Culture.pl nuotr.

„Lenkai sukyla prieš minkštą priespaudą, nes gali, o prieš žiaurią, nes privalo“, – šia citata, puikiai apibūdinančia lenkišką sukilimų tradiciją, prasideda istoriko Timothy Gartono Asho knyga „Lenkijos revoliucija: Solidarumas“. Nuo šios knygos, prasidėjo mano gilesnis domėjimasis ne tik „Solidarumo“ judėjimo istorija, tačiau ir politine mintimi, pagrindusia šio totalitarinei sistemai sėkmingą iššūkį metusio darinio susiformavimą. 

Nei revoliucija, nei reforma. Refoliucija!

Solidarumo muziejus (Donato Puslio nuotr.)

Tuo metu studijavau Krokuvos Jozefo Tischnerio vardo universitete. Tiesa, paties kunigo, kurio garbei ir pavadinta aukštoji mokykla, rašinius apie solidarumo sampratą atradau tik kiek vėliau. Labiausiai domino du esminiai klausimai. Visų pirma, kas lėmė, kad komunistinėje Lenkijoje susiformavo didžiausias ir galingiausias opozicinis judėjimas, galiausiai atvedęs prie totalitarinio režimo griūties. Šią griūtį mano dėstytojas apibūdino kaip refoliuciją. Suprask, tai būta savotiško revoliucijos ir reformų mišinio. Viena vertus, turėjome visišką režimo transformaciją, tačiau kita vertus,  ji buvo taiki, be pralieto kraujo, tik su pralietu prakaitu prie apskritojo derybų stalo. Antra, man buvo įdomios „Solidarumo“ pamokos šiandienai. Jau minėtas kunigas J. Tischneris labai apdairiai dar devintajame dešimtmetyje klausė, kas gi bus po „Solidarumo“ – ar visuomenė sugebės išsaugoti solidarumą išnykus bendram priešui?

Vavelio katedra

EPA nuotrauka

Bažnyčia, sukilimų tradicija, inteligentijos kultūrinis darbas ir romantinis mesianizmas – tai, T. Gartono Asho teigimu, sudarė lenkiškosios sąmonės esmę. Prie viso šio rinkinio dar svarbu pridėti ir tai, kad komunistų valdymo metais lenkams pavyko nuo sunaikinimo apsaugoti du svarbius bent jau sąlyginės laisvės ir pliuralizmo bastionus – Bažnyčią ir privačią žemdirbystę. Režimui nepavyko uždaryti ar sau palenkti Bažnyčios, kaip kad ir nepavyko suvaryti kaimo žmonių į kolchozus. Didžiajam broliui nepavyko prasiskverbti į kiekvieną užkaborį, o laisvės salos pamažu galėjo būti plečiamos iš apsaugotų laisvės zonų.

Yra toks pasakymas, kad „Solidarumas“ 1980 metų rugpjūtį gimė iš 1956 metų birželio, 1968 metų kovo, 1970 metų gruodžio ir 1976 metų birželio. Visos šios datos mena masinius protestus prieš režimą. Brutaliai numalšintus, tačiau nenugalėtus – tik dar labiau didinusius atotrūkį tarp jų valdžioje ir mūsų pilietinėje visuomenėje. Vis tik esminiais metais čia derėtų laikyti 1976-uosius, kai ginti režimo persekiojamų darbininkų susibūrė Darbininkų gynimo komitetas.  

