LNOBT choro dainininkai. LNOBT nuotrauka

„Chorinė muzika darosi vis sudėtingesnė. Dažnas chorinis kūrinys, kad labiau patrauktų klausytojų dėmesį, tampa mažu teatriniu etiudu. Jau nebepakanka tvarkingai apsirengus ir gražiai išsirikiavus švariai padainuoti. Dažnai pagalbon pasikviečiami sceninio judesio mokytojai, garso režisieriai, šviesų ir rūbų dizaineriai. Sudėtingėja ir šiuolaikinių kompozitorių muzikinė kalba. Rimtu iššūkiu tampa ritmika ir melodika tiek dainininkams, tiek dirigentams. Visa tai atsispindi ir LNOBT choro būtyje, ypač atliekant šiuolaikinius užsienio ir lietuvių kompozitorių opusus“, – pokalbyje tvirtino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chormeisteris ALFREDAS CELIEŠIUS.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chormeisteris Alfredas Celiešius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Buvimas chore veikiausiai vaikystės patirčių tąsa. Prisiminkite vaikystę, aplinką šeimoje – kiek ir kokios muzikos tuomet girdėjote? Apskritai kokia kultūra supo jus?

Prisimenu, kad man labai patikdavo klausytis mamos lopšinių. Rodėsi, klausyčiau ir klausyčiau. Mama jau baigdavo dainuoti, o aš atsimerkdavau ir prašydavau dar... Ji net supykdavo, kad ilgai neužmiegu. Dainuodavo liaudies dainas, lopšines ir kartais miesto romansus, gal net ir savo pačios sukurtus. Namie buvo kanklės, sena septyniastygė gitara, vėliau atsirado akordeonas. Prisimenu ir savo mamutės (močiutės) dainavimą. Ypač patiko ilgais žiemos vakarais kartu su ja kurstyti ugnį krosnyje ir, sėdint ant jos kelių, klausytis lyrinių liaudies dainų apie sunkią našlaitės dalią, nuostabią Lietuvos gamtą, meilę. Žavėdavo ir tetų dainavimas, kai ramų vasaros vakarą jos užtraukdavo dainas, išmoktas dalyvaujant choruose. Ir dainų tekstai, ir melodijos ilgai po to rezonuodavo, tebeskamba mano brangiausiuose prisiminimuose. Kiek daug meilės, ilgesio ir gerumo jose. Kiek tokios muzikos girdėta, dabar sunku pasakyti.

Namie buvo radijas ir senas patefonas. Buvo kelios plokštelės su rusiškais romansais, kurių klausydavau mamai išėjus į darbą. Vėliau sužinojau, kad mama negalėjo įstoti į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą dėl to, kad sesuo buvo išvežta į Sibirą. Sužinojau, kad ji pardavė savo kraują norėdama įsigyti gitarą.

Prisimenu, kad pirmoje klasėje į vieną iš pamokų atėjo mokytoja iš I vaikų muzikos mokyklos tikrinti muzikinių duomenų ir, pažiūrėjusi į mano rankas, pasiūlė rinktis mokytis groti smuiku ar violončele. Pasirinkau smuiką. Ir prasidėjo... Reiškiu užuojautą visiems pradedantiems smuikininkams. O solfedžio mokytoja pareiškė, kad be tėvų, praleidus nors vieną pamoką, į kitą nepriims. Ir atsitik tu man taip, kad pakeliui į mokyklą sutikęs savo draugą pražioplinau solfedžio pamoką. Taip nesinorėjo kviesti tėvus į mokyklą, kad kaip Buratinas išeidavau į mokyklą, o vaikštinėdavau po visą Vilnių, apžiūrinėdavau visas bažnyčias ir nuostabią architektūrą, iš tolo aplenkdamas muzikos mokyklą. Prisimenu ir sesers Violetos „dainavimo pamokas“, paprastai skutant bulves ar uogaujant močiutės sode. Truputį pavydėdavau, kad ji dalyvauja choruose, įvairiuose konkursuose.

Pasidalinkite savo pirmaisiais kartais dainuojant chore – kaip jausdavotės tada?

Niekada nepamiršiu vienos iš pirmų choro repeticijų J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Dirbome atskirai: vyrai, moterys. O jei rimtai, tai: vaikinai, merginos. Su mumis dirbo dėstytojas Vakaris Lopas. Repetavome, atrodo, kažkokį Piotro Čaikovskio chorą. Jauniems vaikinams sunkokai sekėsi suintonuoti aukštesnes natas gal dėl to, kad jie dar buvo tik po mutacijos. Ir artėjant pertraukai V. Lopas neištvėrė: išsitraukė iš piniginės metalinį rublį ir tėškė jį ant stalo sakydamas, kad paimtume jį per pertrauką kas nori, bet po to sudainuotume tinkamai. Taip ir pragulėjo rublis nepaimtas. O šiaip tai patikdavo dalyvauti repeticijose, ypač jei šalia girdėdavau gražiai dainuoti besistengiančius savo kolegas. Tada ir pačiam tekdavo labiau pasitempti.

Įprasta, kad ne vienus metus lankant chorą kyla minčių jį palikti. Kokia jūsų patirtis jauname amžiuje?

Įvairių minčių būta. Ir repeticijos kartais atrodydavo neefektyvios, ir kolegos nepersistengdavo. Atrodė: išeičiau diriguoti ir visus uždegčiau, išjudinčiau, įkvėpčiau geresnio rezultato siekti. Bet ne visada tai pavykdavo. Kartais sulaukdavau pašaipių žvilgsnių, kartais ir dėkingų. Iš to suvokdavau, kiek efektyvios buvo mano pastangos. Po J. Tallat-Kelpšos dar nebuvau tikras, kad ir toliau studijuosiu choro dirigavimą, nors jau trečiame kurse laimėjau respublikinį jaunųjų atlikėjų konkursą. Buvau neblogas skaitovas literatas. Svajojau apie aktorystę. Patiko filosofija, psichologija.

ALFREDAS CELIEŠIUS: Ateinu kiek ankstėliau, pasigroju įžangėles prieš chorines vietas, išgeriu kavos, o susirinkus dainininkams keliais pratimais apšildau balsus ir pradedu kelionę natų puslapiais. Atkreipiu dėmesį į sunkesnes vietas. Stengiuosi labai nenuvarginti balsų ir išsiaiškinti nesėkmių priežastis. Baigdamas padėkoju už darbą ir palinkiu sėkmės.

Galbūt esate išbandęs kitas meninės saviraiškos formas, jeigu taip – kokios jos? Ką jums tai davė?

Ekskursijos, vakaronės, susitikimai su rašytojais ir poetais: Vytautu Miškiniu, Juozu Baltušiu, Eduardu Mieželaičiu, Justinu Marcinkevičiumi, jų metu išsakytos mintys, skaityta poezija, proza ir išdainuotos liaudies dainos paliko ne vien nuotraukas, autografus knygose ir pačius šilčiausius prisiminimus. Norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems šioje veikloje, ypač lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Valerijai Mockienei. Nuoširdžiai jiems ačiū.

Besimokant konservatorijoje teko dalyvauti keliose studentiškose operose. „Sevilijos kirpėjuje“ dainavau Figarą, o „Karmen“ kūriau Chosė vaidmenį. Tai lyg ir turėjau solisto-aktoriaus patirties. Ačiū Rasai Gelgotienei ir Gintui Abariui.

Kaip tapote LNOBT choro nariu? Kaip atėjote, jautėtės šiame kolektyve?

Pradžioje buvo sapnas. Sapnavau lyg ir Bachą ir dar skaičių 13. Po to telefono skambutis: skambino mano konservatorijos specialybės dėstytojas Albinas Petrauskas ir sakė, kad LNOBT choro vadovas ieško asistento ir jis mane jam rekomendavęs. Po to pokalbis LNOBT choro vadovo Aniceto Armino kabinete. Pirmas įspūdis teatro choro studijoje pribloškė garso kiekiu. Užguldavo ausis. Vėliau pripratau.

Prisimenu ir savo pirmą išėjimą į teatro sceną. Gal tik dieną prieš maestro A. Arminas pasakė, kad reikės dalyvauti operos „Don Karlas“ pirmoje vienuolių scenoje. Na, reikės, tai reikės... Truputį pasimokęs maniau, kad jau galiu dalyvauti. Apsirengiau sceniniais vienuolio rūbais ir, pasiėmęs ilgą butaforinę žvakę, stojau rikiuotėn kartu su kitais scenoje. Be repeticijos buvo kiek nejauku. Kur ir kada eiti? Kaip tą žvakę laikyti? Teko sutelkti visą dėmesį į kolegas. Pakilus uždangai apakino rampų šviesa. Staiga visa, ką buvau pramokęs, kažkur dingo... Teko vaizduoti besimeldžiantį vienuolį vos krutinant lūpas, o tos kelios akimirkos, atrodė, niekada nesibaigs: taip norėjosi kuo greičiau pasprukti iš scenos.

Chorinis dainavimas yra kas kita nei solinis ar nedidelėje grupėje. Kuo jis unikalus?

Chorinis dainavimas tuo ypatingas, kad jame vienas pačių svarbiausių momentų yra ansambliavimas. Prisimenu, per vieną „Varpo“ choro repeticiją maestro A. Arminas paklausė manęs, ar girdžiu partijoje kieno nors išsiskiriantį balsą. Ir tikrai to nebuvo. Visi dainavo lyg vienas. Ir tembriškai, ir ritmiškai ansamblis buvo idealus. Supratau – vienybėje jėga. Visi turim pūsti į vieną dūdą.

O šitai pasiekti oi kaip nelengva, nes visi turi skirtingą vokalinę mokyklą, savo tembrą, savo muzikinį suvokimą, ritmo pojūtį. Ir kai po stažuotės Maskvos Didžiajame teatre grįžau į savo LNOBT ir išgirdau mūsų chorą spektaklyje „Norma“, supratau – mes dainuojam geriau. Ir nesvarbu, kad Didžiojo chorą Paryžiaus gastrolėse recenzentas apibūdino kaip įvairių brangakmenių rinkinį. Jei įvairių, vadinasi, jie ne tokie vieningi, jie skirtingų spalvų...

Kaip chorą įprasmina, veikia raiška teatro mene?

Sunkus klausimas. Choro sudėtis nuolat keičiasi. Keičiasi ir repertuaras. Kartais atrodo, tobulėjame. Štai sceninio išpildymo ir muzikos prasme puikiai atlikome Antonino Dvořáko „Requiem“, Johanno Sebastiano Bacho „Jono pasijas“, Giuseppe Verdi „Nabuką“, Giacomo Puccini „Turandot“ – sudėtingus, sunkius veikalus. Bet staiga suklumpame, atrodytų, lengvose operose. Kokios priežastys? Gal vienus spektaklius mėgstame labiau, kitus mažiau, kartais ginčytini režisūriniai sprendimai nepadeda chorui atsiskleisti taip, kaip galėtų. Kartais atrodo, jei turėtų teatras savo stiprių režisierių, puikiai išmanančių operos žanro specifiką ir mūsų teatro galimybes, gal neleistų spektakliams greitai nuvysti po premjerų. Sunkus klausimas.

Koks jums asmeniškai ypatingiausias dainavimo chore, buvimo scenoje atvejis?

Dalyvavau Lietuvos 100-mečiui skirtame spektaklyje „Post Futurum“. Teko pabūti signataru ir prezidentu Antanu Smetona. Pastatyminio darbo metu susilaukiau daug komplimentų iš kūrėjų, tačiau prieš pat premjerą užpuolė virusas ar peršalau ir teko prašyti kolegų, kad pakeistų. Gaila, tiek darbo įdėta, ir štai tau... O po savaitės jau dainavau. Nesutrukdė nei priklijuoti ūsai, nei barzda, nei nedidelis kosuliukas... 

Praskleiskite LNOBT chormeisterio – choro mokytojo – darbo uždangą.

Ateinu kiek ankstėliau, pasigroju įžangėles prieš chorines vietas, išgeriu kavos, o susirinkus dainininkams keliais pratimais apšildau balsus ir pradedu kelionę natų puslapiais. Atkreipiu dėmesį į sunkesnes vietas. Stengiuosi labai nenuvarginti balsų ir išsiaiškinti nesėkmių priežastis. Baigdamas padėkoju už darbą ir palinkiu sėkmės.

Kokias esmines LNOBT choro savybes išskirtumėte?

