Kariai savanoriai, bendradarbiai ir bičiuliai J.Pabrėža (kairėje) ir S. Piktuižis XX a. 4-as deš.

Šiemet sukako 100 metų ne tik nuo atkurtos Lietuvos valstybės, bet ir jos kariuomenės atkūrimo. Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžioje lemiamą vaidmenį suvaidino kariai savanoriai, atsiliepę į Laikinosios Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“.

Tarp jų buvo ir kretingiškiai – Juozas Pabrėža ir Stasys Piktuižis. J. Pabrėža gimė 1884 m. spalio 26 d. Nasrėnų kaime bežemių valstiečių šeimoje, buvo joje vienintelis vaikas. Neturėdama savo žemės, Pabrėžų šeima gyveno sunkiai, vertėsi padieniais darbais, dirbdama namuose ar pas turtinguosius valstiečius. Netrukus po sūnaus gimimo šeima susirado varganą medinę lūšnelę Salantų dvaro palivarko žemėje. Kiek paaugęs, sūnus Juozas jau nuo 8 metų išėjo tarnauti pas ūkininkus, ganyti jų gyvulius. Žiemomis, kai nebuvo darbų, jam teko ir elgetauti, kad padėtų šeimai išgyventi. Būdamas 11 metų žiemomis pradėjo lankyti Salantų rusišką pradžios mokyklą, kurioje dėl neturto galėjo baigti tik 3 klases. Nuo 1899 iki 1912 m. jam teko tarnauti pas ūkininkus, dirbant įvairius žemės ūkio darbus. 1905 m. Salantų parapijos klebonui paskyrus kunigą Pranciškonų Urbonavičių (1868–1941 m.), pradėta statyti nauja Salantų bažnyčia.

Šis bažnyčios statyboje kartu su kitais parapijiečiais aktyviai dalyvavo ir J. Pabrėža. Pastebėjęs jo darbštumą, sąžiningumą ir organizacinius sugebėjimus, 1912 m., jau po naujos bažnyčios pašventinimo, P. Urbonavičius pakvietė jį tarnauti klebonijoje. Čia jis susipažino su savo bendraamžių kunigu Pranciškumi Čepuliu (1884–1962 m.), kuris į Salantus dirbti vikaru atvyko iš Panevėžio. Tarp šių vyrų užsimezgusi bičiulystė tęsėsi ir 1915 m. jį paskyrus Laukžemės parapijos administratoriumi. J. Pabrėža išvyko kartu su juo ir pradėjo dirbti Laukžemės klebonijos ūkvedžiu. Čia jie sutiko ir Lietuvos valstybės atkūrimą. Būdamas aktyvus lietuvybės puoselėtojas, patriotas P. Čepulis, atsiliepdamas į Laikinosios Vyriausybės 1918 metų gruodžio 29 d. atsišaukimą „Lietuva pavojuje“ kartu su savanoriu Mykolu Urbonavičiumi surinko pirmąjį Kretingos apskrityje karių savanorių būrį, į kurį įstojo ir J. Pabrėža.

Laukžemės gyventojai 1919 m. sausio 23 d. iškilmingai juos išlydėjo ginti Tėvynės, o P. Čepulis savo ūkvedžiui padovanojo ir žirgą. Atvykę savanoriai apsistojo pranciškonų vienuolyne įrengtose kareivinėse. Prie laukžemiškių prisijungus grupelei vyrų iš Kartenos, susiformavo Kretingos komendantūros kuopa, kurioje tarnavo per 20 savanorių.

Kretingos rinktinės šauliai 1939 m. Pirmas iš dešinės S. Piktuižis, ketvirtas iš dešinės Kazimieras Kontrimas (1913-1952).