Bažnyčios ir kairiųjų, darbininkų bei inteligentijos suartėjimas

Tai buvo be galo reikšmingas įvykis dėl vienos priežasties – šio komiteto gimimas leido nutiesti tiltą tarp dviejų upės atskirtų krantų – darbininkų ir inteligentijos. Kai 1968 metais į gatves protestuoti ėjo studentija, darbininkai daugiausia liko abejingi tiek patiems protestams, tiek brutaliam jų numalšinimui ir po to sekusiai antisemitinei kampanijai. Po poros metų jau studentai gana abejingai stebėjo gatvėje protestuojančius darbininkus, taip jiems savotiškai atsilygindami, bet iš tiesų tik užkirsdami kelią visuomenės solidarumui ir įgalindami režimą toliau vykdyti „skaldyk ir valdyk“ politiką. Kitas svarbus suartėjimas įvyko tarp Bažnyčios ir kairiųjų intelektualų. Kaip rašo T. Gartonas Ashas, vieni, kaip kad filosofas Leszekas Kolakowskis, po ilgų ieškojimų suvokė, kad geriausias pakaitalas krikščionybei yra krikščionybė, o kiti, kaip kad Adamas Michnikas, suprato, jog Bažnyčia komunistinėje Lenkijoje buvo svarbus , o gal net ir pats svarbiausias žmogaus ir piliečio teisių gynimo bastionas. 

Adamas Michnikas

Pats A. Michnikas „Solidarumą“ apibūdino kaip antiutopinį judėjimą. „Mūsų vieninelė utopija buvo Dešimt Dievo įsakymų ir Evangelija – neskaitant įsakymo apie svetimavimą“, – šmaikštavo jis kalbėdamasis su Danieliu Cohn-Benditu. Kitame pokalbyje A. Michnikas įvardino, jog „Solidarumas“ buvo konfederacija prieš blogį. Jo teigimu, „Solidarumui“ pavyko į vieną srovę sujungti tris didžias politines kultūras – katalikiškąjį nacionalizmą, darbo klasės populizmą, t.y. socioekonominius reikalavimus, ir demokratinę inteligentijos kultūrą. Trumpai tariant, solidarumas nebuvo tik šiaip dėl skambesio ar dėl geresnės idėjos stygiaus judėjimui pasirinktas pavadinimas. Solidarumas buvo visa ko esmė. 

Gerasis samarietis ir solidarumo esmė 

Tad čia svarbu pažvelgti ir į J. Tischnerio mintis apie solidarumo esmę. „Solidarumo“ judėjimo kunigu vadintas dvasininkas dar 1981 metais – prieš karinės padėties įvedimą, kai „Solidarumas“ buvo pasiekęs apogėjų – svarstė, o kas gi bus po to. Jis perspėjo, kad ne kiekvienas „mes“, ne kiekvienas „kartu“ automatiškai yra solidarumas. Kunigo teigimu, mus gali sieti daug dalykų – kalba, kraštovaizdis, pilietybė ir pan. Tiesa, tai veikiau yra tiesiog bendras vardiklis, o ne solidarumas, nes solidarumas yra sąmoningas apsisprendimas prisiimti ne tik savo, bet ir kito naštą. Solidarumo esmę kunigas kildina iš apaštalo Pauliaus Laiške galatams išsakytų žodžių: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įsakymą.“ Tad būti solidariam reiškia sąmoningai apsispręsti nešti vienam kito naštas. Kitas žmogus man tampa toks svarbus, kad aš apsisprendžiu prisiimti dalį jo naštos. Kaip rašo J. Tischneris, solidarumas reiškia, jog dažnai kito našta man tampa sunkesnė nei savoji.

Kunigo J. Tischnerio solidarumo samprata yra grįsta krikščioniškuoju personalizmu. Būtent dėl to jis akcentuoja, jog solidarumas negali būti primestas iš išorės pasitelkiant prievartą, nesvarbu, kad ir kokie kilnūs būtų tikslai. Solidarumo dorybė kyla iš žmogaus širdies. Pasitelkdamas gerojo samariečio pavyzdį, J. Tischneris argumentuoja, kad jo niekas nevertė sustoti ir padėti šalikelėje gulinčiam sužeistajam. Juk kiti ramiai pro jį praėjo. Gerasis samarietis juk irgi gyvena tam tikroje visuomenėje, tam tikrame religiniame ir politiniame kontekste. Tačiau jo poelgis, priešingas daugumos pro sužeistąjį praėjusiųjų poelgiams, yra įrodymas, kad žmogus, vedamas savo sąžinės balso, yra pajėgus peržengti šio pasaulio struktūras ir apribojimus. Tikrasis solidarumas tokiu atveju yra iš sąžinės gelmių kylantis poreikis atsiliepti į kenčiančiojo pagalbos šauksmą. Tikrasis solidarumas yra sąžinių solidarumas, teigia kunigas J. Tischneris.

