Operos solistė Ieva Prudnikovaitė. Elly Jurelly nuotrauka

Spinduliuojančio temperamento, vidinės rimties, taurumo, orios elegancijos sopranas IEVA PRUDNIKOVAITĖ – išskirtinio tembro savininkė – drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir flamenko šokėja Marina de Flamenco gruodžio 28 dieną kviečia Vilniaus kongresų rūmuose klausytis „Paslaptingųjų tango ir flamenko istorijų“ – koncerto, kuriame aistringa muzika išsiskleis įstabiu garso ir vaizdo vieniu, klausos ir regos potyriu. Belaukiant istorijų vakaro – pokalbis su I. Prudnikovaite.

Tango

Ieva, pasidalinkite artėjančio koncerto programa, kas skambės tą vakarą? Ką jums asmeniškai reiškia tie kūriniai? 

Koncerte skambės argentinietiško tango melodijos ir kelios ispaniškos dainos. Maestro Gintaro Rinkevičiaus vizijoje – dvikova tarp tango ir flamenko, tarp balso ir kūno plastikos, tarp dviejų skirtingų moterų. Sakyčiau, labai vyriška fantazija. Kol kas negaliu pasakyti, ar tai bus labiau kova, ar moteriško solidarumo puota. O tango pamilau prieš dešimtmetį, ir šis romanas dovanojo daug tikrų emocijų.

Kokia buvo jūsų pirmoji patirtis, asmeninis susitikimas su tango?

Pirmasis pasimatymas su tango įvyko mano puikių, talentingų draugų – ansamblio „4 Tango“ – dėka. Tuo metu jis specializavosi būtent šio žanro muzikoje, tačiau vėliau esame sukūrę ir visai kitokių – ispanų, prancūzų kompozitorių dainų, miuziklo melodijų, rimtosios kamerinės vokalinės ir instrumentinės muzikos – programų.

Ástoro Piazzollos dainas reikėjo prisijaukinti. Visų pirma susidūriau su kalbos iššūkiu. O ir tekstai labai ilgi, prasmingi, teikiantys daug skirtingų emocijų ir plačią nuotaikų paletę. Turiu paminėti ir vokalinę pusę – klasikinis dainavimas ir visos su juo susijusios taisyklės čia netaikytinos. Teko pasikliauti savo pačios nuojauta ir muzikiniu skoniu, ieškant tinkamos vokalinės technikos. Tačiau eksperimentuoti aš mėgstu, tad šis iššūkis buvo malonus. Nesu tikra, kokios įtakos tokie paklydimai turi mano pagrindinei specialybei, tačiau, apsistojusi vien prie operos žanro, ko gero, uždusčiau. 

Šokis

Tango – Lotynų Amerikos šokis. Ar teko jums lankytis šiame žemyne, jei taip, kokios patirtys, įspūdžiai?

Lankytis Pietų Amerikoje, deja, neteko. Ir net šokti tango nemoku. Tiesa, šiokios tokios romantiškos sąsajos su Buenos Airėmis yra: neseniai sužinojau, kad tam tikrą gyvenimo dalį ten praleido mano prosenelis. Galbūt dėl to venos kartais ir pulsuoja argentinietiškais ritmais? 

Šokis – kas jums jis pirmiausia galvojant apie sceną, taip pat gyvenimą? Kiek apskritai jums svarbi judesio (iš)raiška?

Visų pirma žmogaus kūnas yra labai gražu. Visoks. Jo galimybės yra beribės, o šokis – viena gražiausių meno formų. Šokyje – laisvė ir disciplina, improvizacija ir struktūra, erotika ir šaltis. Kūno kalba geba perteikti bet kokią istoriją ar emociją. Šiais laikais labai svarbi verbalinė žmonių tarpusavio santykių pusė, tačiau bijomasi tikro fizinio kontakto. Prisiskolinome įvairiausių praktikų iš Rytų, bet juk tai taip svetima... Mūsų mentalitetui vis dėlto artimiausias – klumpakojis. 

Karmen

Tango labai siejasi su Georges'o Bizet, šiemet mininčio 180-ąsias gimimo metines, opera „Karmen“, kuri, regis, itin artima jums – 2009 metais pelnėte „Operos švyturį“ kaip Metų geriausios operos solistė. Esate daugybę kartų skirtinguose teatruose įvairių režisierių pastatymuose įkūnijusi Karmen. Pasidalinkite jums artimiausia ir tolimiausia veikėjos interpretacija.

