Varnių apylinkių vaikai. Telšių raj., Lietuva. 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Švietimo ir mokslo ministrei kritus, o socialinės apsaugos ir darbo ministrui tebesilaikant balne, visuomenėje toliau laužomos ietys dėl švietimo bei vaiko teisių apsaugos reformų. Jautri vaikų ugdymo tema patraukė ir istorikų dėmesį. Palikdama nuošalyje visus „už“ ir „prieš“ minėtas reformas, Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacija „Tilia“ kviečia sužinoti, kaip vaikų auklėjimą suprato, su kokiomis problemomis susidūrė ir kaip jas sprendė tarpukario Lietuvos visuomenė. Šia tema naujausioje korporacijos podcasto „Uroboro ašis“ laidoje kalbėjo Lietuvos Istorijos instituto doktorantė Ieva Griniūtė-Tumelienė ir VU Istorijos fakulteto magistrantė Kotryna Bėčiūtė. Jas kalbino to paties fakulteto magistrantė Lina Hall.

Priešmokyklinis ugdymas tarpukario Lietuvoje formuotas atsižvelgiant į pažangias to meto ugdymo sistemas, neišskiriant nė garsiosios Marijos Montesori (Montessori) metodikos. Vis dėlto I. Griniūtė-Tumelienė pastebi, kad tautiškumą akcentavusioje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje stengtasi formuoti savitą, kiek griežtesnę, tradicinėmis vertybėmis paremtą pedagoginę sistemą, ypatingą dėmesį skiriant patriotizmo ugdymui. Pedagogės Marijos Varnienės diegtos auklėjimo naujovės iš Vakarų konservatyvios Lietuvos visuomenės iš pradžių sutiktos gana įtariai.

Fizinę ar psichinę negalią turintys, hiperaktyvūs ar problemiški vaikai tarpukariu vadinti „defektiniais“. Tokios jų auklėjimo ir integracijos į visuomenę sistemos, kokia egzistuoja dabar, tarpukariu nebuvo, tačiau žengti pirmieji žingsniai problemai spręsti, pavyzdžiui, atsirado vadinamoji gydomoji pedagogika. Mokytojai tada nebuvo mokomi elgesio su tokiais vaikais metodikų, iš dalies todėl kolektyvinėje atmintyje įsirėžęs griežto, vaikų gerbiamo, bet kartu ir prisibijomo, nesvyruojančio ir per nagus sukirsti tarpukario mokytojo vaizdinys.

Vaiko teisių apsaugos sistema tarpukariu taip pat vos kūrėsi. Iniciatyva šioje srityje priklausė vaikų gydytojams, pedagogams ir visuomenininkams, kurie sekė tokios sistemos kūrimo tarptautiniu mastu procesus. Pačioje Lietuvoje ketvirtame dešimtmetyje parengti net trys vaiko teisių apsaugos įstatymų projektai, tačiau nė vienas nebuvo valdžios priimtas. I. Griniūtės-Tumelienės teigimu, tarpukario Lietuvoje taip ir nesusiformavo vientisa vaiko teisių apsaugos koncepcija.

Pastaruoju metu Lietuvoje verda aistros dėl smurto sampratos ir su ja susijusių prevencinių priemonių. K. Bėčiūtės pastebėjimu, mes linkę kiek perdėtai įsivaizduoti tarpukario Lietuvos „rykštės politiką“. Žinoma, be fizinių bausmių tada neapsieita, bet jos buvo veikiau kraštutinė auklėjimo priemonė nei kasdienybės dalis. K. Bėčiūtė išskiria kelias jų rūšis: tai su motinos įtaka siejama lengvesnės formos „beržinė košė“ ir tėvo autoritetu paremtas lupimas diržu, paprastai skiriamas už rimtesnius nusižengimus.

Mokyklose egzistavo statymo į kampą, klupdymo ant žirnių ar akmenukų praktika. Pastebėtina, kad ir tada inteligentai kėlė viešumon fizinių bausmių amoralumo, alternatyvių auklėjimo metodų klausimus. Vis dėlto konservatyvioje kaimo visuomenėje laikytasi tradiciškai susiformavusio požiūrio į fizines bausmes ir auklėjimą, kuris, nors dabar mums nebūtų iki galo priimtinas, tuo metu buvo savaime suprantama realybė. Mokytojas menkai išsilavinusių valstiečių akyse buvo didelis autoritetas, tėvai laikė jo skirtas fizines bausmes savo atžaloms pagrįstomis, užsitarnautomis.

Tradicinio mąstymo atšvaitų taip pat galima matyti mergaičių ir berniukų auklėjimo skirtumuose. Tarpukariu įvesta privaloma pradinio mokymo sistema atvėrė daugiau galimybių mergaitėms, kurių auklėjimas anksčiau paprastai apsiribodavo pasiruošimu atlikti namų šeimininkių ir motinų vaidmenį. Auklėjimo modelių skirtumai neišnyko ir tarpukario pabaigoje: mergaitės mokytos rankdarbių, labiau skatintos užsiimti reprezentacine, švietėjiška veikla, o „rimta“ amatų, politinė ar kitokia veikla tradiciškai būdavo paliekama berniukams.

Atlikusi senolių apklausą tarpukario auklėjimo tema, K. Bėčiūtė pasidalino įžvalgomis apie dviprasmiškus tarpukario ugdymo patirties vertinimus, nuskambėjusius iš savo kailiu tai patyrusių žmonių lūpų. Pokalbio dalyvės pabrėžė, kad, lyginant tarpukario ir šių dienų vaikų auklėjimo praktikas bei problemas, svarbu atsikratyti pernelyg idealizuoto tarpukario vaizdinio, kurį lemia pastanga rekonstruoti praeitį dabartinių aktualijų fone. Šiandieninė socialinės apsaugos sistema neabejotinai pranoksta tarpukarinę. Tik tų pačių klausimų dėl fizinių bausmių sampratos ir naudojimo kėlimas tiek tarpukariu, tiek dabar primena, kad bent jau šioje srityje lūžio kol kas nepasiekėme.