Merton Legacy Trust nuotrauk

Šiemet, gruodžio 10 d., minėtos 50-osios vieno skaitomiausių XX a. religinių rašytojų Thomo Mertono mirties (gimimo dangui) metinės. 27-erius metus gyvenęs griežta vienuolių trapistų regula, jis rašė knygas, straipsnius, laiškus ir svariai prisidėjo prie Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo. Apie jo intelektualinį palikimą vis dar rengiamos konferencijos, leidžiamos knygos, rašomos disertacijos, 100-osioms gimimo metinėms statytas spektaklis, sukurti ir vis kuriami filmai, archyvinė medžiaga liudija išliekantį T. Mertono gyvenimo ir kūrybos talpumą bei paradoksalumą.

Istorija ieškantiems gyvenimo prasmės

Pasirodžius Mertono autobiografijai Septynaukštis kalnas (1948 m., lietuviškai – 2011 m.), ji iš karto sudomino Amerikos, vėliau ir kitų šalių skaitytojus. Pasak Wiliiamo H. Shannono, „knyga pasirodė kaip tik laiku, kai žmonės, po karo viskuo nusivylę, ieškodami gyvenimo prasmės buvo pasirengę išgirsti gerai papasakotą istoriją jaunuolio, kurio ieškojimus vainikavo stebėtinas atradimas“. Autobiografijoje jaunas vienuolis dalinosi kelionių, artimųjų netekčių, audringų ieškojimų kupina savo gyvenimo istorija, 1941 m. gruodžio mėnesį atvedusia jį į trapistų Getsemanės vienuolyną. Mertonas būdamas 26-erių apsisprendė visam laikui likti „už naujosios savo laisvės sienų“.

Daugybė jaunuolių, susipažinę su knygas vienuolyne rašančiu ir publikuojančiu Mertonu (jo vienuolinis vardas buvo Luisas Marija), noriai rinkosi pašvęstąjį gyvenimą. Pasauliečiai, paskatinti jo įžvalgų, atrado iki tol tik vienuoliams bei kunigams „rezervuotą“ kontempliatyviąją maldą. Vatikano II Susirinkimo priešaušryje Mertonas tapo ir savotišku visuotinio pašaukimo į šventumą skelbėju, pasaulio neramumams ir laiko ženklams abejingos Bažnyčios kritiku.

Kasdienybėje įsišaknijęs gyvenimas

Mertono veiklos tęsėju vadinamas pranciškonas Richardas Rohras šiemet trapisto atminimui skirtoje konferencijoje prisiminė, kaip pats dar būdamas vaikas Getsemanėje jį matė. „Veikimas ir kontempliacija praėjo tiesiai pro mano akis. Vos kelios pėdos priešais mane – Motina Teresė ir Thomas Mertonas“.

Merton Legacy Trust nuotrauka

Pasak R. Rohro, Mertonui būdingas nedualistinis mąstymas. Daugelis žmonių „mėgsta įrodinėti, kad jie teisūs, o kiti žmonės klysta. Tuo beveik nesidomi mistikai“. Tuo metu trapistų vienuolis patį gyvenimą laikė savo malda, siekdamas vienybės su Dievu, siekė jos ir su artimu. Save, Dievą ir artimą (Dievo žvilgsnyje) suvokė ne kaip atsiribojus tyrinėjamą objektą, bet kaip jo paties asmenį keičiančią, subjektyvią patirtį viršijančią asmenų bendrystę. Žinoma, Mertonas pats ironiškai žvelgė į manieringai vaizduojamus mistikus „iš paveikslėlių“. Mistines patirtis, kuriomis taip naiviai žavimasi, lygino su triukšminga, ilga ir įspūdinga Richardo Wagnerio opera.

Žymiojo trapisto dvasinis gyvenimas buvo įsišaknijęs kasdienybėje. Jam laukai, saulė, purvas, molis ir vėjas buvo vienuolių dvasiniai vedliai, novicijų magistrai, ugdantys kontempliaciją, įdiegiantys vertybes. Mertonas mokėsi įsiklausydamas į aplinką, nubusdamas, atsiverdamas jai, mokydamasis matyti. Matyt todėl jo autobiografija, dienoraštis „Jonos ženklas“ (1953 m., lietuviškai – 2015 m.) žavi autentiškumu. Knygose užfiksuota (ir) poetine kalba aprašyta, fotografuojant išgyventa, kasdienybę keičianti, veikliam tikėjimui kviečianti Dievo patirtis.  

Merton Legacy Trust nuotrauka

Naujai atrastas prarastas šventumas

Merton Legacy Trust nuotrauka

Šv. Benedikto contemptus mundi Mertono gyvenime, rodos, įgyja kitą prasmę – „Septynaukštis kalnas“ vienuoliui ilgainiui ėmė rodytis per daug radikalus. Vienuolis visiškai neatmetė pasaulio, bet atmetė tai, kas skyrė žmoniją nuo kos tikrosios prigimties. Mertono gręžimąsi į pasaulį, rūpestį ir atsakomybę už pasaulio įvykius paskatino 1958 m. Liusvilyje patirta epifanija (nušvitimas). Dienoraštyje jis tuomet pripažino, jog „šis išsilaisvinimo jausmas paneigė ankstesnį iliuzinį manymą, kad esu kitoks nei kiti žmonės, ir suteikė man tokį palengvėjimą ir džiaugsmą, kad vos nenusikvatojau. Manau, savo laimę būčiau galėjęs išreikšti žodžiais: „Ačiū Dievui, ačiū Dievui, esu toks pat kaip kiti žmonės“.

Mertonas susirūpinimą savo laiko visuomene, Bažnyčios laikysena išreiškė ir laiškuose šv. popiežiui Jonui XXIII, šv. popiežiui Pauliui VI. Jis domėjosi pasaulio įvykiais, apaštalavmo galimybėmis, siekė taikos, visos žmonijos, tikinčiųjų vienybės, gerovės:

Merton Legacy Trust nuotrauka

Jis žinojo, kad šios problemos neišsprendžiamos tik žodžiais, nors ir išmoningai paverstais esė ar poezija, jas reikia spręsti tol, kol atsakymas bus rastas savyje, išpildytas jo paties gyvenime. Mertono pašaukimo esmė – vidinis gyvenimas naujai atrandant prarastą šventumą, gyvenimas, kuris, kaip siūlė Miloszas, leidžia matyti Kristaus atpirktą pasaulį (D. J. Belcastro, „Voices from the Desert: Merton, Camus and Milosz“).

Trokšdamas vienumos, mylėdamas Dievą ir žmones, jis neatsiribojo nuo pasaulio, stengėsi kalbėti jo kalba, atpažino jį savyje.

Mertonas studijavo Dykumos tėvus, Bažnyčios tėvus, klasikinius vienuolių šaltinius, susirašinėjo su Erichu Frommu, Evelynu Waugh, Czeslawu Miloszu, Jimu Forestu, Borisu Pasternaku, Daisetsu Teitaro Suzukiu ir kitais. Jo aktyvią laikyseną taikdarystės klausimu liudija 1964 m. Getsemanėje vykęs keturiolikos skirtingų krikščionių konfesijų atstovų susitikimas, piligrimystė po Azijos šalis. Pasak Johno F. Teahano, Mertono susižavėjimą Rytais, dzenu bent iš dalies įkvėpė tose tradicijose esantys, su krikščioniška apofatine teologija susiję elementai: tamsa ir šviesa, paradoksas, tuštumas, niekumas, kenozė. Užuot bodėjęsis tuo, vienuolis pripažino savo trapumą, siekė ekumeninio, tarpreliginio dialogo.

Merton Legacy Trust nuotrauka

Paradoksų pilnas tikėjimo liudijimas

Mertono gyvenimo įvykiai, tikėjimo patirtys keitė jo religinį sąmoningumą. Klaidas pripažįstančio ir besistengiančio tikėti liudijimas, pasak Danielio P. Horano OFM, dabar itin reikšmingas šiuolaikinei visuomenei, jaunajai kartai. Brolis pranciškonas vienoje savo paskaitų pastebėjo, jog  jauni ir ne visai jauni žmonės „nori „tikrų“ krikščionių pavyzdžių, vyrų ir moterų, kurie įkvepia ne gyvenimo ir tikėjimo tobulumu, bet nuolatinėmis pastangomis toliau tikėti“.

Išliekantį Mertono aktualumą rodo ir popiežiaus Pranciškaus dėmesys. 2015-aisiais JAV kreipdamasis į Kongreso narius popiežius jį minėjo kartu kitais didžiais XX a. amerikiečiais: Abrahamu Lincolnu, Martinu Lutheriu Kingu, Dorothy Day. Mertoną jis vadino maldos mokytoju, taikos, dialogo tarp tautų bei religijų skleidėju, atvėrusiu naujus horizontus sieloms ir Bažnyčiai.  

T. Lawrence‘as Morey‘us, Mertono 50-ųjų mirties metinių proga aukotų šv. Mišių homilijoje atkreipė dėmesį: visiems, kaip ir draugų prie Jėzaus kojų nuleistam paralyžiuotajam, idant sutiktų Kristų, reikia bendruomenės. Bendruomenės reiktų ieškoti ir trokštant tikrai būti žmonėmis. Būtent toks – atviras Dievui ir artimui – buvo Thomas Mertonas. Būti šventu jam reiškė būti savimi, didžiąją gyvenimo dalį jis svarstė, ką reiškia būti vienuoliu, ar gyvendamas vienuolyne turėtų rašyti. Dėl iki šiol publikuojamų knygų šis trapistų vienuolis ir rašytojas lieka pažįstamas autentiško tikėjimo liudijimo, artimo Dievo ir  kontempliatyvios maldos išsiilgusiems.

Merton Legacy Trust nuotrauka
Merton Legacy Trust nuotrauka