Viešpaties gimimas. XVII a. ortodoksų ikona. Atėnų Benaki muziejaus iliustracija

Rytų Bažnyčios Kalėdų ikonoje gana savita funkcija priskiriama šventajam Juozapui. Jis sėdi nuošalyje, paniręs į gilius apmąstymus. Prieš jį stovi gundytojas piemens drabužiais ir, pasak liturgijos tekstų, taip kalba: „Kaip lazda negali turėti lapų, kaip senas vyras nebegali tapti tėvu, lygiai taip mergelė negali pagimdyti.“ Liturgijoje priduriama: jo širdyje siautė prieštaringų minčių audra, jis buvo suglumęs, tačiau apšviestas Šventosios Dvasios, jis užgieda: alleliuja. Šventojo Juozapo figūra ikonoje perteikiama nuolatos pasikartojanti drama – mūsų drama.

Viešpaties gimimas. XVII a. ortodoksų ikona. Atėnų Benaki muziejaus iliustracija

Kartojasi vis tas pat. Gundytojas mums vis sako: egzistuoja tik regimas pasaulis ir nėra jokio Dievo tapimo žmogumi, jokio gimimo iš mergelės. Tuo neigiama, kad Dievas mus pažįsta, kad Jis mus myli, kad Jis geba šiame pasaulyje veikti. Iš esmės tuo neigiama Dievo garbė. Tai mūsų laikų gundymas, pateikiantis tiek protingų ir tariamai naujų argumentų, kad atrodo nenugalimas. Ir kartu tai vis tas pats senasis gundymas.

Prašykime gerąjį Dievą atsiųsti Šventosios Dvasios šviesą į mūsų širdį. Prašykime, kad Jis ir mums dovanotų malonę ištrūkti iš mūsų atkaklių minčių, kupiniems džiaugsmo išvysti Jo šviesą ir užgiedoti: alleliuja – Kristus tikrai gimė, Dievas tapo žmogumi. Prašykime, kad ir mumyse tikrove taptų Rytų liturgijos žodžiai: „Atnešame tau Mergelę Motiną. Atnešame tau ir save, atnešame tau, Dievui ir mūsų sielų Gelbėtojui, daugiau negu piniginę dovaną – tikrojo tikėjimo lobį“.

Ištrauka iš knygos „Kalėdų palaima. Meditacijos“, Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2007 m., iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas