Interviu skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 8-ajame numeryje).

Paulius Lizdenis.

Evgenios Levin nuotrauka

Šeimos vyras Paulius Lizdenis per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės Katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją dalijosi savo istorija. Ją skaityti galite čia

Pauliau, buvote pakviestas liudyti apie savo gyvenimą su Dievu, ką jums tai reiškia?

Man tai yra didžiulė dovana dalintis viltimi, kuri pakeitė mano gyvenimą. Prisipažinsiu, kad nesijaučiau vertas liudyti tokia iškilminga proga. Tačiau priėmiau šį Dievo kvietimą ir nuoširdžiai tikiuosi, jog mano istorija prabilo jaunimui.

Kokia jūsų istorija?

Užaugau nedarnioje šeimoje. Pamenu, kaip, man būnant septynerių metų, kartu su mama bėgome iš namų, ieškodami, kur išmiegoti, nes namuose nebuvo saugu nakvoti. Žinoma, tėvai išsiskyrė. Vėliau mane supo girtaujantys patėviai, jų agresija namuose bei patyčios. Užaugau dėl visko kaltindamas save, metams bėgant niekas nesikeitė. Stengiausi slėpti savo skausmą. Atsigulęs į lovą jausdavausi tarsi skęsčiau, baimė suparalyžiuodavo visą kūną. Užaugęs susiradau darbą, įstojau į Dailės akademiją ir įsimylėjau merginą. Tačiau mintys apie savižudybę vis dažniau neduodavo ramybės. Nuoširdžiai stengiausi atrasti priežastį, kodėl būtų verta gyventi.

Mano šeimoje Dievas buvo minimas tik per laidotuves, ilgainiui ėmiau jo nekęsti, o galiausiai visai neigti. Vieną rudens vakarą akademijoje pakviestas užeiti į vakarinį piešimą čia netikėtai sutikau vienuolį ir labai nustebau. Buvau stipriai nusiteikęs prieš bažnyčią, nes man tikėjimas atrodė naivus bandymas slėptis nuo žiauraus pasaulio, tačiau jaučiau keistą pagarbą vienuoliams. Todėl pasilikau, bet būdamas ten provokavau vienuolį įvairiais klausimais apie blogį, neteisybę ir panašiai. Tikėjausi pamatyti jo tikrajį veidą. Tačiau jo žvilgsnis liko sklidinas meilės. Laikas baigėsi, o manyje kilo vis daugiau klausimų. Mane pakvietė į Alfa kursą, tačiau nežinojau nei kas tai per kursas, nei kur tas vienuolynas, kuriame jis vyks. Visgi širdyje aiškiai jutau, jog noriu dar kartą pamatyti tą vienuolį. Taip prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Lankydavausi kursuose, tačiau būdavau nusiteikęs skeptiškai, vos tik kalba prasidėdavo apie Dievą, tai, atrodo, imdavo dusinti, tačiau vis grįždavau. Manyje kildavo vis daugiau klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti.

Artėjo Alfa savaitgalis, kuriame vyko pirmasis mano gyvenime maldos vakaras. Atsiklaupęs ant kelių klausiau: „Dieve, ar tu esi?“ Tada sekė visiškai tyla, nieko... Manyje užvirė stiprus pyktis, taigi aš vėl atsiklaupiau ant kelių: „Tavęs nebuvo visą mano gyvenimą ir čia tu nepasirodysi“. Tą akimirką, kai nieko nebesitikėjau ir nebesistengiau nieko pats daryti, pirmąkart savo gyvenime pajutau Dievo meilę. Jėzaus artumoje mano skausmas ir neviltis tirpo kaip vaškas. Aš klūpėjau negalėdamas ištarti nė žodžio, o Dievas tiesiog buvo šalia. Jo meilė taip pripildė mane, kad tą vakarą negalėjau ramiai užmigti, pamenu, kaip trečią nakties ėjau atgal prie altoriaus, mąsčiau: „Dieve, kaip aš galiu ramiai ilsėtis, jeigu tu esi gyvas“. Nuo tos nakties mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Žinojimas, kad Dievas iš tiesų yra, viską pakeičia. Mano akys buvo pripildytos vilties ir meilės, atrodo, jog tik po to vakaro aš išmokau iš tiesų dovanoti savo meilę.

Jūsų atsivertimo istorija labai susijusi su Bažnyčios misija. Kaip manote, kas labiausiai žmogų patraukia ir kas atstumia nuo Bažnyčios?

Manau, jog kertinis akmuo yra žmogaus santykis su Dievu. Jei nėra to santykio, tai bažnyčia tėra tik muziejus.

Taip pat nuo bažnyčios atstumia baimė, jog tai vieta, kurioje tave nuteis ir pasmerks dėl klaidų, kurias visi mes darome. Stereotipai apie Dievą, gilus įsitikinimas, jog iš tavęs bus atimta laisvė, drįsčiau teigti, baimė, jog iš tavęs atims tai, ką mėgsti daryti, tarsi Dievas norėtų, jog būtum kažkur užsidaręs ir bijotum pajudėti. Visa tai yra netiesa, nes Dievas nori vienintelio dalyko – tai meilės. Būtent meilė ir patraukia žmogų į bažnyčią. Kai sutinki žmogų, kurio akys sklidinos meilės ir pasiaukojimo, kai jo gyvenimas ir darbai atspindi tai, kuo jis tiki, tokio žmogaus gyvenimas tampa gryniausia evangelizacija.

Ar šiandien sutikęs save, tai yra Paulių, dar iki atsivertimo, sugebėtumėte patraukti prie Jėzaus?

Suprantu, jog tik kantriai ir su meile liudydami Dievą, mes galime pakviesti žmogų ateiti ir susitikti Jėzų. Visi esame pašaukti Jo ieškoti savo gyvenime ir kiekvienas turime tūkstančius kelių į Jo širdį. O evangelizacija prasideda mūsų artimoje aplinkoje. Kasdien klausiu savęs – ar šiandien aš tikrai gyvenau taip, kaip Jėzus mus kviečia gyventi? Ar dovanojau meilę, o gal buvau faraonas, užkietinęs širdį?

Paulius Lizdenis.

Evgenios Levin nuotrauka

Esate šeimos vyras, kaip pasiryžote tuoktis?

Kol nebuvo Dievo, viskas atrodė nesaugu, o santykiai – kažkas labai nenuspėjamo. Vengiau atsakomybės, o mintis apie šeimą man kėlė baimę. Mano gyvenime pasirodžius Dievui Jis apšvietė viską nauja šviesa, pamačiau visą savo gyvenimą naujai. Aiškiai supratau, jog noriu šeimos, noriu priimti atsakomybę už ją, pajutau, kad nebenoriu gyventi tarsi svečias, kuris kada nori užeina ir kada nori išeina. Šeima ir santuoka tapo mano tvirtove, mano tikraisiais namais, kur aš galiu labiausiai augti.

Daugelis jaunuolių bijo įsipareigoti, o jūs dar žinojote, jog kartu tapsite ir tėvu savo žmonos mažajai seseriai.

Mano žmona anksti neteko savo tėvų. Dėl tos priežasties pradėjo auginti sesutę. Po laidotuvių, skausme atvažiavusi studijuoti į Vilnių ji atsivežė ir savo sesutę. Tai buvo pirmasis mano gyvenime rimtas apsisprendimas, ar aš lieku su mylimu žmogumi ir priimu atsakomybę globoti vaiką, ar bėgu į savo gimtajį miestelį, viską palikdamas praeityje. Turėdamas savo vaikystės patirtį aš negalėjau likti abejingas, tad nedvejodamas sutikau. Taip augo ir vystėsi mūsų bendrystė – aš, mano būsima žmona ir jos sesutė buvome kartu. Po atsivertimo tapo aišku, kaip esmingai svarbu santuoka mums (visiems trims). Nes tai pažadas Dievo akivaizdoje, jog aš nepaliksiu šių mergaičių, netekusių tiek daug. Tvirtai žinau, jog nieko nenorėčiau keisti ir tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime.

Kokiu tėvu norite būti?

Tėvas – tai Dievo atspindys šeimoje, kuris turi vesti šeimą Dievo link. Nebijoti sunkumų, nebijoti konfliktiškų situacijų, nuolankiai pasilenkti prie kiekvieno šeimos nario. Saugoti šeimą ir jos vienybę.

Norėčiau būti tokiu tėvu, koks buvo šv. Juozapas, kurio užtarimo meldžiuosi. Jis buvo patikimas vyras, Marija pažadinta naktį sutiko sekti juo. Man tai visada skamba tarsi tikro šeimos vyro pavyzdys. Prabudinus naktį šeimą, esant spaudimui – ar tavo mylimieji seks paskui tave? Nes sekti galima tik paskui tą, kuriuo pasitiki ir neabejoji jo meile.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo asmeninę ir šeimos maldos praktiką? Kaip augate tikėjime kiekvieną dieną?

Svarbiausia man yra vidinė malda, tai – buvimas tyloje ir asmeninis susitikimas su Jėzumi. Čia Jis sustiprina ir nuramina mano širdį, kuri per dieną prisipildo nereikšmingų rūpesčių. Taip pat man labai svarbus pamaldumas Švč. Mergelei Marijai, kurios motiniška meilė man labai svarbi, ypač auginant mergaitę, kuriai taip trūko tėvelių. Marija mane moko, kaip švelniai ir jautriai prisiliesti prie tų žaizdų, kurias paliko netektys. Šeimoje mėgstamiausia maldingumo praktika – tai maisto laiminimas, kadangi čia būname visi linksmiausiai nusiteikę, žinoma, laiminame vienas kitą ir palaikome malda, o tos maldos formos keičiasi priklausomai nuo tam tikro laiko, kartais tai būna trumpas, bet labai stiprus šauksmas „Dieve, gelbėk“, o kartais – ilgas, negailint žodžių, padėkos aktas. Dar labai mėgstame visi kartu šlovinti Dievą giesmėmis. Nes Jis tikrai vertas būti šlovinamas už tai, ką atliko mūsų gyvenimuose. Mūsų šeimos misija – tai kelionė šventumo link padedant vienas kitam.

Kaip manote, kokia yra šeimų vieta Bažnyčios gyvenime?

Šeima yra mažoji bažnyčia. Tai tikra evangelizacijos forma. Savo gyvenimu ir bendryste, tarpusavio meile liudijanti Dievo artumą. Šeima turi būti tarsi mažasis meilės šiltnamis, kuriame sirpsta vaikeliai. Manau, šeima yra labai svarbi visai Bažnyčiai, nes čia galime matyti Dievo veikimą sutuoktinių gyvenime, dalyvaudami Dievo plane – „pripildykite visą Žemę“.

Mūsų žurnalas yra skirtas tikintiesiems. Gal pasidalintumėte įžvalgomis apie šiandieninę Bažnyčios būklę? Kokia ji jums atrodo?

Matau ir jaučiu nuo persekiojimų ir įvairiausių formų puolimų kenčiančią Bažnyčią. Kasdien atrandu vis įvairesnių melagingų straipsnių, kurie atakuoja Bažnyčią, skaldydami ir keldami nesantaiką. Darosi madinga sukurti skandalingą reklaminę kampaniją, kuri, prisidengusi „laisve“, savo antraštėmis ir turiniu žemina tikinčiuosius.

Tačiau šiuo metu ypač jaučiama ir vienybė. Viešpats kviečia į atsinaujinimą, regiu daugybę žmonių, kurie atsiverčia ir karštai pamilsta Jėzų. Daugybė tikinčiujų aukojasi ir skleidžia meilę po visą pasaulį ir neteisinga būtų žvelgti vien į tuos, kurie, dar nepažinę Dievo gailestingumo, garsiai šaukia. Joks blogis negali užtemdyti Dievo meilės savo vaikams.

Kokia Šv. Rašto vieta jus labiausiai įkvepia?

Evangelijos ištrauka, kurią išgyvenau stipriausiai, buvo sūnaus palaidūno grįžimas pas tėvą. Joje dar kartą atrandu tą pirmąjį susitikimą su Jėzumi, kuris perkeitė mane. O šiandien ją skaitydamas mokausi, ką reiškia būti Dievo vaiku, kaip stipriai mane myli Dievas ir jokios nuodėmės ar klystkeliai negali manęs patraukti