Jeruzalė. Jono Pauliaus II piligrimų centro nuotrauka

„Piligrimystė yra patirtis. Šventoji Žemė – tai Įsikūnijimo Žemė. Kol skaitai Evangeliją, viskas atrodo abstraktu ir aišku. Kai nuvažiuoji, viskas tampa tikra. Šventoji Žemė dažnai vadinama Penktąja evangelija. Ten aplankom tai, ką paliko per tūkstantmečius kažkada čia lankęsi krikščionys“ (Lionginas Virbalas „Šventoji žemė“, 2015 m.).

Pirmieji  stiprūs sūnelio žingsniukai tėvams buvo aiškiausias ženklas, kad į Nazaretą visa šeimynėlė keliaus kartu. Tai kas, kad seneliai ir vyresni giminaičiai susiėmė už galvos: „Ajajai, su tokiu mažiuku.“ Taip su juo, Joeliu, kauniečių Manto ir Paulinos Kuraičių šeimos pačiu svarbiausiu asmeniu, trauks į Šventąją Žemę  padėkoti Viešpačiui už gyvenimo dovaną. Buvo adventas, artėjo šv. Kalėdos, kai piligrimai Kuraičiai  pasiekė Nazaretą. Atvyko ne dienai kitai – visam mėnesiui. Jaunieji tėvai  nutarė padėką Viešpačiui išreikšti savanorišku čia reikalingu rankų darbu.

Vietos gavo Nazareto bendruomenės svečių namuose. Ant kambario durų kabojo užrašas: „Šv. Juozapas“. Mantas Kuraitis, prieš dvejus metus VDU Katalikų teologijos fakultete apgynęs magistro laipsnį, vylėsi patekti į Švč. Mergelės Marijos arba reikšmingų biblinių asmenų – pranašo Izaijo, Jono Krikštytojo vardu pavadintas buveines. O Juozapas tada atrodė kaip iš veido pažįstamas  šventasis.

Artėjant Šventosios žemės krantams, kairėje Mantas Kuraitis ir Kunigų seminarijos klierikas Gintas Petkevičius. Jono Pauliaus II piligrimų centro nuotrauka

Nazarete, viduryje – Mantas, Joelis ir Paulina Kuraičiai. Jono Pauliaus II piligrimų centro nuotrauka

Kai stojo prie pirmo paskirto darbo paaukštinti terasą, visą dieną pylė lietus. Jaunas vyras, tik gerai įtempęs raumenis, galėjo nešioti akmenis su šlapiu moliu, bet jautėsi laimingas. „Atrodė, jog dabar aš, trisdešimtmetis, patiriu tai, ką Nazarete patyrė Jėzus, – šypsodamasis pasakojo Mantas. – Eina pro šalį žmonės, sveikinasi su mumis ir galvoja, kad mes čia vietiniai arba labai svarbūs...“  Žvilgsnius traukė ir ant Paulinos rankų šviesus lyg saulės spindulys sūnelis. „Joelis? – nustebdavo praeiviai,  – bet gi tai biblinis vardas.“ Sugrįžę iš Jėzaus miesto Kafarnaumo, daugybės jo pamokslų ir stebuklų liudininko, Kuraičiai  visai kitomis akimis skaitinėjo Šv. Raštą. „Tada išliesiu savo dvasią ant visos žmonijos, – jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus.“ ( Jl,3) Pranašo Joelio knygos žodžiai jauniesiems Kuraičiams giliai smigo širdin, ir gimus sūneliui, jie davė jam Joelio vardą.

Nelengva terasos aukštinimo darbo diena krypo vakarop, kai Mantas su savo partneriu, jo tėvo amžiaus ramiu, nekalbiu žmogumi, atsitiesė. „Džozefas – Juozapas,” –  ranką ištiesė Manto prakalbintas iš Prancūzijos į Nazaretą savanoriauti su žmona atvykęs mokytojas. Juozapas… Paširdžiais gėluma nuvinguriavęs jausmas Manto Kuraičio sąmonėje pažadino suvokimą. Taigi būtent čia, Nazarete, Juozapo, kuklaus izraelito namų aplinkoje, augo ir brendo Jėzaus – Švenčiausiojo Išganytojo žmogiškasis buvimas. Sugrįžęs į Kauną, Mantas Tiberiados brolių prašė, kad surinktų viską, ką turi apie šv. Juozapą. Vakarais abu su Paulina brolių atvežtą literatūrą godžiai skaitydavo, aptarinėdavo, medituodavo. Taip pasaulį išvydęs antrasis Kuraičių sūnelis atsinešė Juozapo vardą.