Tango ir „Karmen“ melodijos turi gryniausias folkloro šaknis. Ištakos, tradicijos – labai svarbu. Tačiau šiuolaikinėse operų interpretacijose (ypač režisūrinėse koncepcijose) kaip tik ir tolstama nuo to tradicinio kolorito bei stiliaus. Nesu itin konservatyvi, ir naujų išraiškos formų teatre naudojimas manęs neerzina. Būtent operos „Karmen“ pastatymuose, kuriuose teko dalyvauti, ir pasigesdavau drąsesnių, įdomesnių, galbūt net šokiruojančių režisūrinių sprendimų. Dėl išgrynintos koncepcijos, mizanscenų ryškumo išskirčiau kubietišką „Karmen“ variantą Latvijos nacionalinėje operoje (rež. Andrejs Žagars).

Ne tiek svarbu scenografija, kostiumai, kiek vaidmens charakterio linijos išnarpliojimas. Karmen stereotipas – tamsiaplaukė vilioklė su rože dantyse – mano manymu, nebeaktualus. Seksualumas turi būti vidinis, o ne demonstratyvus, smurtas – galbūt labiau psichologinis nei choreografinis, santykiai – labiau išgryninti, buitiški nei režisūriškai sustyguoti. Trumpai tariant, man priimtinesnės tos interpretacijos, kurios turi daugiau paralelių su realiu gyvenimu.

Karmen – ryškaus charakterio, temperamento moteris. Kas jums įprasmina moterį, moteriškumą?

Kiekvieną moterį gali įprasminti labai skirtingi dalykai: viena pilnatvę pajus tapusi motina, kita – paragavusi laisvės ar atradusi mylimą veiklą. Variantų labai daug, ir jie visi priimtini. Man asmeniškai labai gražu moteriškumas. Moterys nori būti stiprios, nepriklausomos, vadovaujančios ir tokiu būdu užsikrauna kartais sunkiai pakeliamą svorį ant pečių. 

Operos solistė Ieva Prudnikovaitė. Elly Jurelly nuotrauka

IEVA PRUDNIKOVAITĖ: Į savo darbą visuomet žiūriu labai racionaliai. Aistros pageidaučiau asmeniniame gyvenime – ir kuo daugiau! 

Gyvenimo aistra

Kokias žmogiškąsias savybes labiausiai vertinate?

Gebėjimą visada pagalvoti apie šalia esantį. Ištikimybę ir saviironiją. 

Ieva, kokią pažįstate save? Kokias savybes laikote stiprybėmis, ko siekiate, ką norite išsiugdyti, nes jaučiate stoką ar priešingai – perteklių?

Savęs, ko gero, dar nepažįstu. Esu linkusi į saviplaką ir labai norėčiau išmokti tiesiog gyventi. Turiningai, laimingai ir su dideliu mėgavimosi gyvenimu prieskoniu. 

Karmen ir tango spinduliuoja aistrą, kas jums kaip operos solistei kūryboje žadina aistrą?

Į savo darbą visuomet žiūriu labai racionaliai. Aistros pageidaučiau asmeniniame gyvenime – ir kuo daugiau! 

O kas yra gyvenimo aistra?

Žmogus laimingas tuomet, kai jaučia aistrą gyventi. Ne egzistuoti, ne vykdyti pareigas, o gyventi pilna koja. Pavydžiu mokantiesiems iš jiems duoto laiko išspausti maksimumą. Tikiuosi to išmokti.

Pasidalinkite, ką jums reiškia Kalėdų metas.

Šv. Kalėdos ir visas šventinis laikotarpis negali nejaudinti, nes jie susiję su šventais dalykais: šeima, vertybėmis, Dievu. Tačiau jaučiu, kad pasikeitusios tradicijos, minios prekybos centruose, besaikis vartotojiškumas, lėkimas ir dovanų lenktynės kelia šiokį tokį nereikalingą stresą. Norėtųsi daugiau rimties, susikaupimo, ramybės. Tikrumo.

Prieš „Paslaptingąsias tango ir flamenko istorijas“ prašyčiau jus papuošti Kalėdų eglutę linkėjimu sau pačiai, aplinkiniams.

Tobulas šv. Mišiose girdimas palinkėjimas – ramybės. Susitaikymas su pačiu savimi ir sau brangiais – svarbiausias mano palinkėjimas pačiai sau ir aplinkiniams.