Merkinės kryžių kalnelis. Česlovo Skaržinsko nuotrauka

Lengvi lietaus lašai prausia dulkėtą, akmenimis grįstą miestelio aikštę, kurios vidury – baltutėlė cerkvė. Kažkada šioje vietoje stovėjusi Merkinės rotušė. Dabar cerkvėje – krašto muziejus. Už baltų mūrinių sienų tarytum akiai artimas paveikslas prisiglaudusi Dainavos krašto praeitis. Miestelio širdis. Ji ima smarkiai plakti, kai virš Nemuno ir Merkio susitvenkia lietaus debesys. Nes pirmieji lašai nuplauna užmaršties dulkes. Tarytum atsiveria tyla, kurioje neužtiksi keleivių. Sušmėžuoja netolimų laikų vėlės. Tuomet, regis, vėl matau ant cerkvės laiptų lietuje stovintį mokytoją Juozą Vitkų, muziejaus įkūrėją. Atrodo, jis stovi vienplaukis lietuje. Kai kurie dzūkeliai nesuprato jo keistenybės – rinkti Merkinės vienkiemiuose dūlančias senienas...

O mokytojas Juozas Vitkus žinojo, ką daro. Nekreipė dėmesio į pašaipūnus. Su mokiniais ėjo per kaimus – sulytas, perpūstas vėjų, aplodytas šunų, pajuoktas čechoviškų vietos valdininkėlių. Sukandęs dantis rinko eksponatus, negailėjo menko mokytojo atlyginimo. Iš pradžių senienas kaupė namuose, mokykloje. Galų gale įsiprašė į tuometę cerkvę, tada dar trenkusią dvidešimtojo amžiaus Rusijos pelėsiais. Išsisklaidė ta troškuma, kai iš netolimos praeities į Merkinės cerkvę įžengė Vincas Krėvė, liaudies išminčiai, kai prakalbo ainių Dainava. Bet kai į kraštotyros muziejų vis dažniau kelią ėmė surasti ekskursijos, Juozas Vitkus nutilo ir tyliai išėjo iš gyvenimo. Sakoma, lietui lyjant... Laimė, suspėjo pamatyti, ko gero, svarbiausią savo gyvenimo knygą – apie jo įkurtą kraštotyros muziejų, laimė, išgirdo net valdininkų lūpose pagarbiai skambantį savo vardą.

Mokytojas, regis, ir šiandien stovi ant cerkvės laiptų, kviesdamas užeiti į vidų, kur gražus Merkinės vardas parašytas, kur miestelio istorija aštriais laiko kirčiais paženklinta. Vėliau daugelį metų muziejų turtino J. Vitkaus darbų tęsėjas, irgi mokytojas, Juozas Kaupinis. Bet ir jis jau išėjęs iš šio gyvenimo. Jis labai pagarbiai prisimindavo krašto muziejaus įkūrėją. Abu Merkinės mokytojai artimai draugavę, jaunesnysis kolega J. Vitkų sunkiomis akimirkomis drąsinęs nesustoti, nemesti tuomet daugeliui valdininkų priešiškos, o savo tiesioginiam pedagogo darbui ir pavojingos idėjos.

Tik lietui lyjant, viskas atrodo skaidru ir be galo kilnu...

Merkinės krašto muziejaus įkūrėjas Juozas Vitkus. Brolių Černiauskų nuotrauka

Amžinatilsį mokytojas J. Kaupinis ne tik krašto muziejų turtino, bet ir įkūrė Merkinėje Lietuvos kovų ir kančių istorijos muziejų. Pastarąjį pats įkūręs Atgimimo pradžioje tolėliau nuo miestelio aikštės, po karo buvusioje enkavėdistų būstinėje. J. Kaupinio iniciatyva buvusiame mokyklos stadione pastatyta Partizanų koplyčia, išdygo kryžių kalnelis – daugiau kaip šešiems šimtams čia enkavėdistų ir stribų užkastų aukų atminimui. Kad Merkinėje lenkia galvas už laisvę kritusiems, imasi pažinti savo istoriją, irgi Jūsų, mano mokytojau, didžiulis nuopelnas.

Ir štai jau – ne vien gražus sapnas. Lietui lyjant. Taigi lyjant lietui kaip niekad traukia sugrįžti į dabarties provinciją. Vis dar niūroką: dar daug užsilikusių šeimininkiškos rankos nepaliestų išklypusių ir purvinų gatvelių, atmintį praradusių girtuoklių etc! Ir to nenutrinsi nuo miestelio veido, šiltas Merkinės lietuti! Greičiau į muziejų! Į garbingą senolių pasaulį, senąjį miestelį... Į prieškarinį, kur aštuoniose žydų smuklėse puikavosi riebios silkės! Karas išguldė du tūkstančius žydų už Stangės upelio. Karas išguldė, o pokaris užlygino žemę. Ant sutrešusių kaulų vešliai auga žolė... 