Juozapo figūra yra ir vyskupystės pirmavaizdis. Šią mintį Mantas rado Tiberiados brolių atvežtame leidinyje: „Kaip Juozapas buvo pašauktas nuolankiai tarnauti neapsakomo kilnumo tikrovei, taip ir vyskupo asmuo yra šaukiamas su Juozapui būdinga ištikimybe Viešpaties valiai tarnauti...“ Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas M. Kuraitis  kelionėje į Šv. Žemę, vadovaujant arkivyskupui Lionginui Virbalui, įsitikino, kad Bažnyčioje kiekvienas yra ypatingas ne jį puošiančiu titulu, bet konkrečiai atliktu patarnavimu. Iš pradžių žybtelėjęs jaudulys, kad prie ganytojo teks atidžiai save kontroliuoti, labiau pasitempti,  nuslūgo pirmą bendros kelionės valandą. „Buvo lengva, paprasta, ramu ir svarbiausia – visapusiškai saugu. Lyg tikras tėvas žingsniuotų vaikų būriui iš paskos,” – užsidegęs kalbėjo Mantas, pasakodamas, kokių gavo pamokų.

Jeruzalėje  mažoje krautuvėlėje jiems apsipirkus, Mantą pasivijusi pardavėja įdavė vyno butelį. „Perduokit vyskupui.“ „Iš kur jūs žinote, kad jis vyskupas, juk nėra jokių išorinių ženklų“, – nustebęs paklausė. „Su vyskupišku žiedu“, – atsakė malonioji ponia.

Kiekvienam į Šventąją Žemę atvykstančiam piligrimui viena svarbiausių vietų yra Kristaus kapo ir Prisikėlimo bazilika. Penkios krikščionių bendruomenės – katalikų, graikų, ortodoksų, armėnų, koptų ir sirų – turi pasidalijusios šią šventą vietą.

Jeruzalėje Šv. Kryžiaus stotis. Dešinėje – arkivysk. Lionginas Virbalas. Jono Pauliaus II piligrimų centro nuotrauka

Judėjos dykumoje arkivyskupas Lionginas. Jono Pauliaus II piligrimų centro nuotrauka

„Įžengus į šią bažnyčią pasijutau kaip bičių avilyje, – pasakojo Mantas, – stoviu ir bandau susigaudyti, kas kur. Prieš akis matau moterį, vartančią arkiv. L. Virbalo parengtą kelionės vadovą po Šventąją Žemę (šiemet išėjo antras leidimas). Priėjau, susipažinom ir abu kartu radom, ko ieškojom. Be kunigo aš nevykčiau į piligriminę kelionę. Kad ir koks geras bus kelionės vadovas, jis negalės išklausyti išpažinties ar aukoti šv. Mišių.“

Negalės, kaip arkivyskupas Lionginas, žinantis kiekvieną Šventosios Žemės pėdą, turintis didžiulį asmeninės patirties bagažą, pateikti būtent tokių, dvasinio krūvio pilnų patarimų. Šventąją Žemę jis yra pavadinęs penktąja Evangelija. Ji neužrašyta, bet labai daug pasako apie Jėzaus gyvenimą. Penktoji evangelija padeda suprasti kitas keturias.

„Rašydamas magistrinį darbą apie sielovadinį darbą piligriminėse kelionėse supratau, kad piligrimystė susideda iš keturių dalių: pasiruošimo, kelionės, buvimo šventoje vietoje bei gyvenimo pokyčių po piligrimystės. Jei grįžęs nieko nekeiti, tai tu – ne visai piligrimas“, – aiškino M. Kuraitis. Nebijoti vienas kitam atverti širdį, pasakoti apie Šventojoje Žemėje patirtus įspūdžius, išgyvenimus visada ragina arkivysk. L. Virbalas. Žodžiais išreikšta jausena apie tuos dalykus, kuriems pašaukė Jėzus, yra tarsi minamo tako pradžia į  pašaukimą.