Interviu skelbtas žurnalo „Ateitis“ 2018 m. Nr. 8.

Evgenios Levin nuotrauka

Pranciškonė pasaulietė MONIKA MIDVERYTĖ per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės Katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją liudijo savo tikėjimą. Jos liudijimą skaitykite čia

Monika, gal galėtumėte pasidalinti savo istorija?

Tikėjimo dovaną gavau iš močiutės, kuri nuo pat mažumės išmokė mane maldų, melsdavosi kartu vakarais ir vesdavosi į bažnyčią. Močiutė buvo besąlygiškos Dievo meilės man atspindys, iki galo išlikusi ištikima tikėjimui, daug dėl Viešpaties paaukojusi ir šventai numirusi.                

Tačiau iš pradžių mano tikėjimas buvo vaikiškas, o Gyvąjį Jėzų susitikau jau vėliau, būdama septyniolikos. Tuo metu mano širdis buvo pritvinkusi skausmo ir neapykantos. Nuo vaikystės turėjau labai komplikuotą santykį su tėčiu, jis supykęs impulsyviai pakeldavo prieš mane ranką, trenkdavo per veidą, kas mane labai stipriai įžeisdavo ir pažemindavo, todėl bėgant metams susiformavo didelis priešiškumas. Pykau ir ant mamos, kodėl su juo neišsiskiria, tačiau dar buvo mažytė sesuo, kuriai reikėjo tėvo.

Finansiškai visada gyvenome ganėtinai sunkiai, o bankrutavus tėčio statybų firmai, pasidarė visai prastai. Tėvas bandė žudytis ir pradėjo stipriai išgėrinėti, o mama rinkdavo butelius ir nešdavo priduoti, kad mane, jau paauglę, ir sesutę išmaitintų. Aš tuo tarpu negaudama pakankamai meilės šeimoje, bandžiau ją gauti kitoje aplinkoje, iš draugų. Norėdama patikti ir pritapti, bandžiau atitikti standartus, norėjau rengtis firminiais rūbais, pradėjau kompanijose vartoti alkoholį. Tačiau tai nepadovanojo tikrų draugų ir nepadarė manęs iš tiesų laimingos. Viduje tvenkėsi neapykanta, buvau net sukūrusi repo dainą, kurioje linkėjau tėvui mirties. Nusivylusi šeimos modeliu, linkau į feministines pažiūras, galvojau, kad būsiu karjeristė, nepriklausoma moteris.                                                                                                                                  
Toje sunkioje situacijoje su mama nuėjome į pranciškonų parapiją. Joje pasitiko gyva bendruomenė, žmonės šypsojosi, o kunigai kalbėjo suprantamai, buvo betarpiški, todėl norėjosi ten pasilikti. Po truputį Dievas pradėjo belstis į mano širdį. Užsirašiau į jaunimo chorą ir tarnystę su neįgaliais vaikais. Per veiklą susipažinau su pranciškoniškuoju jaunimu ir įsijungiau į broliją. Tuo metu Viešpats pradėjo stipriai gydyti mano žaizdas, ypač per adoracijas, kuriose verkdavau iš džiaugsmo, kad Dievas mane myli. Taip pat dideliu lūžiu tapo išpažintis. Jau kurį laiką supratau, kad eidama tikėjimo keliu, negaliu neapkęsti savo tėčio. Vienas kunigas per išpažintį uždavė atgailą atsiprašyti tėčio už viską, ką esu blogo padariusi per 18 metų.

Atgaila pasirodė keista – juk aš buvau auka, jaučiausi įskaudinta! Tačiau priėmiau iššūkį ir drąsinau save, kad įveiksiu šėtoną atlikdama šią užduotį. Grįžusi iš katalikiškos stovyklos, susikaupiau ir atsiprašiau tėčio. Jis labai susijaudino, apsikabino mane ir pabučiavo. Nuo to laiko ledai pradėjo tirpti, kol visai išnyko. Ir nors paskui jis tapo visiškai priklausomas nuo alkoholio, vogdavo iš mūsų pinigus ir visaip meluodavo, tačiau niekada nebejaučiau jam neapykantos, tik gailestį ir daug meldžiausi už jo atsivertimą ir pasveikimą. Prieš penkerius metus jis nusižudė. Neįsivaizduoju, kaip būčiau šiandien gyvenusi, jeigu iki jo mirties būčiau laikiusi širdyje pyktį. Tėvo savižudybė buvo smūgis, atrodė, jog bendros maldos su tikėjimo draugais nepasiekė tikslo, bet per dvasinius pokalbius atėjo aiškumas, kad jokia malda nenueina veltui ir kad galiu pasitikėti Dievo gailestingumu.                             