Stasys Piktuižis gimė 1896 m. gegužės 26 d. šalia Grūšlaukės įsikūrusiame Dirgalio kaime, ūkinino šeimoje. Tėvai turėjo 26 ha žemės, šeimoje augo 8 vaikai: 5 sūnūs ir 3 dukros. 1910 m. pradėjo mokytis Salantų rusiškoje pradžios mokykloje, kurioje baigė 2 klases. Nuo 1913 m. dirbo tėvų ūkyje. 1919 m. birželio 11 d. kartu su broliu Kazimieru tapo kariais savanoriais, pradėjo tarnauti Kretingos komendantūroje. Tik susikūrusiai Lietuvos kariuomenei labai trūko ginklų, šaudmenų ir uniformų. Kretingiškiams savanoriams padėjo provizorius Vladas Grudzinskas (1868–1936 m.), supirkinėjęs iš besitraukiančių vokiečių kariuomenės karių šautuvus, uniformas ir amuniciją. Lietuvos liaudies buities muziejuje saugoma 1919 m. nuotrauka, kurioje įsiamžinę 4 Lietuvos kariuomenės savanoriai, tarp jų S. ir K. Piktuižiai. Kariai ginkluoti vokiškais 1898 m. modelio karabinais „Mauser“ (Gewer 98), 7,92x57 kalibro šoviniais, kurių karabino dėtuvėje tilpdavo penki, užsidėję vokiškus M16 modelio plieninius šalmus.

K. Piktuižis dėvi puskarininkio uniformą su ant apykaklės užsiūta šviesia juostele, prie diržo pritvirtintas vokiškas durtuvas. Tikėtina, kad tarnaujant kariuomenėje 12 m. vyresnis J. Pabrėža tapo S. Piktuižio, kuris mokėsi toje pačioje Salantų rusiškoj pradžios mokykloje, globėju, kaip labiau patyręs karys padėjo jam mokytis ir nugalėti jauno kario tarnybos sunkumus. Išlikusi ir nuotrauka, kurioje įamžintas karine uniforma vilkintis S. Piktuižis. Jos antroje pusėje ranka rašalu parašyta: „Gerbiamam draugui kareiviui Juozapui Pabrėžai nuo kareivio St. Piktuižio. Kretinga 1919 06 30.“ Kretingos komendantūroje tarnavusiems kariams teko patirti ir bermontininkų kariuomenės išpuolį, kai kur kas gausesnės jų pajėgos 1919 m. spalį juos nuginklavo ir užėmė miestą, iš kurio pasitraukė 1919 m. gruodžio 12 d. vejami Lietuvos ir Latvijos armijos dalinių. Pergalės prieš bermontininkus proga 1919 m. gruodžio 21 d.

Turgaus aikštėje buvo surengtas ir karinis paradas, išlikę Senose fotografijose. 1920 m. vasario 6 d. J. Pabrėža, kartu su S. Piktuižiu tarnavęs Kauno komendantūroje, kaip vyresnio amžiaus, anksčiau išėjo į atsargą, užsitarnavęs vyresniojo puskarininkio laipsnį, kai S. Puiktuižis liko tarnauti iki 1921 m. vasaros. Po tarnybos kariuomenėje J. Pabrėža kurį laiką iki 1921 m. vasario mėn. dirbo ūkvedžiu Pumpėnų miestelio prie Panevėžio klebonijoje, kur klebonu 1920–1925 m. buvo kunigas P. Čepulis. Netrukus ilgėdamasis gimtosios Žemaitijos, J. Pabrėža grįžo į Kretingą ir pradėjo dirbti vartotojų bendrovės sandėlyje prekių pakuotoju ir išdavėju. Darbštus, sąžiningas, turintis organizacinių sugebėjimų buvęs savanoris atkreipė Kretingos vartotojų bendrovės vadovų dėmesį, netrukus buvo išrinktas į jos valdybą, o nuo 1923 m. rugpjūčio 1 d. tapo ir šios bendrovės vedėju. Keldamas savo bendrovei ambicingus tikslus, J. Pabrėža darbui joje ieškojo ir darbščių bei sąžiningų darbuotojų. Taip 1924 m. jo kariuomenės laikų bičiulis S. Piktuižis, po tarnybos joje dirbęs savo tėvų ūkyje, tapo bendrovės parduotuvės vyr. pardavėju, o nuo 1930 m. ir jos vedėju.

