Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

„Balandžio 15 d., 2 val., perpiet, atvažiavom į Vilna. Prie mūsų tuoj pribėgo liokajus iš Hano, Didžiojoje gatvėje esančio viešbučio, susodino į briką ir nusivežė. Prie viešbučio vartų mus sustabdė Barsovas, Fiodoro Michailovičiaus pažįstamas. Jis pasakė gyvenąs Vilniuje, būtinai pasiimsiąs mus šeštą valandą ir aprodysiantis miestą“, – 1867 metais savo dienoraštyje rašo Anna Grigorjevna. Skaitau apie tai Laimono Briedžio knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“. Fiodoras Michailovičius – tai žymusis rašytojas Dostojevskis. Anna – jo sužadėtinė. Didžiojoje gatvėje ant 20 namo, kur veikė minėtasis Hano viešbutis, galima išvysti memorialinę lentą, skirtą rašytojo viešnagei atminti.

Atvyko pora į Vilnių traukiniu. Kaip byloja Alberto Kazlausko knyga „Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“, pirmasis garvežys į Vilnių atvažiavo 1860 metų rugsėjo 4 d. „Jis atvyko nuo kairiojo Dauguvos kranto (prie Daugpilio) ką tik nutiesta, tačiau tuo metu dar nebaigta strategine Peterburgo-Varšuvos linija, einančia per Vilnių ir turinčia Rusijos imperijos sostinę sujungti su Europa“, – rašoma knygoje. 

Tuo tarpu 1956 metais, spalį, maršrutu Antakalnis-Stotis pradeda riedėti pirmieji Vilniaus troleibusai. Kaip pasakoja Dariaus Pocevičiaus knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai: 1944-1990“, iš pradžių apskritai buvo diskutuojama, ko Vilniui reikia labiau – tramvajų ar troleibusų. Pirmenybė pradžioje buvo atiduota tramvajui, tačiau pažymėta, „kad jo įrengimas sunaikintų istoriškai susiklosčiusią urbanistinę miesto struktūrą: siauras gatveles, chaotišką jų išsidėstymą, daugybę želdinių. Todėl buvo pasirinktas troleibusų ir autobusų linijų tinklas.“

Tad neseniai Vilniaus troleibusai minėjo savo šešiasdešimtmetį. Esu įsitikinęs, kad viešasis transportas yra savotiškas miesto veidas. Pažvelk, koks yra viešasis transportas, ir galėsi nuspėti, kaip savivalda rūpinasi viešųjų paslaugų kokybe. Vilniaus troleibusai pasako apie miestą daug daugiau nei keliais riedančios mašinos. Be to, kelionė viešuoju transportu yra puiki galimybė pažinti miestą ir miestiečius. Prisimenu, kad dar studijų laikais mėgdavau savaitgalį išsirinkti kokį dar nebandytą maršrutą ir prakeliauti juo nuo pradžios iki pabaigos, stebėdamas tiek tai, kas už lango, tiek tai, kas viduje – kartu keliaujančius žmones. Jų išvaizda, tarpusavio kalbos ar net žvilgsniai, netikėtai užsimezgančios įvairiausios dramos – nuo vietos užleidimo ar neužleidimo iki kontrolės reidų – taip pat yra žvilgsnis į miesto sielą. 

Tad šįkart norėčiau skaitytojus pakviesti pasivažinėti antruoju maršrutu, kuris iš stoties veda į Saulėtekį. Tai yra bene populiariausias studentų kelias – iš namų su kuprine, pilna mamos kotletų, uogienių ir kitokių skanėstų, tiesiai į „Niujorką“ ar „Kamčiatką“. Kadaise man tai buvo pats romantiškiausias Vilniaus maršrutas, savotiškas laisvės kelias, bylojantis apie pagaliau pasiektą savarankišką, nepriklausomą gyvenimą. 

Be to, kelionės viešuoju transportu yra puiki proga skaityti knygas, ypač tas, kurios padeda geriau pažinti tai, ką matome už lango. Tad ir ši kelionė antruoju maršrutu yra ne tik mano asmeniniai įspūdžiai apie tai, kas giliausiai nusėdo širdy važinėjant šio numerio troleibusu, tačiau ir rekomendacija knygoms apie sostinę.

