„Kulturblatt“ nuotrauka

Karys ir rašytojas Ernstas Jungeris buvo vienas  žymiausių savo kartos Vokietijos menininkų. Per savo ilgą, net 102 metus trukusį, gyvenimą Ernstas Jungeris sugebėjo nuveikti įspūdingų dalykų: dalyvauti dviejuose pasauliniuose karuose, susirinkti įspūdingą karinių apdovanojimų kolekciją, parašyti aštuonis romanus, gauti Goethe literatūros premiją, surinkti milžinišką vabzdžių kolekciją (entomologija Jungeris domėjosi nuo vaikystės), užmegzti draugystę su Pablo Picasso, Martinu Heideggeriu, Carlu Schmittu, Jeanu Cocteau ir sulaukęs 101 metų priimti Romos katalikų tikėjimą.

Senatvėje E. Jungeris pasitraukė iš bet kokios visuomeninės veiklos, tačiau pas jį pavyko pakliūti dviem švedų režisieriams. Jie nufilmavo interviu su 102 metų amžiaus rašytoju ir sukūrė filmą „102 metai Europos širdyje: Ernsto Jungerio portretas“. Filme E. Jungeris pasirodo kaip senas, bet guvus ir proto šviesos nepraradęs žmogus. Filmą galima pamatyti „Youtube“.

Ernstas Jungeris gimė 1895 metais Heidelberge, Vokietijoje. Vaikystėje jis nepasirodė kaip talentingas vaikas, jam sunkiai sekėsi mokykloje. „Aš galvojau, kad suaugusieji mums daug meluoja. Maniau, kad jie sugalvojo mokyklas tam, kad mus išgąsdintų“, – tokiais žodžiais vaikystę prisiminė E. Jungeris. Tad sulaukęs pirmos progos jis pabėgo iš namų ir būdamas septyniolikos metų amžiaus įstojo į legendinį karinį dalinį  – Prancūzijos užsieniečių legioną.

„Wikipedia“ nuotrauka

Čia jis išbuvo neilgai, nes išsigandę tėvai, padedami Vokietijos diplomatų, sugebėjo nepaklusnų sūnų susigrąžinti namo, kur E. Jungeris netrukus išpildė savo sumanymą tapti kariu – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. E. Jungeris jame kariavo nuo pat pradžių iki galo, buvo keletą kartų sužeistas ir surinko neįtikėtiną medalių ir apdovanojimų rinkinį – pirmos klasės Geležinį Kryžių, Hohenzollernų riterio kryžių ir aukščiausią Vokietijos karinį apdovanojimą  „Pour le Mérite“. Karas visam gyvenimui palietė E. Jungerio asmenybę ir kūrybą. Dienoraštis, rašytas Pirmojo pasaulinio karo metu, atskleidžia jo patirtį: „Mašinų karas yra tokio milžiniško masto, kad žmogus beveik visiškai pranyksta priešais jį. Dažnai moderniame karo lauke man atrodydavo keista ir sunkiai įtikima, kad tai, ką matau, yra pasaulio istorijai reikšmingi įvykiai. Kova įgavo gigantiško, negyvo mechanizmo formą ir ritasi per žemę šalta, beasmene banga.“

Grįžęs iš karo E. Jungeris 1920 metais išleido pirmąją šlovę ir žinomumą jam atnešusią knygą „Plieno audrose“ (išverstą ir į lietuvių kalbą), paremtą jo paties išgyvenimais karo metu. Kūrinys iki šiol laikomas viena geriausių atsiminimų knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą.

Itin žymus filosofinis E. Jungerio darbas yra 1932 metais išleistas „Der Arbeiter“ („Darbininkas“). Šiame kūrinyje E. Jungeris mėgina suprasti, kokius fundamentalius pokyčius į žmonijos gyvenimą atnešė modernybė, visų pirma dėl technologinės pažangos. E. Jungeris manė, kad artėja totalios visuomeninės mobilizacijos laikas, kurio pirmąsias apraiškas galima buvo pamatyti XX amžiaus pradžioje.

Antoine'as Bousquet pastebi, kad tai, ką E. Jungeris turėjo omeny sakydamas „darbininkas“, nėra tas pats, ką galvoje turi socialistai. Darbininkas – metafizinė koncepcija, jo figūra atsiranda ten, kur visa apimanti žmogiškos energijos mobilizacija siekia pakeisti pasaulį. Tai būdinga tiek kapitalistinei, tiek socialistinei visuomenei.

Darbas E. Jungerio suvokiamas ne kaip vienas iš kasdienių užsiėmimų ar pragyvenimo šaltinis. Darbas naujajam žmogui – egzistencijos būdas, pagrindinis būties principas. Darbas tampa neatskiriama žmogaus tapatybės dalimi – „Darbo vieta neturi ribų, kaip ir darbo diena, trunkanti dvidešimt keturias valandas. Darbo priešybė nėra nei poilsis, nei laisvalaikis; greičiau, žvelgiant iš šios perspektyvos, nėra jokios situacijos, kuri negalėtų būti apibūdinta kaip darbas. Praktinis pavyzdys: būdas, kuriuo žmonės užsiima savo laisvalaikiu. Laisvalaikis arba turi savyje giluminį darbo bruožą – kaip, pavyzdžiui, sportas, arba atstovauja – kaip įvairios pramogos ar išvykos į gamtą – žaismingai nuspalvintai darbo atsvarai, tačiau jos jokiu būdu nėra darbo opozicija.“