Pavasarį per susitikimą su parapijos sutvirtinamaisiais vienas jaunuolis paklausė, ar per tuos dvylika tikėjimo metų man yra buvęs atvejis, kai situacija atrodė beviltiška. Susimąsčiau ir atsakiau, kad tokios situacijos dar nebuvo, nes net ir labai sunkiais momentais palaikė tikėjimas, jaučiau Dievo vedimą ir bendruomenės palaikymą. Žvelgdama iš perspektyvos matau, kokia svarbi mano tikėjimui buvo jaunimo bendruomenė. Net ir pažinusi Jėzų, viena vargiai būčiau atsilaikiusi. Tačiau atradau tikėjimo draugus, su kuriais kartu tarnavome, augome, glaudėmės vieni prie kitų. Nebereikėjo nieko vaidinti, niekam įtikti. Dievas parodė, kad materialinė gerovė ir firminiai ženklai yra niekis, kad tai tik daiktai, neatnešantys laimės ir nepripildantys širdies. Dievas išlaisvino iš noro būti karjeriste, atitikti standartus.                                                                                             
Esu dėkinga Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios, iš liūdesio, pagiežos į savo nuostabią šviesą. Visai kitaip pamačiau pasaulį, tapau tikrai laimingu žmogumi, nepaisant kintančių emocijų ar ateinančių išbandymų. Esu išsaugojusi paauglystės dienoraštį, kuriame ryškiai matau senąjį žmogų, pilną pykčio ir keiksmų, o dabar stengiuosi gyventi atnaujintą gyvenimą su Kristumi.

Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka

Ar kada anksčiau pagalvojote, jog gali reikėti apie tai liudyti prieš visą Lietuvą?

Tikrai negalvojau, bet nuo pat atsivertimo supratau, kad Dievo darbai mano gyvenime nėra mano
nuosavybė, todėl paprašyta mielai liudydavau per piligriminius žygius ar jaunimo susitikimus. Tad ir šįkart paprašyta sutikau, nors nemanau, kad mano istorija kuo nors ypatinga. Ne. Daugelis žmonių papasakotų dar ne tokių dalykų ir stebuklų. Tačiau svarbiausia tai, jog Dievas veikia kiekvieno žmogaus istorijoje.

Bažnyčią norime matyti jauną, tačiau kokia tokioje jaunoje Bažnyčioje yra senų žmonių misija? Ar jų pamaldumas dera su jaunatvišku maksimalizmu?

Seni nuoširdžiai tikintys žmonės man yra tikėjimo pavyzdys. Priklausau Pasauliečių pranciškonų ordinui, kur yra nemažai garbaus amžiaus narių, tačiau jų tylus pamaldumas ir gailestingumo darbai, jų per sunkius gyvenimo išbandymus išsaugotas tikėjimas yra tai, į ką gali lygiuotis kiekvienas jaunas žmogus.

Daugelyje garbaus amžiaus žmonių Lietuvoje jaučiu šventumo dvelksmą. Jaunimas turi veržlumą ir užsidegimą skelbti Evangeliją, o seni žmonės yra giliai įsišakniję tikėjime ir kupini išminties, kuri gali padėti jaunimui „nenuvairuoti į šoną“ ir nepasiduoti atėjus išbandymų laikotarpiui. Be to, seni žmonės gali būti labai jauni savo dvasia, o jauni – vangūs ir abejingi aplinkiniam pasauliui. Šventoji Dvasia visa daro nauja tuose, kurie jos šaukiasi.

Šiandien daug tikinčio jaunimo vaikšto iš vieno katalikiško renginio į kitą, bet taip ir neatranda, neišsirenka savo bendruomenės. Kaip manote, kodėl taip yra?

Galbūt iš dalies tai yra vartotojiškos kultūros pasekmė. Jaunimas vis labiau bijo įsipareigoti. Esu pastebėjusi, kad dalis jaunų žmonių delsia registruotis į katalikiškus renginius iki paskutinės akimirkos, lyg širdyje vis kirbėtų įkyri mintis: „O kas, jeigu atsiras geresnis pasiūlymas?“. Manau, jog tas nuolatinis laukimas, gal atsiras kas nors geresnis, tinkamesnis, ir neleidžia kažkur įsišaknyti. Tačiau iš tiesų laimingi tampame tada, kai galime save dovanoti, kai pradedame galvoti ne apie tai, ką galiu gauti, bet ką galiu duoti.  

Gal galite daugiau papasakoti apie savo tikėjimo kelią įsipareigojus bendruomenei? Koks jis ir kaip tai prisideda prie jūsų kaip pasaulietės dvasinio augimo?

Nuo pat įsitraukimo į pranciškoniškojo jaunimo bendruomenę tikėjimą lydėjo įvairios tarnystės: iš pradžių su neįgaliais vaikais, vėliau su nusikalsti linkusiais paaugliais, tada su kaliniais. Teko tarnauti ir pačios bendruomenės viduje, prisiimti atsakomybę už jos vedimą į priekį. Panašiai viskas tęsiasi ir tapus pasauliete pranciškone. Daug savaitgalių praleidžiu su bendruomene vienokiuose ar kitokiuose susirinkimuose. Tai neabejotinai prisideda prie dvasinio augimo, nes moko aukoti savo laiką, spręsti susiklostančias konfliktines situacijas, gilintis į Bažnyčios mokymą, puoselėti maldos gyvenimą.

Kas patraukė būtent prie šios bendruomenės ir kas paskatino joje likti, įsipareigoti?

Kai atėjau į pranciškonišką parapiją, nežinojau, kad egzistuoja dar kokios nors jaunimo grupės. Visad sakydavau, kad ne aš išsirinkau bendruomenę, bet Dievas man ją parinko. Paauglystėje mane valdė materializmo dvasia, noras išsiskirti iš kitų. Manau, jog Viešpats ne veltui atvedė į pranciškonišką bendruomenę – bet kad atrasčiau paprastumo ir neturto grožį. O kai prisijungiau prie pranciškoniškojo jaunimo ir patyriau Dievo meilę, tiesiog norėjau įsipareigoti, atsakyti į tą meilę savąja, būti ir tarnauti su tikėjimo draugais.

Ar popiežiaus vizitas pakeitė jūsų gyvenimą?

Negalėčiau sakyti, kad pats popiežiaus vizitas pakeitė gyvenimą, tačiau man tikrai padeda šventėti popiežiaus Pranciškaus išleisti dokumentai Evangelii gaudium, Laudato si, Gaudete et exsultate. Taip pat jo kasdienis mokymas ir gyvenimo pavyzdys. O vizitas teikia džiaugsmą, kad popiežiai ir Vatikanas visada skyrė daug dėmesio Lietuvai, melsdavosi ir palaikydavo okupacijų metu, o atgavus nepriklausomybę taip pat drąsina eiti laisvės ir tikėjimo keliu.

Gal galite pasidalinti, kuo Pranciškus jus patraukia asmeniškai?

Nuo pat pirmos dienos patraukė jo šiltas betarpiškas bendravimas ir gyvenimo pavyzdys, kad tai, ką jis kalba, ko moko, atsispindi ir jo paties kasdieniame gyvenime. Labai palietė jo pasirinkimas gyventi šv. Mortos namuose, prabangių automobilių atsisakymas, taip pat jo dėmesys vargšams, migrantams, kaliniams. Tai popiežius, kuris pats daro tai, ko tikisi iš Dievo tautos.

Man asmeniškai labai brangus ir jo tvirtas pasisakymas už ekologiją, kad paskyrė tam visą encikliką, primindamas tikintiesiems atsakomybę už kūrinijos apsaugą, klimato kaitą, kuri labiausiai paveikia skurdžiausias valstybes ir jų gyventojus. Man atrodo, kad mums, europiečiams, be galo stinga ekologinio atsivertimo, apie kurį kalba popiežius Pranciškus.

Ar skandalai Bažnyčioje keičia jūsų santykį su ja ir Jėzumi?

Santykio su Jėzumi tai nekeičia niekaip. Pats Jėzus Evangelijose sako, kad skandalai ir papiktinimai neišvengiami, bet vargas tiems, per kuriuos jie ateina. Kol gyvename Žemėje, neišvengsime ir nuodėmės. Žinoma, dažnai tai nuvilia, bet pati stengiuosi nukreipti žvilgsnį į geruosius pavyzdžius, į šventus ganytojus, kunigus, vienuolius, pasauliečius. Visi esame tos pačios Bažnyčios nariai.

Svarbiausia, kad įvykus vienam ar kitam papiktinimui tie, kurie turi atsakomybę vadovauti, nebijotų pripažinti tos klaidos, atsiprašyti ir pamėginti ją kažkaip išspręsti.

Kokią viltį turite Kristuje Jėzuje?

Turiu viltį laimingai pasiekti amžinybę. Taip pat viliuosi, kad mano gyvenimas bus prasmingas ir naudingas kitiems, kad Viešpats padės neprašauti pro šalį.