Unsplash.com nuotrauka

Lapkritį Jonavoje vyko jau XVII šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis SIELOS 2018. Egzistuoja graži tradicija užmegzti ekumeninį dialogą tame mieste, kuriame jis organizuojamas. Šįkart XFM radijo laidos „Horizontai“ vedėjas Rokas Simanavičius kalbino Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios pastorių GIEDRIŲ AŽUKĄ ir Šv. Jokūbo parapijos kleboną VIRGINIJŲ BIRJOTĄ.

Ką duoda tokie festivaliai? Kokia jų reikšmė jaunimui?

Klebonas: Manau, duoda labai daug. Pirmiausia tikintis jaunimas gali susiburti. Tai – labai stiprus jausmas. Tikėjimo žmonės gali pajusti, kad yra ne vieni; per meną, bendravimą išreikšti save; pasidalinti patirtimi, tikėjimu, džiaugsmais; pabūti kartu. Manau, tai yra ypač svarbu jaunimui. Juolab dabartinis pasaulis nėra labai palankus tikinčiam žmogui.

Pastorius: Pritarčiau, kad tokie festivaliai ne tik suburia, bet ir padeda netikinčiam jaunimui susimąstyti apie Dievą ir tikėjimą, juk čia skamba krikščioniškos giesmės, kurių pagrindas – Šventojo Rašto eilutės. Tai suteikia impulsą atrasti Kristų, pažinti Dievą ir Šventąjį Raštą per muziką, kuri yra didelė jėga šiandieniam jaunimui.

Koks dabartinio jaunimo santykis su Dievu? Kokios jo vertybės?

Klebonas: Tai, kad tikėjimas nėra miręs, parodė popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje. Buvo smagu matyti minias žmonių – ne vien vyresnių, bet ir daug jaunų, ypač šeimų. Tai patvirtino, kad žmonėms reikia atramos taško, ant kurio statytų savo gyvenimą. Šv. Jonas Paulius II pabrėždavo šeimos, namų bažnyčią. Jei jauni žmonės auga religingoje šeimoje, jiems paprasčiau, nes tradicija perduodama nuo vaikystės. Kitu atveju jaunam žmogui, ieškančiam bendruomenės, kurioje galėtų rasti Dievą, ganėtinai sudėtinga. O įvairios stovyklos, festivaliai ir panašūs renginiai padeda rasti jas.

Pastorius: Sakyčiau, dabartinis jaunimas labiau krypsta į sekuliarizmą. Krikščioniškų vertybių paieška aktuali ne tik jaunimui, bet ir vyresniems. Tikrosios vertybės atsiveria tada, kai žmogus išgyvena susitikimą su Dievu, o funkcionuoja – kai jis yra pripildytas Šventosios Dvasios. Be jos poveikio vertybės gal ir išlaikomos kurį laiką, bet tikrai iki gyvenimo pabaigos žmogus neįgalus išlaikyti jų. Būtent Šventosios Dvasios dėka turime Dievo malonę ir atrandame tikrąsias vertybes, apie kurias daug kalba Šventasis Raštas (ypač apaštalas Paulius Laiške galatams): ištikimybę, tikėjimą, meilę, viltį, kantrybę, kurios dabar ypač trūksta.

Taigi sekuliarizacija. Gal bažnyčia galėtų aktyviau su ja kovoti?

Kunigas: Iš esmės noras gerai gyventi nėra nuodėmė. Ekonomikos pasiekimai, sparčiai besivystančios technologijos – jaunas žmogus nori viso to. Jis nori galimybių ir greitai praturtėti. Ir, deja, ne visada to siekiama moraliomis priemonėmis. Studijuoti, siekti karjeros – gerai, bet jau lipti per kitų galvas – ne. Ko gero, reikėtų daugiau kalbėti mokyklose, parapijose apie socialinį teisingumą, kad jaunas žmogus suprastų, jog be Dievo gero ir tikro gyvenimo neįmanoma sukurti.

