Paskutiniai vienkiemiai, 1985 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Rašau tarytum prieš šimtą metų pradėtą vakaro liudijimą. Tikriausiai neužbaigsiu, nes jis negali turėti pabaigos. Gyvenu tarsi nerealioje kaimo palėpėje – joje išaugo sielos namai. Joje sutelpa ir džiaugsmas, ir liūdesys, ir skausmas. Dar kažkas. Kiekvienąkart esu gal ligi dangaus pakylėtas, atėjusiems čia pavakaroti dideliems ir mažiems žemės vaikams.

Vėl toje palėpėje – poetas Stasys Stacevičius, poetas ir prozininkas Jonas Mačiukevičius, literatūros kritikas Alfredas Guščius, satyrikas Aloyzas Tendzegolskis, fotomenininkai broliai Černiauskai, dailininkas Aleksandras Vozbinas, gamtininkas Eugenijus Drobelis. Daug jų vakaroja. Labai ir nelabai pažįstamų. Ir kaimo kasdienybė tampa paženklinta neįprastais įvykiais bei reiškiniais...

Kone kiekvieną vakarą šitaip. Kaskart nauji žmonės pasibeldžia – tarsi rausvi šilti spinduliai. Iš pradžių jie tyliai suguža į slėpiningą, nušviestą vakarėjančios saulės palėpę. Ir kiekvienąkart atrodo, kad į ją sutelpa visas pasaulis. Ir mes kalbamės… Bet ne apie tai, kaip žmogus tobulai išmoko susinaikinti, o ką jis sukūrė, pastatė, ką tvirčiausiai myli. Žinoma, ir neapkenčia. Ir nė nepajunti, kaip tais vakarais visa galybe atgyja praeitis. Ne pelenus žarstome, nes ne viskas sudegę. Ir ne viskas nuėję į užmarštį, nes dar palėpės išliko. Jos seniai tapo tarsi dieviškais sielos rūmais. Kitaip ir būti negali, nes mes, spėju, regime, jaučiame tą patį šiltą vakaro dvelksmą: ne tik praeities, dabarties, bet ir būsimų metų. Sielos rūmai – palėpės – būtų kur kas didingesni, jeigu dar dažniau ir gausiau susieitume. Bet...

Ak, tu, nenuspėjamas vakare, šioje palėpėje! Kas iš seniai lauktų bičiulių vėl pasibels? Gal netyčia kaip kadais į Merkinės parapiją vėl užklys aukštaičiai poetai Vladas Braziūnas ar Julius Keleras... Tačiau, žiū, sutartu laiku gal tik literatūros kritikas ir eseistas Valentinas Sventickas atsėlina – dzūkas nuo Lazdijų, bet, atrodo, seniai atradęs savąją palėpę Varėnos rajone, Mardasave. Netoli Valentinui prireikė eiti. Gal reikėjo per Nemuną tik valtele iš anos pusės persiirti… O šioje Nemuno pusėje jis ir, žiū, iš Merkinės vienkiemio jo pasitikti poetas Stasys Stacevičius atskubėjęs… O vieną vakarą netikėtai atsėlino istorikas Linas Janulevičius – irgi dzūkas iš anos Nemuno pusės, nuo Kapčiamiesčio. Jis kaip anų laikų riteris Lietuvos istoriją rašo. 1831-ųjų sukilėlės grafaitės Emilijos Pliaterytės šventos dvasios užkrėstas jos atmintį prie Kapčiamiesčio saugo, nauju žvilgsniu įvertina žmogaus, atsiduriančio tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, vaidmenį žmonijos istorijoje.

Taip panašiai istoriją, tik kultūros, Varėnos krašte jau daug metų kuria rajono laikraščio „Merkio kraštas“ vyriausiasis redaktorius, rašytojas Aloyzas Tendzegolskis. Prieš daugelį metų laikraštyje vietos literatams suteikęs kūrybinių polėkių palėpę – literatūrinį puslapį „Saulės takas“. Ir, beje, tos pačios tarytum šventos saulės apšviestas joje augo ir sustiprėjo poetas Stasys Stacevičius, iš visur išguitas, tik „Saulės take“ tėvišką prieglobstį rado kitas žymus poetas nuo Nedzingės, Sapiegiškių kaimo, Antanas Kalanavičius. Aloyzo įsteigtame laikraščio literatūriniame puslapyje spausdinosi dešimtys kitų Varėnos, Merkinės, Druskininkų kraštų kūrėjų. Ir jie, pasklidę į kitus Lietuvos kampelius, žiū, vieną dieną laukiami ar nelaukiami sugrįžta į Dzūkiją, nes, įsitikina, kad čia pirmoji, o gal ir vienintelė, jų dvasios palėpė.

Tokiais vakarais atrodo, kad visi esame labai seniai pažįstami – tikriausiai prieš šimtą metų kažkur vaikystės žemuogių pievelėje ar dar kitur susitikę... Įvairiai galima tokius vakarojimus vadinti: literatūriniais vakarais, paprasčiausiai – knygos aptarimais. Ar dar kaip.

Ir tik, manding, tokioje palėpėje įmanoma iki skausmo apmąstyti nueitą žmogaus klajoklio kelią. Gyvenimo – gražaus, liūdno ir kartais juokingo. Galvoji, išganingas, o kai kam, atrodo, nuodėmingas, mintis toje palėpėje užrašyti, prakalbinti vis kitus vakaro svečius. O jų labai daug atsiskyrėlių, prie Nemuno, Neries, kitų upių ir ežerų, miškų tyruose, triukšminguose miestuose gyvenančių.

Į užmiršto kaimo palėpę atsėlina daug vienišių ir ne vienišių ne tik iš Dzūkijos, bet ir Žemaitijos ar Aukštaitijos. Jie – nepagražinto gyvenimo skleidėjai. Vakaro palėpėje puolu visus apkabinti. Juk joje jiems būnant juntu ir girdžiu kvepiantį, skambantį laiką. Gal jis – truputį mistinis, bet realus. Ir tokiais vakarais atrodo, kad kažkas iš svečių rašo naują knygą. Niekas nežino jos likimo, nes iš anksto neįmanoma atspėti, koks bus rytoj, poryt ar dar vėliau į palėpę atsėlinęs vakaras. O gal jo išvis nebus...