Be to, jis akcentuoja ir dar vieną svarbų dalyką – iš Evangelijos gimstančiam solidarumui nereikia priešų ar oponentų, kurie padėtų konsoliduoti žmones. Solidarumas gimsta ne iš susivienijimo prieš kažką, o iš susitelkimo vardan to, kas turi būti padaryta. Šiame J. Tischnerio žodžių kontekste galime geriau suvokti „Solidarumo“ judėjimo esmę ir misiją kovoti už pamintas žmogaus teises, demokratiją, pliuralistinę visuomenę, socialinį teisingumą. Tad „Solidarumo“ pergalė nebuvo tik politinis triumfas, tačiau ir vertybinė revoliucija. 

Partijos komitetai ir naujasis evoliucionizmas 

J. Tischnerio žodžiai leidžia geriau suprasti ir „Solidarumo“ užuomazgose iškeltą misiją ne deginti partijos komitetus, o kurti savuosius. Šią koncepciją Jacekas Kuronis ir A. Michnikas pakrikštijo naujuoju evoliucionizmu. Viso to esmė paprasta: lenkams, užuot nukreipus visą savo dėmesį į kovą su partija, reikia telktis ir organizuotis anapus partijos-valstybės struktūrų. Toks telkimasis leistų po truputį plėsti kiekvienam piliečiui tenkančią negatyvios laisvės ir apsisprendimo erdvę. Taip partija, kaip viltasi, ilgainiui turėtų tapti tik Potiomkino kaimu carams iš Maskvos pademonstruoti. Kita vertus, labai svarbu yra tai, kad visuomenės organizavimasis iš apačios neišvengiamai vertė reaguoti ir pačią partiją, kuri pajautė spaudimą, susidūrusi ne su pavieniais atomizuotais individais ar susiskaldžiusiomis grupėmis, o savo skirtis sugebėjusia peržengti ir bendro idealo šviesoje susitelkusia pilietine visuomene. 

Ši pilietinė visuomenė kovojo ne už utopiją, žadančią pagimdyti tobulą visuomenę, kurioje nebūtų konfliktų. „Mes neturėtume kovoti už tobulą visuomenę, kuri būtų laisva nuo konfliktų, tačiau už konfliktišką visuomenę, kurioje konfliktai būtų sprendžiami, remiantis demokratinio žaidimo taisyklėmis“, – rašė A. Michnikas. Prisimenant J. Tischnerį, čia tik norėtųsi greta demokratinių žaidimo taisyklių dar pridėti ir solidarumo dimensiją, kuri taip pat nereiškia konfliktų nebuvimo, tačiau akcentuoja bendrojo gėrio ir rūpesčio vieni kitais, ypač labiausiai pažeidžiamais, idealą. Būtent solidarumo matmuo, man regis, neleidžia demokratijai tapti paprasčiausiu mechanizmu, kurio veikimo nebepalaiko atitinkamos vertybės. 

Tas pats A. Michnikas, duodamas interviu žurnalui „Polityka“, puikiausiai išdėstė tiek solidarumo, tiek demokratinių žaidimo taisyklių svarbą. „Mes neturime pamiršti, kad turime vieną vienintelę Lenkiją ir tai yra mūsų bendri namai, kurių negalima dalinti į atskirus kantonus komunistams ir antikomunistams ar abortų šalininkams bei oponentams. Mes turime rasti kalbą, kuri padėtų mums gyventi drauge mūsų bendroje Lenkijoje“, – kalbėjo jis. Solidarumo, kaip jį apibūdino J. Tischneris, idėja kalba apie paskatą peržengti savąjį aš ir ieškoti mes – ieškoti bendrabūvio. Tokio bendrabūvio, kuris gimtų ne iš draugo/priešo perskyros, tačiau pilietinės sandoros, vertybinio kontrakto.

Projektas dalinai finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai ir lenkams užsienyje