Pexels.com nuotrauka

Skambina Janina iš gimtinės. Pavasarį ją ištiko sunki liga, gyvenimas staiga pasikeitė. Nevaldo kairės pusės, guli parapijos slaugos namuose, lovoje neatsisėda, reikalinga visiška slauga, bet sąmoninga. Palatoje trys moterys, kitų dviejų dar sunkesnė būklė. Prieškalėdinis laikas.

Vos spėjau atsiliepti, kai girdžiu iš jos telefono triukšmą. Neišjungusi telefono ji sveikinasi su svečiais – Kalėdų Seneliu ir nykštukais. Klausau ir aš. (Ne)tikėta prieššventinė gerumo akcija. Traukia per visas palatas, užeina ir pas jas. Senis triukšmingai prisistato. Ligonės neatsako. Eina prie Janinos. Prašo padainuoti arba deklamuoti eilėraštį. Kitos, aišku, tyli. Tenka Janinai (visad ji gelbėdavo). Girdžiu, kažką deklamuoja. Senelis prašo kito, nes anas buvęs labai graudus. Toji po pauzės sako dar vieną... Išjungiu savo telefoną. Gerai, kad ši taurė mane aplenkė. Spektaklis „Gyvenimas be pabaigos“, scena ligonio patale, sauskelnių dekoracijos... Kieta  mūsų „zemliokė“. Man savo lovoje, taigi, ramiau.

Vėliau ji man „atskambina“. Klausia, ką daryti, labai skauda kojas. Patariu, ką žinodamas. Sako gavusi saldainių. O Senelis po viskam pasisveikino („tokio barzdylos nepažinau, buvęs pedagogas, į ekskursijas, spektaklius kartu važinėdavom“). Ta proga linkiu ir aš jai gerų švenčių ir Naujų metų. Bet, kad sunki ligonė nesuprastų („pratempk kaip nors Naujuosius“), palinkiu ir tolesnių gerų metų. „Ar žinai, ko man linki?“ – atsidusdama sako.

Dažnai pasikalbam. Visko juk neatminsi. Vėl kalbamės Valentino dieną. Sako, personalas aplipdęs ją ir kitus ligonius raudonomis širdelėmis. Tai kur ji – diskotekoje ar slaugos namuose? Nors abi palatos kaimynės jau iki tos šventės numirė... Taigi, nutikimai skirtingiausi, tenai vykstantys. Gausu įprastinių renginių, o šurmulyje tik šmaukšt – ir iškeliauji. Nereikia nervintis, taip visiems ramiau, paprasčiau.

Vis pasikalbam. Aibes bendrų atsiminimų, pastebėjimų randam. Ji stebėtinai viską atmena. Stropiai rinkti, bet dėl ligos nebaigti gimtinės praeities aprašymai, daug sukauptų fotonuotraukų, garsių žmonių atsiminimų, beprasmiais popieriais tapę „dūšią slegia“. Mažėja skambinimų, vizitų, prašymų pildymų, dažniau klausiama: „O ar tikrai tau šito reikia?“ Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių jų reikalas. Kaip šviesaus proto, bet prikaustytam prie lovos užbaigti pradėtus darbus, kuriems visi skatino, gi dabar ko beprašytum – nieks dėl jų nė piršto nejudins? Buvusiai bibliotekos vedėjai sunku matyti pradėtus sumanymus, kuruose tavo širdies, stropumo, triūso klodai... Kas apramins širdies gėlą nebaigusiems gražių darbų neįgaliesiems, kuriems darželinukų Kalėdų Senelio su jo saldainiais bei panašių linksmybių nepakanka?

Ir kad prieš rinkimus tapsim svarbūs sutariam. Bet iki jų dar toli. Tad ateitimi geriau galvos nekvaršinti. Stogas virš galvos, kitos svarbiausios būtinybės (ir dvasinės reikmės), tiesa, parūpinamos. O kita – turėk proto, žmogau, juk galimybės ribotos, ne tu vienas ligos pakirstas.