Lietuviško „Plieno audrose“ vertimo viršelis

Kita svarbi E. Jungerio kūrybos tema – nihilizmas. Filosofas Leo Straussas, apibūdindamas vokiečių nihilizmą (kurio svarbiausia figūra jis laikė būtent Ernstą Jungerį), šį siūlė suprasti kaip protestą prieš modernią civilizaciją ir jos moralinę prasmę, protestą prieš tokias formuluotes kaip „palengvinti kiekvieno kančią arba saugoti žmogaus teises, arba didžiausia laimė didžiausiam žmonių skaičiui“. Anot L. Strausso, nihilizmo nereikėtų suprasti kaip paprasčiausiai meilės karui ar nacionalizmo. E. Jungerio nihilizmas – protestas prieš progreso idėją – mintį, kad visuomenės pažanga turi atvesti prie beklasės, visuotinai lygios, atviros pasaulinės visuomenės, kurioje išnyks visi konfliktai ir išnaudojimas.

Šis pasipriešinimas pasauliui, kuriame visi džiaugiasi savo mažais malonumais dieną, o paskui džiaugiasi savo mažais malonumais naktį, kilo ne iš susijaudinimo dėl savo pačių socialinės padėties ar dėl kokių nors religinių motyvų (tuo metu E. Jungeris buvo ateistas), o dėl to, kad toks visuotinės taikos ir mažų malonumų pasaulis būtų pasaulis be „tikros, nemetaforinės aukos, tai yra be kraujo, prakaito ir ašarų“. Kitaip tariant, jei išnyktų skausmas, turėtų išnykti ir moralinis žmogaus didingumas, negalėtų gimti niekas, ką galėtume pavadinti didžia siela. E. Jungeris norėjo veikiau rinktis nieką nei tokią žmonijos ateitį, tad nihilistinė išvada buvo praktiška ir paprasta: jei civilizacija veda visuotinės taikos, gerovės, žmogaus teisių įtvirtinimo link, tai šią civilizaciją reikia sunaikinti.

L. Straussas pastebi, kad nihilistai priėmė pagrindinę komunistų tezę – jei civilizacija nežlugs, įvyks proletariato revoliucija, kuri sunaikins išnaudojimą ir sukurs savotišką rojų žemėje, tačiau nihilistai verčiau rinkosi vienintelę alternatyva komunizmui, pačių komunistų mastyme – civilizacijos išnykimą. Kitaip tariant, E. Jungerio nihilizmas buvo tvirtas „ne“, nežinant, kam būtų galima pasakyti „taip“.

Nacistinės Vokietijos laikotarpis E. Jungerio biografijoje yra prieštaringas. Viena vertus, jis palaikė santykius su žymiais nacių veikėjais, jo darbais žavėjosi Hitleris, kita vertus, E. Jungeris atsisakė būti nacių Reichstago nariu (sakydamas „Aš geriau parašysiu vieną gerą eilėraštį, nei atstovausiu 60 000 idiotų“) ir, atrodo, prisidėjo prie pasikėsinimo į Hitlerį 1944 metais.

Antrojo pasaulinio karo metais E. Jungeris vėl grįžo į kariuomenę ir buvo paskirtas atlikti administracines funkcijas nacių okupuotame Paryžiuje, kur susipažino su Pablo Piccaso, Florence Gould ir Jeanu Cocteau, taip pat bendravo su nacių grietinėle. Savo dienoraštyje 1942 metais jis rašė: „Smalsu vėl sutikti senus pažįstamus iš nacionalrevoliucinio rato trečiajame dešimtmetyje. Pamatai, kas slepiasi žmogaus sieloje, pavyzdžiui, tironas knygų pardavėjuje arba masinis žudikas kvailame rėksnyje.“

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, E. Jungeris pasitraukė iš visuomenės gyvenimo, apsigyveno Baden Viurtembergo miestelyje ir atsidėjo knygų rašymui. Pasikeitė jo kūrinių temos – kartais tai būdavo fantastiškos ateities vizijos, kur mašinų valdomoje visuomenėje iškyla grėsmė žmogaus individualumui, kartais maginio realizmo, eksperimentų su narkotikais (šitai jis išbandė kartu su LSD išradėju Albertu Hoffmanu) įkvėpti kūriniai. Vėlesniuose raštuose E. Jungerio santykis su nihilizmu pasikeitė. 1950 m. rašytame esė jis nihilizmą tapatina su totalitarine sistema, visišku valios veikti išpildymu, idealų mirties situacija, kurioje žmogus yra paverčiamas „mechanizuotos“ visuomenės detale, visas jo gyvenimas pajungiamas darbui ir automatizmui. Tuo metu E. Jungeris pradeda klausti: kas galėtų padėti įveikti nihilizmą? Galbūt erosas ir poezija? Vidinis maištas?

Paskutiniame interviu, duotame sulaukus 102-ejų, paskutinis klausimas E. Jungeriui buvo: „Ar kartais jaučiate, kad viskas, ką jūs patyrėte, yra kažkaip nerealu? Kad tai niekad nenutiko?“ Jis atsakė: „Žinoma. Istorija kažkokiu būdu yra fantastinis pasaulis. Tu į jį ateini tik tam, kad po to išeitum.“

Apie E. Jungerio atsivertimą į katalikybę žinoma labai mažai – tik tiek, kad tai įvyko 1996 metais rugsėjo 26 dieną, jam jau sulaukus 101 metų. Apie savo sprendimo motyvus rašytojas nepaliko nieko, tad belieka tik spėlioti. Galbūt jis tiesiog ryžosi paskutiniam, didžiausiam, gyvenimo nuotykiui.