Tarnybos draugai: S. Piktuižis (kairėje) ir J. Pabrėža 1919 m.

1925 m. J. Pabrėža ir S. Piktuižis kaip kariai-savanoriai pagal žemės reformos įstatymą, dalijant Salantų dvaro žemes, gavo po 10 ha žemės sklypą, kurie buvo greta ir vienas su kitu ribojosi. Išlikęs 1925 m. lapkričio 7 d. J. Pabrėžos rašytas pasižadėjimas, kuriuo jis žemės reformos valdybai pasižada gautą 10 centnerių rugių pašalpą, likviduojant Salantų dvaro pasėlius, grąžinti per 1930–1934 m. pinigais – 170 Lt, kasmet mokant po 34 litus. Kitas pasižadėjimas yra grąžinti per 1930–1934 m. ir 90 kietmetrių medienos, skirtos namo statybai. Gavęs nemenką valstybės paramą, buvęs karys netrukus pasistatė medinį trijų kambarių namą, ūkinį pastatą. Čia įsikūrę naujakuriai savo naująją gyvenvietę pavadino Žvainiais. Auganti šalies ekonomika skatino naujas statybas, ypač miestuose ir miesteliuose, kur gyvenamieji namai, pramoniniai ir visuomeniniai pastatai jau buvo statomi iš plytų. Salantų bažnyčios statyboje įgyta patirtis ir verslininko nuojauta J. Pabrėžai gautoje žemėje, netoli Gaidžio kalno, padėjo apie 1930 metus pastatyti ir plytinę, kurioje vasaromis dirbdavo 10–15 vyrų, o joje pagamintos plytos buvo naudojamos naujų Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvių, privačių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų statybai.

Ant mitologinio Gaidžio kalno nuo seno stovėjusi besunykstanti medinė koplytėlė 1935 m. buvo atnaujinta iš J. Pabrėžos plytinėje pagamintų raudonų plytų ir ši auka tapo šių giliai tikinčių vyrų padėka Aukščiausiajam už iškovotą šalies laisvę, sėkmingą bendrovės veiklą, o gal ir simboliniu paminklu 1934 m. staiga mirusiam 4 metų J. Pabrėžos sūneliui Algimantui Antanui. „Giedok, Algeli, giesmę naują avinėliui“ – užrašyta ant jo kapo paminklo Kretingos II senosiose kapinėse. Salantų parapijos administratorius kunigas Stanislovas Mažeika (1893–1960 m.) 1935 m. rugpjūčio 21 d. rašte Telšių vyskupijos generalvikarui P. Urbonavičiui rašė, kad vietoje nugriautos sunykusios medinės koplytėlės Skilandžių kaime ant Gaidžio kalno pastatyta nauja iš plytų, 10,5 kv. m ploto, tinkuotu vidumi koplyčia, kurioje Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866–1943 m.) pasižadėjo leisti laikyti šv. Mišias.

Sovietmečiu apleista Gaidžio kalno koplyčia. Juozo Mickevičiaus 1968 m. daryta fotografija, saugoma Kretingos muziejuje.