Kunigas Virginijus Birjotas. XFM nuotrauka

Ką gali bažnyčia prieš greitojo vartojimo kultūrą?

Pastorius: Greiti pinigai, greiti būstai, greiti automobiliai... Paprasčiau sakant, žmogus trokšta turėti daugiau, nei sugeba. Jame veikia tas nuodėmingas pradas ir jis pradeda geisti greitai įsigyti. Bet mes žinome, kad niekas greitai nepasidaro: nei medis ar žmogus užauga, nei prekės pagaminamos... Viskam reikia laiko. Greitojo vartojimo kultūra iškreipia žmogaus supratimą, pastato tvirtoves, kad būtų sunkiau prieiti prie Dievo. Per troškimus dažniausiai žmogus pamiršta Dievą, nusisuka nuo Šventojo Rašto, vertybių, kurias puoselėjo praėjusios kartos.

Vis kalbame apie dialogą. Ar Bažnyčia pajėgi jį užmegzti?

Kunigas: Mano supratimu, dialogas nenutrūkęs, tik labai susilpnėjęs. Noras būti suaugusiam, savarankiškam daro didelę įtaką jaunimui. Ankstesnių kartų žmonės buvo labiau priklausomi nuo tėvų, senelių ir gyvenimas po vienu stogu labai juos veikė. Manau, religija, papročiai, tradicijos perduodamos su krauju iš kartos į kartą. O dabartinė karta nori, kad būtų smagu. Kartais girdžiu: „Na, tos katalikų Mišios neįdomios“. Rimti dalykai ir negali būti labai įdomus arba linksmi. Jei muzikantas nerepetuos, o sportininkas nesitreniruos, rezultatų nepasieks. Lygiai tas pats yra ir su tikėjimu: reikalinga maldos praktika, Šventojo Rašto skaitymas, Eucharistijos šventimas ir kt. Kai žmogus praktikuoja tikėjimą, jis kuria santykį su Dievu. Reikia laiko atsiverti ir suprasti, kad tikėjimas yra Dievo malonė.

Pastorius: Dialogas vyksta tarp žmonių, mokyklos, Bažnyčios. Yra dalykų, kurie mus stumia į bendrystę, bet ir atitolina. Bažnyčioje yra liturgija, tam tikrų reikalavimų, taisyklių. Kai kurie visuomenėje atsirandantys reikalavimai trukdo jaunam žmogui ieškoti Dievo. Nenoriu pasakyti, kad esu prieš žmogaus ar vaikų teises, tačiau kartu pamirštame pareigas ir atsakomybes.

Tačiau viešojoje erdvėje vis pabrėžiamos teisės. Tad kaip kitaip jaunimas gali reaguoti?

Kunigas: Situacija nėra beviltiška, bet ganėtinai sudėtinga. Nesu prieš teises, bet iš tiesų mes nemokame jomis naudotis. Gal per didelė sovietmečio įtaka, staiga atėjusi laisvė ir nepriklausomybė, todėl neišmokome būti atsakingi demokratijai, kuri nereiškia, kaip yra įsivaizduojančių, daryti bet ką. Tačiau yra daug kitų puikių dalykų. Tarkim, jauni žmonės siekia mokslų, matau kokybiškesnį jų tikėjimą. Man atrodo, kai buvau jaunas, mums nebuvo poreikio, o gal netgi tingėjome ieškoti maldingų praktikų. O dabartinis jaunimas nori rekolekcijų, susikaupimo, adoracijų. Tik tas laikotarpis toks sudėtingas, tad žmogui pasirinkti sunku.

Pastorius Giedrius Ažukas. XFM nuotrauka

Pastorius: Galbūt stokojama Dievo žodžio pažinimo, Dievo baimės? Įkvėpimas vykdyti pareigas ateina iš teisingo mokymo. O Bažnyčia pašaukta mokyti tiesų, kurios yra Dievo žodyje. Todėl čia ir turėtų būti dedamas akcentas.
O ką Bažnyčia siūlo jaunimui?

