Interviu skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Jonas Davalga, sergantis autoimunine liga, per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją dalijosi savo istorija. Ją skaityti galite čia

Jonai, pasidalinkite savo istorija.

Mano istorija nėra nei labai ypatinga, nei išskirtinė. Esu laimingai vedęs vyras, dirbu mėgstamą darbą, turiu nuostabius draugus, priklausau Vilniaus Kalvarijų bendruomenei. Kaip paprastai ir nutinka, mane netikėtai užklupo liga, ir dabar bandau ją pažinti, su ja susidraugauti bei pasveikti. Į visus gyvenimo iššūkius aš žvelgiu labai ramiai – tiek džiaugsmai, tiek ir vargai mums skirti su tikslu, ir viskas, ką mes išgyvename, yra didesnio plano dalis. Taigi svarbu pamatyti tą didįjį paveikslą, nes mes dažnai nebūname „savo namų šeimininkai“. Turiu omenyje, kad labai daug ko gyvenime patys nesprendžiame: nei kur ar kada gimstame, koks mūsų vardas, kokie talentai ar išvaizda, nei kokiomis ligomis susergame ar kaip numirštame. Tie momentai, kai nepriklausomai priimame sprendimus, ir būna gyvenimą keičiantys, bet ir juos priimame ne be Dievo įkvėpimo.

Savo istorija noriu žmones įkvėpti Dievo ieškoti kasdieniniuose dalykuose, o ne stengtis kitus nustebinti įspūdingomis gyvenimo istorijomis.

Ar Dievo tikrai ieškome tik sunkiausiais savo gyvenimo momentais? Ir ar skausmas labiau traukia ar tolina nuo Dievo?

Sunkiausiais gyvenimo momentais mums Dievo labiausiai reikia ir jeigu jį buvome primiršę, tai labai greitai prisimename ir išmokstame melstis. Čia panašiai kaip su vaiku ir mama – kai vaikas žaidžia su draugais lauke, jam mamos nelabai reikia, bet kai susižeidžia ar suserga, mama jam tampa reikalingiausiu žmogumi žemėje. Taigi ir mes visi esame Dievo vaikai.

Ir jūs, ir jūsų žmona išgyvenote sunkius išbandymus. Kaip juose jautėte Dievo artumą?

Kuo didesni išbandymai, tuo didesnis Dievo artumas. Nors kartais būna tikrai sunku, bet jaučiu vidinę ramybę ir turiu vidinį jausmą, kad viskas bus gerai. Neretai taip būna, kad tam tikri išbandymai yra signalas, jog kažką reikia keisti. Man asmeniškai sveikatos problemos signalizuoja, kad jau persistengiu darbe ir reikia pailsėti arba keisti darbo pobūdį. Kitam žmogui gal reikia keisti mitybos įpročius arba nebendrauti su žmonėmis, kurie sukelia stresą. Mes turime galią keistis patys ir tuo turime naudotis. Žinoma, turime prisiminti Dievą ne tik tuomet, kai mums yra sunku.

Prie altoriaus žengėte mokėdami savo priesaiką mintinai, bet jūsų tikėjimas gimė santuokoje. Ką tuo metu Jums reiškė Santuokos sakramentas ir kaip nuo to laiko pasikeitė jūsų požiūris?

Tuo metu tai labiau reiškė tradiciją ir pareigą, bet tikėjimo buvo nedaug. Dabar į Santuokos sakramentą žiūriu kitaip. Geriausias to pavyzdys yra mūsų santuokos įžadų atnaujinimas po 10 metų. Bažnyčia buvo ta pati, netgi šventės vieta buvo ta pati, tačiau šį kartą mūsų viduje viskas buvo užpildyta ir prasminga. Su mumis buvo ne tik draugai ir tėvai, bet ir visa tikinčiųjų bendruomenė, taip pat kunigas jau buvo mūsų draugas, o ne svetimas žmogus, Šventojo Rašto skaitymai buvo pačių išrinkti, prasmingi ir įkvepiantys. Na o meilė žmonai buvo tokia pat stipri, kaip ir prieš 10 metų.