Nuošaliai nuo Salantų miestelio ir žmonių akių pastatytai koplyčiai, kaip ir ją atstačiusiems savanoriams, teko nemenki likimo išbandymai. Nors po jos atstatymo čia žmonės per Gegužines pamaldas melsdavosi ir giedodavo, sugrįžus sovietinei santvarkai ji buvo nuniokota. 1948 m. Salantų gydytojo Jono Simaičio rūpesčiu suremontuota, joje salantiškis liaudies meistras Petras Kalenda (1904–1986 m.), tarp žmonių žinomas pagal 1956 m. išdrožtą siuvėjo su didelėmis žirklėmis „Palangos Juzės“ skulptūrą, sovietmečiu tapusią buitinių paslaugų sferos darbuotojų simboliu, padarė medinį altorių su skulptūromis. Deja, įsigalėjus karingajam ateizmui, koplyčia vėl buvo apleista, apardyta ir nuniokota. Ją 1988 m., prasidėjus Atgimimui, atstatė akmentašys Vilius Orvydas (1952–1992 m.), o sienas freskomis ištapė dailininkas vilnietis Vaidotas Žukas. Vėliau koplyčia patyrė ne tik uragano Anatolijaus jėgą, bet ir naujųjų vandalų siautėjimą. Šiuo metu koplyčia atstatyta ir ją gali lankyti žmonės.

J. Pabrėžos ir S. Piktuižio gyvenimas neatsiejamas nuo Kretingos vartotojų bendrovės veiklos, kuri nuo 1923 metų, kai J. Pabrėža tapo jos vedėju, išaugo ir suklestėjo, statant naujas parduotuves Kretingoje (1931 m.), Kūlupėnuose (1932 m.) bei kituose apskrities miesteliuose, kai prekių apyvarta per 10 metų padidėjo apie 9 kartus. „Vargiai kur rasite Lietuvoje taip laimingą bendrovę kaip kretingiškė“, – savo laiške bendrovės darbuotojams bei pajininkams 1934 m. rašė J. Pabrėža. Sėkminga bendrovės veikla ir draugiškas jos kolektyvas buvo sektinas pavyzdys ir kitiems kretingiškiams, įrodymas, kad sąžiningu darbu galima daug pasiekti. Šeimos nesukūręs J. Piktuižis buvo vienas aktyviausių tarpukario kretingiškių. Šaulių sąjungos narys nuo 1922 m., katalikų bažnyčios Šv. Cecilijos choro choristas, teatro būrelio dalyvis, dalyvaujantis beveik visose bažnytinėse bei visuomeninių organizacijų šventėse, apdovanotas Savanorio medaliu (1928 m. Nr. 862), Nepriklausomybės medaliu 1928 m. ir DLK Gedmino 3-ojo laipsnio medaliu (1939 m.).

Gaidžio kalno koplyčia šiandien.

Gyvendamas bendrovės pastato trečiajame aukšte 1932 m. savo kambarėlyje priglaudė ir globojo mokytis į Kretingą atvykusį savo sesers Barboros sūnų Antaną Mončį (1921–1993 m.), 1944 m. pasitraukusį į Vakarus ir Prancūzijoje tapusį žinomu skulptoriumi. Deja, 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, žmonių gyvenimas iš esmės pasikeitė. Šviesesni šalies žmonės, savo Tėvynės gynėjai-savanoriai, šauliai tapo naujos okupacinės valdžios priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti, ištremti ar sunaikinti. 1941 m. gegužės 27 d. S. Piktuižis suimamas ir įkalinamas NKVD areštinėje Šv. Antano namelio rūsiuose, o netrukus išvežamas į Kauno kalėjimą, kur tardomas kaltinant dalyvavimu antisovietinėse organizacijose. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir SSSR karui, Kauno kalėjimo politiniai kaliniai atgavo laisvę. Į Kretingą grįžęs S. Piktuižis dirbo miesto burmistro padėjėju, vėliau burmistru.

Už okupacinės nacistinės valdžios nurodymų nevykdymą suimtas ir įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje, iš jos paleistas grįžo į gimtąjį kaimą. Artėjant sovietinei kariuomenei, nors ir raginamas giminaičių bei draugų, nusprendė į Vakarus nesitraukti, savo likimą pasitinkant tėvynėje. 1944 m. lapkričio 16 d. jis savo namuose Dirgalio kaime suimamas, įkalinamas Šiaulių NKVD kalėjime Nr. 5, kur netrukus, 1945 m. sausio 28 d. ir miršta. Mirties aplinkybės nežinomos, kūnas ilsisi Ginkūnų miestelio laisvamanių kapinėse, kur buvo užkasami nuo bado, ligų ir ar kankinimų mirę šio kalėjimo kaliniai ar žuvę pokario partizanai.

