Vilniaus getas, Rūdninkų gatvė. Lietuvos žydų muziejaus archyvo nuotrauka

VU muziejaus direktorius pasiteiravo, ar nenorėčiau perskaityti knygos apie Vilniaus geto knygnešius, kurioje minima ir universiteto biblioteka. Susidomėjau, nes nelabai ką buvau girdėjusi apie bibliotekos ryšius su žydų getu, nebent apie žydams talkinusią bibliotekininkę Oną Šimaitę.

Davidas E. Fishmanas, Niujorko Žydų teologijos seminarijos istorijos dėstytojas, parašė knygą apie Vilniaus žydų geto knygnešius, apie žmones, rizikavusius gyvybe gelbstint unikalias žydų istorijos, kultūros, meno vertybes, kurias hitlerininkai ketino sunaikinti arba išvežti į Vokietiją („The book smuglers“, „University Press of New England“, 2017). Pagrindiniai knygoje aprašomi asmenys – mokslų daktaras, intelektualas, Vilniaus žydų instituto direktoriaus pavaduotojas Zeligas Kalmanovičius, bibliotekininkas, didžiausios Varšuvos žydų bibliotekos direktorius, karo metu atsidūręs Vilniaus gete, Hermanas Krukas, Vilniaus žydų poetai Šmerkė Kačerginskis ir Abraomas Suckeveris. Šiuos labai skirtingų interesų ir išsilavinimo žmones suvienijo lemtis ir pasiryžimas rizikuoti savo gyvybe dėl knygų, dėl savo tautos paveldo išsaugojimo.

Daugiausia dėmesio knygoje skiriama abiem Vilniaus poetams, kurie išvengė Panerių ir tęsė knygų gelbėjimo akciją iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šmerkė (Shemaryahu) Kačeginskis užaugo Vilniaus žydų našlaičių prieglaudoje, dirbdamas spaustuvėje anksti susidomėjo radikaliomis politinėmis idėjomis, tapo draudžiamos komunistų partijos nariu, kūrė liaudies dainas, vėliau tapo geto pasipriešinimo kovotoju, partizanu, sionistu. 1928 metais jis priimtas į žydų rašytojų grupę „Young Vilna“, kuriai priklausė ir poetas A. Suckeveris, rabino anūkas, apolitiškas estetas, tikėjęs poezijos galia.

Šmerkė – neišvaizdus, trumparegis ir žemaūgis dainininkas, poetas, gatvės mušeika, merginų numylėtinis, literatūrinės grupės „Joung Vilna“ narių nuomone, ir pavertęs judėjimą jaunu savo dainomis virtusia poezija, tokiais posmais kaip „Kiekvienas, kas tik nori, gali būti jaunas“. Jis buvo tikra juodaplaukio aukšto, garbanoto gražuolio iš pasiturinčios šeimos, apolitiško intraverto, gavusio puikų išsilavinimą, A. Suckeverio priešingybė. Įstoję į literatūrinę grupę juodu tapo neatskiriamais draugais, tokie išliko karo metu ir gete, ir partizanaudami, ir vėl iškasdami, slėpdami, saugodami žydų kultūros objektus sovietmečiu.

Labai vaizdžiai aprašomas Lietuvos Jeruzalės žydų gyvenimas tarpukariu, kai čia kunkuliavo gyvybė, kai veikė sinagogos, Matityahu Strašuno įkurta žydų bendruomenės biblioteka, Vilniaus žydų institutas, net Žydų opera.

Jaunas poetas Š. Kačerginskis vedžiojasi mus po savo Vilnių ir pasakoja šmaikščias istorijas parodydamas, anot Vilniaus gaono, miestą, kuriame kiekvienas gali tapti gaonu, genijumi, tereikia tik panorėti. Ir Vilniaus žydai, pasirodo, turi savo istoriją apie Napoleono apsilankymą Vilniuje, kai jis taip susižavėjo Didžiąja sinagoga, kad liko be žado.