Į jus pažiūrėjus tikrai negalėtum pasakyti, kad kančia yra nuolatinis jūsų palydovas. Sakykite, kur yra to paslaptis?

Kančia tikrai nėra nuolatinis palydovas, nebent žmogus pats ieško kančios. Mano gyvenime yra labai daug džiaugsmo, o to paslaptis yra gyventi šią akimirką. Nereikia užsibūti praeityje arba gyventi nerealiuose ateities planuose. Nesakau, kad aš nesvajoju – labai daug svajoju, bet stengiuosi džiaugtis šia minute ir dėkoti Dievui už tai, ką turiu. Kartais reikia sustoti ir apsidairyti – pamatai daug nuostabių dalykų aplink save.

Kokį skirtumą matote tarp pozityvaus mąstymo ir savo tikėjimo?

Manau, kad pozityvus mąstymas papildo tikėjimą. O skirtumas tas, kad mąstymas yra iš žmogaus, o tikėjimas – iš Dievo. Panašumas tas, kad abu dalykai yra užkrečiami.

Žmonės noriai su jumis diskutuoja ir klausia apie jūsų tikėjimą. Kokia galėtų būti to priežastis? Žinau, kad pabrėžiate, jog jie neprivalo tikėti tuo, kuo tikite jūs.

Visada tai pabrėžiu ir niekada pirmas nepradedu diskutuoti ar įtikinėti, kad kitas privalo tikėti. Aš iš principo netikiu prievarta ir esu įsitikinęs, kad ja nieko doro negalima pasiekti. Man netgi įdomu išgirsti kito žmogaus istoriją ir jo požiūrį į Dievą ar į ką jis tiki. Dažnai kita nuomonė nereiškia priešiškumo – aš turiu puikių draugų, kurie yra kito tikėjimo, ir jie yra nuostabūs žmonės.

Ir visgi kuo dažniausiai tie pokalbiai baigiasi? Ar po jų žmonės vis labiau atsiveria Dievui ar lieka prie savo įvaizdžių?

Atsivertimą Dievui palyginčiau su meile merginai ar vaikinui. Po pirmo pasimatymo retai kada einama tuoktis – rimtiems santykiams reikia laiko pažinti vienas kitą, netgi jei tai būna meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip yra ir su Dievu – norint, kad tikėjimas stiprėtų, neužtenka vieną kartą nueiti į Sporto Klubą (turiu omenyje Bažnyčią). Taip yra ir kalbant su žmonėmis – nesitikiu, kad jie iš karto taps tikintys, bet jeigu pokalbis su manimi nors truputį priartina juos prie Dievo – tai jau puiki pradžia. Mes gi puikiai žinome, kad sunkiausia į sporto klubą nueiti pirmą kartą.

Esate dalyvavęs ir Alfa kurse. Kiek jis prisidėjo prie jūsų tikėjimo augimo?

Alfa kursas man labai patiko dėl dalyvių įvairovės. Ten susirinko tokie skirtingi ir įdomūs žmonės – net nežinojau, kad tokių Žemėje esama. Buvo labai geros temos, kuriomis mažose grupėse galėjome kokybiškai pasidalinti ir padiskutuoti. Retai kada gyvenime gali prasmingai ir išsamiai kalbėtis grupėse, kurios dalyvių vertybės ir tikėjimas yra panašūs. Sakau – panašūs, nes Alfa kurse dalyvavo ir netikintys, kuriuos vėliau jau nuolat matydavau sekmadieniais mišiose.

Pabandykite prisiminti, kada su įdomiais žmonėmis diskutavote jums rūpimomis temomis. Ir jeigu to pasiilgote, tuomet užsirašykite į Alfa kursą. Esu tikras, atrasite daug naujo.

Baigdamas noriu paklausti, kodėl visgi šiuo metu gyvenate geriau nei bet kada?

Nes šis metas yra pats geriausias. Jo negaliu pakeisti praeitimi ar ateitimi. O kai užduodu sau klausimą, kuo galiu dabar pasidžiaugti – atrandu labai daug atsakymų. Tikiu, kad ir jūs tikrai rasite savus atsakymus.