J. Pabrėžos plytinė apie 1935 m. Tolumoje boluoja Imbarės piliakalnis.

J. Pabrėžos ir S. Piktuižio gyvenimas neatsiejamas nuo Kretingos vartotojų bendrovės veiklos, kuri nuo 1923 metų, kai J. Pabrėža tapo jos vedėju, išaugo ir suklestėjo, statant naujas parduotuves Kretingoje (1931 m.), Kūlupėnuose (1932 m.) bei kituose apskrities miesteliuose, kai prekių apyvarta per 10 metų padidėjo apie 9 kartus. „Vargiai kur rasite Lietuvoje taip laimingą bendrovę kaip kretingiškė“, – savo laiške bendrovės darbuotojams bei pajininkams 1934 m. rašė J. Pabrėža. Sėkminga bendrovės veikla ir draugiškas jos kolektyvas buvo sektinas pavyzdys ir kitiems kretingiškiams, įrodymas, kad sąžiningu darbu galima daug pasiekti.

Šeimos nesukūręs J. Piktuižis buvo vienas aktyviausių tarpukario kretingiškių. Šaulių sąjungos narys nuo 1922 m., katalikų bažnyčios Šv. Cecilijos choro choristas, teatro būrelio dalyvis, dalyvaujantis beveik visose bažnytinėse bei visuomeninių organizacijų šventėse, apdovanotas Savanorio medaliu (1928 m. Nr. 862), Nepriklausomybės medaliu 1928 m. ir DLK Gedmino 3-ojo laipsnio medaliu (1939 m.). Gyvendamas bendrovės pastato trečiajame aukšte 1932 m. savo kambarėlyje priglaudė ir globojo mokytis į Kretingą atvykusį savo sesers Barboros sūnų Antaną Mončį (1921–1993 m.), 1944 m. pasitraukusį į Vakarus ir Prancūzijoje tapusį žinomu skulptoriumi. Deja, 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, žmonių gyvenimas iš esmės pasikeitė. Šviesesni šalies žmonės, savo Tėvynės gynėjai-savanoriai, šauliai tapo naujos okupacinės valdžios priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti, ištremti ar sunaikinti.

1941 m. gegužės 27 d. S. Piktuižis suimamas ir įkalinamas NKVD areštinėje Šv. Antano namelio rūsiuose, o netrukus išvežamas į Kauno kalėjimą, kur tardomas kaltinant dalyvavimu antisovietinėse organizacijose. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir SSSR karui, Kauno kalėjimo politiniai kaliniai atgavo laisvę. Į Kretingą grįžęs S. Piktuižis dirbo miesto burmistro padėjėju, vėliau burmistru. Už okupacinės nacistinės valdžios nurodymų nevykdymą suimtas ir įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje, iš jos paleistas grįžo į gimtąjį kaimą. Artėjant sovietinei kariuomenei, nors ir raginamas giminaičių bei draugų, nusprendė į Vakarus nesitraukti, savo likimą pasitinkant tėvynėje. 1944 m. lapkričio 16 d. jis savo namuose Dirgalio kaime suimamas, įkalinamas Šiaulių NKVD kalėjime Nr. 5, kur netrukus, 1945 m. sausio 28 d. ir miršta. Mirties aplinkybės nežinomos, kūnas ilsisi Ginkūnų miestelio laisvamanių kapinėse, kur buvo užkasami nuo bado, ligų ir ar kankinimų mirę šio kalėjimo kaliniai ar žuvę pokario partizanai.