Sinagoga. Tomo Urbelionio / BFL nuotrauka

Apie stotį jau kalbėjome. Riedėdamas žemyn skaitau eiles iš Annos Halberstadt knygos „Vilniaus dienoraštis“:

Keuriasdešimties bažnyčių, šimto sinagogų

ir jėzuitiškų kiemų miestas,

mano senojo namo palėpėje

vėjas pučia tarp džiūstančių paklodžių

virš minkštų dulkių su kačių letenėlių įspaudais.

Iš šimto sinagogų. Tomas Venclova savo knygoje „Vilnius. Vadovas po miestą“ patikslina, kad jų buvo 105, deja, šiandien liko tik viena veikianti. Pro ją, stovinčią Pylimo gatvėje, ir pravažiuojame. „Maldos namai – šventenybė visoms tautoms“, – skelbia hebrajiškas užrašas ant 1903 metais statytos sinagogos. Nuo Halės turgaus ataidi rinktinėje „Iš Vilniaus į Vilnių“ užrašytas Sigito Parulskio haiku „Sekmadienis Halės turguje“:

Turgus Vilniuje.

Barzdoto žydo vėlė

Atmintį sveria.

Beje, Halės turgus yra dar vienas dėmesio vertas objektas – tiek dėl to, kad ten galima skaniai pavalgyti, tiek dėl to, jog galima ir apsirpikti, o galiausiai ir pats XIX-XX amžių sandūroje statytas pastatas yra architektūriškai itin vertingas. 

Keliaujame toliau. „Adrija“, „Mūza“, „Edenas“, „Fenomenas“, „Bronislava“, „Elektrobiografas“ – tai skirtingais laikotarpiais Vilnije veikusių kino teatrų pavadinimai. Kadaise buvo ir toks kino teatras „Lietuva“, kurio vietoje dabar stovi MO muziejus – pro jį pravažiuojame. 

Evgenios Levin nuotrauka

„Reformatų“ stotelė. Skaitau Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“. „Vilniaus kalvinų bendruomenės bažnyčia ir kitos įstaigos 1579-1640 m. buvo dabartinėje J. Biliūno gatvėje, bet po 1640 m. jėzuitų organizuotų pogromų kalvinai teismo sprendimu buvo iškelti už miesto ribų į dabartinės Pylimo gatvės vakarinę pusę. Ten jie pasistatė maldos namus, špitolę ir kitus pastatus, įsirengė kapines“, – rašo autorius. Maldos namai, kuriuos regime šiandien, buvo statyti 1835 metais. V. Drėma pasakoja, kad klasicistinio stiliaus pastatą puošė Kazimiero Jelskio skulptūros, kurias sovietai sunaikino. Sovietai sunaikino ir kapines, uždarė bažnyčią, kurios vietoje ėmė veikti „Kronikos“ kino teatras. Šiandien, laimei, maldos namai vėl grąžinti tikintiesiems. 

Keliaujame pro Petro Cvirkos skulptūrą, pasakojančią kuriozišką istoriją apie tai, kaip Michalina Meškauskienė, dalyvavusi skulptūros vertinimo komisijoje, priekaištavusi skulptoriui Juozui Mikėnui, kad vis tik Petro lūpos buvusios šiek tiek minkštesnės.

Netoli P. Cvirkos skulptūros, kuri simbolizuoja šiandien verdančius ginčus dėl sovietimečio paveldo ir tam tikrų asmenybių, kolaboravusių su totalitariniais režimais, vertinimo, stovi Lietuvos žydų bendruomenės pastatas. Jo architektas – Tadeuzsas Rostworowskis, kuris Vilniui dar padovanojo Geležinkelio valdybos rūmus (J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje), Šv. Jurgio viešbutį ir kelis kitus namus. Šv. Jurgio viešbučio pastatą galime regėti ir keliaudami antruoju maršrutu. Jis geriausiai atpažįstamas iš skulptūros ant stogo – Šv. Jurgis duria ietį tiesiai drakonui į nasrus. Sakoma, kad savo laiku tai buvęs geriausias Vilniaus viešbutis, bet jau 1941 metais girdime skundus, kuriuos savo knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“ aprašo Darius Pocevičius: „Visame viešbutyje tik keli numeriai su voniomis, karšto vandens beveik nėra. Toli gražu ne kiekviename numeryje yra tualetai. Mažai komforto, daug blizgesio.“