Knyga parašyta labai gyvai, perteikiant žydų kultūros vertybių išsaugojimo akcijoje dalyvavusių žmonių jausmus, kai nuolat grėsė sušaudymas, išsiuntimas į Panerius, kai kasdien už menkiausią prasižengimą Vilniaus žydai buvo žudomi. Intelektualai, priklausę vadinamajai geto popierinei brigadai (tiems, kurie bibliotekose ir Žydų institute turėjo surūšiuoti į popieriaus fabrikus ar į Vokietiją vežamas knygas), jautėsi atsakingi už vokiečių atrenkamas sunaikinti ar išvežti knygas.

Tai buvo profesoriai, bibliotekininkai, poetai, dėstytojai, bet jiems talkino ir neišsilavinę žydai, kurie noriai sutiko prisidėti prie vertybių išsaugojimo rizikuodami gyvybe, tokiu būdu reiškė savo pasipriešinimą, tikėjimą žmogiškumu. Kasdien po darbo dienos sugrįždami į getą jie rizikavo gyvybe ne dėl maisto, duonos kąsnio, o dėl knygų, nors maisto trūko visiems. Brigados nariai slapta gabeno knygas, rankraščius į getą ir ten juos slėpė rūsiuose, požemiuose, specialiose slėptuvėse tikėdamiesi išsaugoti.

Labai įdomi ir geto teritorijoje, Strašuno gatvėje, likusios žydų šviečiamosios sąjungos bibliotekos istorija, kurioje nebuvo ypatingų vertybių. Joje buvo daug lenkiškų, rusiškų knygų, ir štai karo metu čia susitelkė profesionalūs bibliotekininkai. Jie surinko daugiau knygų ir ėmė jas išdavinėti geto gyventojams. Daugeliui žydų tai tapo dvasine atgaiva, kai aplink tvyrojo siaubas ir mirtis. 1942–1943 metais biblioteka tapo tarsi geto gyvenimo inkaru, jos skaitytojų skaičius padvigubėjo, ypač aktyvūs skaitytojai buvo vaikai.

Aprašoma vokiečių veikla, planai, atrenkant žydiškas knygas Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Vilniaus žydų bibliotekose. Knygoje minima, kad vokiečiai didelę dalį iš žydų bibliotekų surinktų knygų, taip pat visas sovietų sąjungoje spausdintas knygas sukrovė Universiteto gatvėje 3 ir nurodė jas surūšiuoti. Tose bibliotekos patalpose, kur prieškariu buvo marksizmo-leninizmo seminaro biblioteka, buvo nurodyta sukrauti Strašuno kolekciją, o popierinės brigados nariai turėjo ją išrūšiuoti: dalį į šiukšlyną, sunaikinti, o kitą dalį – siųsti į Vokietiją. Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi bibliofilai, turėję atrinkti knygas sunaikinti.

Knygoje skiriama vietos ir bibliotekos darbuotojams, minima ir cituojama bibliotekininkė Ona Šimaitė, gelbėjusi knygas ir žmones. Vardijami Vilniaus gyventojai, padėję gelbstint žydus ir jų kultūros vertybes, taip pat išdavikai, skundikai, pelnęsi iš svetimo skausmo. Rašoma ir apie poetą Kazį Borutą, žydų prašymu slėpusį knygas Lietuvių literatūros institute. Daug gerų žodžių skiriama sovietmečio Lietuvos knygų rūmų direktoriui Antanui Ulpiui, išgelbėjusiam daugybę žydiškų rankraščių ir knygų, kuriomis kitos bibliotekos norėjo atsikratyti sovietmečiu, kai kilo prieš žydus nukreipta kampanija.

Visa knyga persmelkta meilės ir pagarbos žmonėms, tragiškomis aplinkybėmis išsaugojusiems žmogiškumą, išdidumą, tikėjimą ateitimi ir pagarbą savo tautos kultūrai.

logo