Ak, Dieve, kokių tik žmonių nedavei miesteliui! Bepigu buvo rašytojui Gabrieliui Garcíai Márquezui, jeigu jau jo miestelyje – nei vagių, nei žudikų, o Izabelė ramiai žvelgia į lietų Makonde... Bet juk turėjo lyti panašiai kaip Makonde, kai pirmąsyk Vincas Krėvė lėtai sugrįžo į Merkinę. Po daugelio metų... O kaip seniai norėjo sugrįžti. Neleido. Profesoriaus, rašytojo bijojo. Bet J. Vitkus pirmasis jį pasikvietė... Čia jis, Dainavos dvasia, susimąstęs žiūri į savo jaunystės mokyklą, amžiams parimęs po miestelio medžiais. Išvarytam sūnui po kojų galima padėti Dzūkijos laukų gėlių.

Lyja lietus... Kaip būtų gera dabar visiems susėsti čia, ant cerkvės laiptų: mokytojui J. Vitkui, jo darbų tęsėjams J. Kaupiniui ir Mindaugui Černiauskui. Jeigu būtų gyvi mokytojai J. Vitkus ir K. Kaupinis, nūnai negalėtų atsidžiaugti jaunojo jų darbų tęsėjo M. Černiausko tiesiog sukurtais stebuklais. Jo šventu rūpesčiu Merkinėje išdygo įspūdingo dydžio rotušės maketas. Kaip interneto dienraštyje „Bernardinai“ rašė Mindaugo tėvas, garsus fotomenininkas Algimantas Černiauskas, prie dabartinės cerkvės pastatytas rotušės maketas primena didžiosios Merkinės klestėjimo laikus, kai čia skambėjo keturių bažnyčių varpai, dviejuose vienuolynuose vienuoliai perrašinėjo šventąsias ir mokslo knygas, į sinagogas melstis rinkosi žydai, o rūmų menėje šoko gražiausios Lietuvos, ir, žinoma, Europos moterys. Viduryje miesto stovinčioje rotušėje posėdžiavo magistratas. Jei vieną dieną sueitų visi vienu sykiu – aikštę užpildytų. Bet visi susirinkti jau nebegali...

Merkinės rotušės maketas. Brolių Černiauskų nuotrauka

Merkinė – sužalota senoji Dainavos sostinė, senasis Lietuvos kunigaikščių miestas, dar XV a. gavęs Magdeburgo miesto teises... Bet tai – istorija. Dabar miestas virtęs tyliu provincijos miesteliūkščiu. Net Dzūkijos sostinės titulą Alytui perleido. Kam ir kodėl to prireikė, jeigu vis dėlto yra senoji Dainavos krašto sostinė – Merkinė?! Merkinę dar prieš kelis dešimtmečius galvota padaryti Druskininkų kurorto palydovu: čia rasta ir mineralinio vandens šaltinių. Daug planų ir kalbų būta. Patriukšmauta ir nurimta. Ak, Merkinė! Kas iš jos per daugelį metų liko? Karas ir pokaris nusinešė į kapus miestelio inteligentus, gabiausius amatininkus, rezistentus. Senajame amatininkų mieste turbūt jau niekados nesigirdės pirklių žingsnių. O kas žino, kokia Merkinės ateitis?

Lyja. Dideliais lašais į miestelio grindinį... Ten, kur dūla partizanų kaulai. Prieš cerkvę stovėjo stribų būstinė. Prie jos, priešais aikštę, stribų numesti nukautų partizanų kūnai gulėdavo po tris keturias dienas. Motinos bijodavo prieiti: jei išsiduos, kad tai jų vaikai, laukė Sibiro katorga. Tik vienai kitai motinai ar tėvui už naminę ar lašinių paltį pavykdavo išsiprašyti iš stribų sūnaus lavoną.

Praeityje čia kirtosi kunigaikščių ir carų keliai. Daug ką šimtmečiai nugramzdino amžiams. Praeitis kaip skaudi laiko rykštė atsikartoja, stovint ir žiūrint į lietuje skendinčią miestelio aikštę... Ji ir šiandien nesumažėjusi, tik daugelį kartų perklota akmenimis. Kažkada ją kasinėję archeologai metro gylyje rado senojo miestelio grindinį. Beveik tokį patį, kaip ir dabartinį. O kitoje aikštės pusėje, kasant buitinio gyventojų aptarnavimo paviljono pastato rūsį, sako, statybininkai netikėtai aptikę ir aukso, įvairių vertingų archeologinių daiktų. Bet viskas kažkodėl liko paslaptyje...

Kur buvo Merkinės vidurinės mokyklos stadionas, ten rezistentų kaulai išdraikyti, po žalia veja žemėje sumaišyti. Žaidėme čia futbolą, bėgiojome ir nežinojome... Brandaus socializmo laikai... Buvo. Bet buvo ir žmonių, bandžiusių išgelbėti bent dalelę Merkinės praeities. Kokia dabar būtų senoji Dainavos sostinė be muziejaus? Kas prisimintų prie cerkvės išlikusį mūrinį namą ir jame po medžioklės staiga pasimirusį (1648 m.) Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Vladislovą Vazą, paliepusį jį mirštantį išnešti į tą pačią aikštę priešais cerkvę: tepamato paprasti miestelėnai.

Ak, Merkinė! Ji – tyriausia ir paslaptingiausia, kai ją prausia lietus...