Atsukę nugarą Šv. Jurgio kovai važiuojame link Vyriausybės rūmų. „Architektūros fondo“ išleistoje knygoje „Vilnius 1900-2016: Architektūros gidas“ skaitome, kad šį pastatą architektas Edmundas Čekanauskas projektavo kaip Komunistų partijos Centro komitetą. Tokiems pastatams būdavo įprasta suteiki aplinkoje ryškiai dominuojantį pavidalą, tačiau E. Čekanauskas pasirinko kitokį kelią ir savo sprendimą, kaip pasakojama knygoje, apsigynė tik motyvuodamas tuo, kad „CK pastatas turi būti kuklus kaip ir pats Leninas“. Architektams teko nelengva dalia – kovai už kūrybinę laisvę prireikė įvairiausių argumentų. 

Visai netoliese – Operos ir baleto teatro rūmai. Ar žinote, kokios skulptūros pasitinka jus, kai žengiate pagrindinio įėjimo link? Apie tai pasakoja Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės knyga „Vilniaus skulptūrų kelias“. Eidami iš kairės į dešinę sveikinamės su karaliumi Pilypu II iš Giuseppes Verdi „Don Karlo“, Odete iš Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, P. Čaikovskio Eugenijumi Oneginu iš to paties pavadinimo operos, Borisu Godunovu iš Modesto Musorgskio kūrinio „Borisas Godunovas“, Violeta iš „Traviatos“, Margiriu iš Vytauto Klovos „Pilėnų“, Aida iš G. Verdi „Aidos“, Mefistofeliu ir Charles Gounod operos „Faustas“, Egle iš Miko Petrausko operos „Eglė žalčių karalienė“ ir Otelu iš to paties pavadinimo G. Verdi kūrinio.

Skulptoriaus Juozo Kalinausko skulptūros Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasade. Bernardinai.lt archyvo nuotrauka

Keliaudami toliau pasiekiame ir pačią Vilniaus širdį – Katedros aikštę. Iš čia atsiveria vaizdas tiek į Katedrą, tiek į Pilies kalną ar Tris kryžius. Kol dar negyvenau Vilniuje, kiekvieno apsilankymo privaloma lankytima vieta sostinėje būdavo būtent Katedros aikštė. Pasivaikščiokime aplinkui su Pauliu Monty, kuris aprašo Vilnių tokį, kokį regėjo 1918 metais, kai mieste rezidavo kaip okupacinės Vokietijos kariuomenės karys. „Apima nuostabus jausmas, kai žiemos dieną iš Pilies parko kalvos papėdėje lipi takeliu stačiu šlaitu aukštyn. Virš gatvių ir aikščių, bokštų ir stačių stogų raizgalynės iš lėto veriasi didingas miesto ir apylinkių vaizdas. Tarp plikų medžių šakų ir šakelių išnyra stogai ir bokštai, it šešėliai paryškindami švelnias juodas ir baltas kraštovaizdžio ir dangaus spalvas“, – rašo P. Monty. Šiandieninė Vilniaus gamta tokia pat graži, tačiau, lyginant su P. Monty laikais, pasikeitė miesto architektūrinė panorama. Žinau, kad vieni nuo Gedimino kalno mėgsta žvelgti į kitapus Neries stūksančius dangoraižius, kuriuos laiko miesto vakarietiškėjimo ir ekonominio augimo ženklu. Taip pat pažįstu ir tuos, kurie atsuka nugarą šiam vaizdui ir žvelgia tik į senamiesčio stogus. 

Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

Nuo Pilies kalno regime ir kitą stotelę – Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Į ją mus palydi mąstytojas Justinas Mikutis, kurį savo knygoje „Missa Vilnensis“ prakalbina Tomas Sakalauskas: „Lietuviai kviesdavosi menininkų. Išskyrus Gucevičių, Vilniuje turbūt nerasi lietuviško vardo. Koks nors Paloni – italas, aišku, italų mokykla. Atrodo, kuo čia dėta Lietuva. Arba Petro ir Povilo interjeras. O, pasirodo, labai daug kuo. Tokių dalykų Italijoj jau nebebuvo. Jau buvo išsikvėpimas, o Lietuvoje tai dar galėjo antrą jaunystę išgyventi, kaip sakoma. Tokių nuostabių freskų kaip Pažaislio tuo metu Italijoj jau nebuvo, joks Guido Reni nei kas nors kitas jam neprilygsta. Autorius italas, ir to iš jo neatimsi. Bet neatimsi ir iš lietuvių. Augalas jau buvo bebaigiąs išdžiūti. Persodintas į naują dirvą – atgijo. Glaubitzas labiau vilnietis…

Kaip ir Petro ir Povilo bažnyčia. Atskirai paimtos, tos skulptūros nelabai vertingos. Bet visas jų ansamblis – kokie tapybiniai efektai!Ten įsikomponuoja net šešėliai, kuriuos meta skulptūros!“

Vos įėję į Petro ir Povilo bažnyčią, sutinkame Giltinę – mirties simbolį, bylojantį apie mūsų laikinumą, apie būtinybę išnaudoti kiekvieną akimirką, gyventi pilnai. Amžinybės ir laikinumo susidūrimas įspūdingame barokiniame šedevre.

Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka

Aplankius Petro ir Povilo bažnyčią, verta pasidairyti aplink. Vienas įdomesnių objektų – senoji Vilniaus gaisrinė su žarnų džiovinimo bokšteliu.

Keliaudami tolyn, pravažiuojame Vileišių rūmus, kur šiandien veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Nuostabi Antano Rimvydo Čaplinsko knyga „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“ mums primena, kad būtent ten 1907 metų sausio 9-ąją buvo atidaryta pirmoji Lietuvių dailės paroda. Tada ten buvo inžinieriaus Petro Vileišio namai, o atidarymo kalbą sakė Jonas Basanavičius. Parodoje eksponuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Žmuidzinavičiaus, Juozo Zikaro ir kt. darbai. 

Vileišių rūmai 1956 m. LLTI Mokslinės bibliotekos fototekos nuotrauka

Toliau riedame „Niujorko“ ir „Kamčiatkos“ link pro Sapiegų parką, prie Šilo tilto galime aplankyti naująją gaisrinę. Tiesa, pakeliui Žolyno gatvėje dar galima užsukti ir į futbolo aikštę, kuri kadaise buvo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo bazės dalis. Bazė, palaipsniui degradavusi, dabar visai nunyko ir yra vienas tų simbolių, atskleidžiančių buvusias Lietuvos futbolo perspektyvas ir visišką nuosmukį. 

Pakeliui dar ne vienas aplankyti vertas objektas, tačiau dabar metas Saulėtekiui – studentų miesteliui. D. Pocevičius savo knygoje pasakoja, kad studentų miestelio statybos prasidėjo 1968 metais, o į pirmąjį „baraką“ studentai įsikėlė 1974-aisiais. „Originali daugiaaukščių pastatų forma, žaismingas fasaduose platėjančių balkonų ritmas ilgainiui tapo bendrabučių komplekso, gavusio Niujorko pravardę, vizitine kortele“, – rašoma Vilniaus architektūros gide. Studentų miestelyje ir baigiame pasivažinėjimą antruoju maršrutu – iki kito karto, kai vėl teks keliauti. Tada bus galima peržvelgti kitas knygas, aptarti kitus objektus, o galbūt ir išbandyti kitus maršrutus. Juk keliavimas viešuoju transportu yra puikus būdas pažinti miestą, pažvelgiant, kokias istorijas slepia pastatų fasadai, kokią atmintį saugo bažnyčių bokštai.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Donatas Puslys, Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas.