaužia ploną šakelę ir baido... Čia apie mane. Ši mokinukė labiausiai mato, kaip lėtėja mano žingsniai, kaip kinta balso intonacijos.

Kambaryje ant durų – Daivos karpinys. Baltas paukštis su dailiais batukais. Mokinė – Pūkutis iš Violetos Palčinskaitės pjesės „Aš vejuos vasarą“, iš mūsų buvusio spektaklio. Daiva, dabar dailės mokytoja, padovanoja man sąsiuvinį. Storą, paprastą, bet aplankas odinis, jos pačios pasiūtas. Nemeluoju: jame užsirašau viską, ką galiu pamiršti. Jau kuris laikas saugiau, nes žinau, kur reikalingiausia informacija.

Iš Pakalnių į mokyklą atvažiuodavo Birutė. Ko gero, būtent Birutė yra man aiškiausiai nurodžiusi, koks esu. Diplomatiškai paaiškindama ir silpnąsias puses. Atsiprašau, Birute, – į disertacijos gynimą niekaip negalėjau nuvažiuoti. Senstantieji serga įvairiom ligom – nežinau, kaip reagavai išgirdusi tai. Bet literatūrologė, vertėja Birutė atsiuntė man savo disertaciją „Dialogo raida lietuvių moterų dramaturgijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje“. Vaje, vaje, kokia gėda – jos mokytojas lituanistas apie daugelį dalykų, čia įrodinėjamų, net nepagalvojo. Ir niekaip neįrodytų... Niekaip, niekaip nesugebėtų įrodinėti. Kebli, gal linksmoka situacija: buvusi mokinė gali prisiminti gana menkų gebėjimų mokytoją.

Turbūt Eglė, poetė, filologė, tai man ir nenorėdama primintų, nes jos eilėraščiai, spausdinti rudens „Kultūros baruose“, stiprūs. Tas pats paradoksas ar nesmagumas: kartais pats parašau novelių, tokių trumpučių neva eilėraščių, bet Eglė – tai jau kas kita. Ji, beje, pagloboja savo mokytoją ne tik trumpomis žinutėmis, elektroniniais laiškais. Kurį laiką mokiau ir jos mamą...

Mokiniai turi praaugti savo mokytojus – ši paplitusi tezė man dabar tokia banalybe pasirodo. Viskas daug sudėtingiau. Tiek tas praaugimas, tiek galimos įtakos pajutimas ar nepajutimas. Kita vertus, nesi tikras, kas kam didesnį poveikį darė. Nesi tikras galbūt ir dėl to, nes nežinai, kas nedrįsta prieiti, paskambinti, o kas pyksta, jaučiasi įžeistas, o kam atrodo, kad etapas mokykloje gana nereikšmingas, kurioje buvo ir nereikšmingų mokytojų. Bet juk ir pačiam skauda kai kurie buvę poelgiai, kai kurios buvusios pamokos ar ekskursijos. Skauda dėl įvairiausių prieštaravimų, neatitikimų, dėl nesuvokimo, už ką šimtu procentų atsakingi tiktai pedagogai. Na, na – bet juk vakar pamatei per televiziją, kaip seniems, ligotiems, vienišiems mokytojams savanoriai atneša sriubos, ir pagalvojai: o kodėl to nedaro buvę mokiniai... Kažin ar pasaulyje yra tauta, kuri mano abejonę atmestų: pas mus yra kitaip...

Tokį mąstymą iškart žodžiais paglosto Jurga. Skulptorė, filologė. Žiūrinti į mane kaip dukra. Prisimenu, pakvietė į Prancūziją. Kaip lengvai skrieja mašina po Paryžių, keliu į Ruaną – aš ir kaimo keliukais važiuodamas būdavau ne toks drąsus. Vienu metu: „Auklėtojau, o aš turėsiu vaikelį...“ Paslaptis, kurią sužinojo bene prieš mėnesį.

Prieš akis bendrakursiai mokytojai: dvi Vidos, Zita, Vlada, Roma, Regina, Algirdas, Laima. Susikaupsiu ir jiems pasakysiu, kokia yra mūsų karta, kas buvo įmanoma, o kas neįmanoma mūsų pečiams. Ar supras mus tie, kurie gyvens po šimto metų? Tai turbūt ir esminis, ir jau banalus klausimas. Mėginsiu pasiremti Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliais“.

Bet skambutis į duris – mielieji svečiai iš Vilniaus. Į kambarį įžengia anūkas Vakaris. Viskas – dabar dėmesys tik jam, tik jam. Sąsiuvinis tegul pailsi.