Unsplash.com nuotrauka

Vėl skambina – dvi bendramokslės, medikės,  mane aplankyti važiuojančios, jau netoliese, bet neberanda namo. Aiškinu, netrukus – jos prie durų. Šaukiu, kad atvira, aš guliu, laukiu kambaryje. Ateina, džiugus pasisveikinimas, sėdasi prie mano lovos ir plepam. Mūsų brandžiame amžiuje begalė kalbėjimo. Viena jų – žemaitė, taip ją grupiokai ir vadindavom. Ji dar dirba. Kartu su vaikais, kitais pagalbininkais slaugo savo buvusį visiškos negalios ištiktą vyrą. Suraizgyta gyvenimiška istorija, daug nuosėdų mūsų „žemaitukei” teko, bet dabar taip susiklostė – slaugo savo buvusį vyrą, suaugę vaikai šito prašo ir t.t. Reikia vartyti, maitinti, sauskelnės ir visa kita. Klausinėju, kaip ji spėja, kas padeda, kokie veiksmai ir kaip dažnai atliekami, kokios slaugos priemonės, kiek jų reikia, apie kainą ir kitas subtilybes (labai tikėtina, kad ir man  prireiks). Pasakoja tiesmukai, žemaitiškai. Sutaupanti daug sauskelnių, nes į jas ar trumpikes dedanti vyriškus įklotus šlapimui. Taip pigiau, sutaupanti daug sauskelnių.

Paskui kalbamės apie kita. Viešnioms padedant ir kavos, saldėsių paragaujam. Šit jau ir laikas, atsisveikinam, išvažiuoja. Lieka kažkokia „suknista” nuotaika – tikėtina, kad ir manęs šitai laukia. Och, toji mūs „žemaitukė”, rėžė tiesiai.

Vėl skambina. Draugas. Kaip gyvenu, ar kokių buitinių bėdų nėra, kas naujo? Atsakau, kad sveikata prasta, o visa kita po senovei. „Ar iki šviežių bulvių ištempsi?“ Sakau, kad tokių ilgų laikotarpių neprognozuoju. Iškloja savo naujienas, kokių darbų nuveikęs, kiek  giminaičių palaidojęs... Ir baigia: „Gerai, atia, ryšio pabaiga.“

Vėl skambutis. Šeimos draugė, dažnai ir daug mums pagelbėjusi. Kaip aš laikausi? Atsakau, ne itin džiugiai, klausiu apie jų reikalus. Jie, ot, po truputį, pakenčiamai gyvena. Papasakoja savo kasdienes naujienas, prablaško (jai regis) jomis mane, stiprina psichologiškai ir t.t. – pokalbis panašus į ankstesnius mudviejų. Kažkaip nebesiriša. Dėkoju už rūpestį, atsisveikinu.

Žinau, sunku jai. Pamenu tuos pokalbius. Neperseniausiai dar lankiau savo bendramokslį. Artimi besimokydami buvom. Dabar jis duso, kojos ištinę. Širdies nepakankamumas. Operuotas. Kuo galima buvo tuo padėti – sėkmingai atlikta. Kaip sakoma, gydymo galimybės išsemtos.  Abu medikai, suprantam. Ne mano aplankymas jam rūpėjo, bet rasti padėtį, kurioje mažiau dustų. Šiandien jau pats ragavęs, geriau suvokiu tą nenusakomą jo veido išraišką. Tada kokiais mūsų bendros praeities smagiais prisiminimais bandžiau jį linksminti – nieko, tas pats dūstantis veidas. Trumpam pralinksmėjo tik man kalbant apie karosiukų gaudymą vaikystėje, pasakė kelis žodžius apie savo meškeriones. Paskui greit atsisveikinom. „Eik, tu jau eik, aš pakeisiu pozą, mažiau gal dusiu“, – sakyte sakė jo akys. „Tavo priedermę užskaitau, esi padoriai besielgiantis, bet eik“. Taigi.

...Ir čia, anot Dantės, tik viršutinis ratas. O iš žemesnių jau neskambina (kartais būna išimtys, bet jos tik patvirtina taisyklę). Tik anie žvilgsniai, tik akys, su kito žmogaus akimis nebesusitinkančios. Lyg iš silkių bačkos žvelgiančios, lyg prasikaltę. Jei kas ir kalbama – tik kūno bėdos aptariamos. Ech, kur tu, angele? Ko neramini jų, vargšių akių, kad greit jau kitoks žvilgsnis jas šildys? Mažiausieji mūsų broliai... „Ką padarėte vienam mažiausių brolių... , ko nepadarėte – man nepadarėte.“

Bet gana. Gal radijas ką smagesnio transliuoja? Beje, nepasakiau, kad čia maždaug pusmečio nutikimai surašyti. Tylos eteryje daugėja.