Kunigas: Bažnyčia yra atvira, siūlo daug įvairių veiklų (karitatyvinę, maldų grupes, Šventojo Rašto skaitymo ir pan.). Apskritai ji yra gyvas organizmas, bendruomenė, kurios kiekvienas narys turi kažką duoti, kad ir gautų kažką. Mes visi esame Bažnyčia. Kiek kursime bendrai, dalinsimės tikėjimo įžvalgomis ir meilės darbais, tiek ir turėsime. Siekiamybė – kad bendruomenė taptų mūsų namais.

Pastorius: Dievas davė laisvę rinktis. Na, jei žmogus nenori į pamaldas, o internetu klausytis pamokslų – jo valia. Bažnyčios suteikia platų veiklų spektrą. Tačiau pirmiausia ji skatina lankyti pamaldas, juk Bažnyčios pareiga yra vesti žmogų prie Dievo. Ji nėra socialinių paslaugų centras, kaip dabar daug kas įsivaizduoja: laidoja, sutuokia ir krikštija. Ne, ji yra tam, kad žmogus atrastų Dievą, o gyvenimo pabaigoje išeitų pas Viešpatį į amžinybę.

Ką pasakytumėte apie lyderystę, kuri ypač dabar iškeliama?

Kunigas: Katalikų Bažnyčia irgi kalba apie lyderystę, jos moko, vyksta seminarai. Suprantama, grupelėse, parapijoje atsiranda vadovaujančių. Tačiau Bažnyčiai svarbu įtraukti kiekvieną žmogų. Be to, manau, kad ne kiekvienam lemta tapti lyderiu. Ir pamoksluose dažnai sakau, kad svarbu būti geru gydytoju ar mokytoju, net šluojant gatvę svarbu gerai atlikti savo pareigas. Kita vertus, pernelyg didelis lyderystės akcentavimas gali kelti jaunų žmonių nusivylimą, gal net skatinti savižudybes, kad negali kažko pasiekti. Skaudu matyti, kai jauni, geri ir gražūs žmonės yra nepatenkinti savimi ir nelaimingi. Vis dėlto Bažnyčioje turėtų būti pabrėžiama tarnaujanti lyderystė.

Pastorius: Mano nuomone, lyderiais jau gimstama, to neišmoksi. Žiūrėk, kitas jau nuo mažų dienų rodo tam tikras savybes. Taip, galbūt yra žmonių, kurie laikui bėgant atranda tikslą, dėl kurio jie tampa lyderiai. Tačiau jei neturi charizmos, manau, nieko neišeis. Joks mokslas nepadės. Dabartinio pasaulio lyderis – drąsus, lipantis per galvas, turintis daug pinigų, gražiai atrodantis, sėkmingas verslininkas. Tačiau mes žinome, kad tikrasis lyderis yra Jėzus Kristus. Taigi sekant juo, galima sakyti, kad tikras lyderis yra nuolankus ir padedantis kenčiančiam, jei reikia – ir kojas nuplaunantis.

Prieš 20 metų jaunimo iššūkis buvo nepriklausomybės siekis. O dabar kokie jo iššūkiai?

Kunigas: Manau, iššūkis kovoti dėl šeimos vertybių, kaip sukurti gyvenimą naujoms kartoms, kokį požiūrį suformuoti. O patriotizmas niekur nedingo. Bet iš paskutiniųjų reikia mąstyti, kad ir Lietuvoje galima kurti ateitį. Linkiu jaunimui ieškoti tikro kelio, kurti gyvenimą ant tikrų pamatų. Dieve, laimink jaunimo pasirinkimus.

Pastorius: Taip, siekiai keičiasi. Vertybės kinta. Norėtųsi, kad įsišaknytų samprata „stipri šeima – stipri bažnyčia – stipri valstybė“. Bet šiandieninė karta gali dar įrodyti ir parodyti. Kai žmogus atranda Dievą ir tikrą tikėjimą, jis tampa tikruoju tautos patriotu. Tikėjimas duoda daug dalykų, per jį atsiveria naujos erdvės žmogaus gyvenime.

Parengė Ilona Petrovė