Visų pirma dainavimas be natų – mintinai. Sceniniai rūbai – kartais su kryžiuočio šalmu ant galvos. Grimas – kartais su priklijuotais ūsais, antakiais, barzda. Užkulisiniai chorai, žinant, kad garsas į žiūrovų salę vėluoja. Dainavimas judesy, šokant, kai ansamblio palaikymas tampa ypač sudėtingas. Operinis repertuaras reikalauja ypatingo dėmesio vokalui, tiksliam sceninių uždavinių atlikimui. O kartais spektakliai pareikalauja ir greitos orientacijos, ir improvizacijos. Ir visada disciplinos. 

ALFREDAS CELIEŠIUS: Žiūrovai visada laukia stebuklo, pasakos, reginio, kuris juos pakylėtų nuo kasdienybės, leistų pamiršti rūpesčius, problemas. Vyresni klausytojai ilgisi senų istorinių, buitinių pastatymų. Jiems nepriimtini klasikinių operų režisūriški sušiuolaikinimai ir eksperimentai. Turi teatras ir savo nuolatinių gerbėjų, na, ir, žinoma, karšto šokolado mėgėjų.

Kokių pokyčių vyksta chorinėje muzikoje, dainavime, teatro chore, LNOBT choro būtyje?

Chorinė muzika darosi vis sudėtingesnė. Dažnas chorinis kūrinys, kad labiau patrauktų klausytojų dėmesį, tampa mažu teatriniu etiudu. Jau nebepakanka tvarkingai apsirengus ir gražiai išsirikiavus švariai padainuoti. Dažnai pagalbon pasikviečiami sceninio judesio mokytojai, garso režisieriai, šviesų ir rūbų dizaineriai. Sudėtingėja ir šiuolaikinių kompozitorių muzikinė kalba. Rimtu iššūkiu tampa ritmika ir melodika tiek dainininkams, tiek dirigentams. Visa tai atsispindi ir LNOBT choro būtyje, ypač atliekant šiuolaikinius užsienio ir lietuvių kompozitorių opusus. 

Šiuolaikinis pasaulis – kosmopolitiškas. Jūsų akimis ir klausa, kuo išskirtinis ir kuo artimas LNOBT choras bendrame kontekste?

Atgavus nepriklausomybę teatras klasikines operas stato originalo kalba. Dainuojame itališkai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Kviečiamės iš viso pasaulio kūrėjus. Dažnas pastatymas yra kopija kitų pastatymų, kituose pasaulio ar Europos operos teatrų scenose. Dabar labai mėgstama režisūriškai sušiuolaikinti klasikines operas, o tai man asmeniškai nėra priimtina. Turiu pripažinti, kad mūsų teatre vyrauja vakarietiškos operų tradicijos. Tai sąlygoja ir repertuaras, ir kūrėjai (režisieriai, dirigentai, dailininkai), ir bendri projektai. Gal išskyrus režisieriaus Vasilijaus Barchatovo statytą „Eugenijų Oneginą“.

Gaila, kad nacionaliniai lietuvių autorių kūriniai neilgai užsilieka teatro repertuare. Iš įdomesnių pastarųjų metų pastatymų paminėčiau Onutės Narbutaitės operą „Kornetas“ ir Ramintos Šerkšnytės operą vaikams „Penki Merės stebuklai“. Beje, abi operos siejasi su Vakarų literatūra.

Koks, jūsų akimis, LNOBT žiūrovas?

Teatro žiūrovas labai įvairus. Nuo ikimokyklinuko iki pagarbaus senjoro. Labiausiai lankomi baletai ir operetės. Žiūrovai visada laukia stebuklo, pasakos, reginio, kuris juos pakylėtų nuo kasdienybės, leistų pamiršti rūpesčius, problemas. Vyresni klausytojai ilgisi senų istorinių, buitinių pastatymų. Jiems nepriimtini klasikinių operų režisūriški sušiuolaikinimai ir eksperimentai. Turi teatras ir savo nuolatinių gerbėjų, na, ir, žinoma, karšto šokolado mėgėjų. Beje, į šį klausimą geriau atsakytų jie patys, aš tik atkartoju kai kurias jų nuomones. 

Jūsų linkėjimas LNOBT chorui, teatrui ir žiūrovams.

Chorui linkiu didesnės darnos scenoje ir užkulisiuose, teatrui atsinaujinti ne tik sceną, bet ir teatro prieigas, o žiūrovams – malonių įspūdžių.