Baigiantis metams įprasta permąstyti, kokie jie buvo. Pažvelkime į dešimt tekstų, sulaukusių daugiausia jūsų dėmesio. Linkime sau ir jums, kad kitąmet vertingų publikacijų dienraštyje Bernardinai.lt rastumėte dar daugiau. Ačiū, kad skaitote. 

KOL AŠ RAŠAU

Karolis Kaupinis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Karolio Kaupinio esė: „Tačiau žmonių pasauly jausmas, kad teisus liko tas, kas šiaip jau neteisus, ir atsitiko taip vien tik dėl to, jog jis didesnis ir stipresnis – tas jausmas sukelia ilgai trunkančias pagirias. Jos pasireiškia tuo, kad už neteisybę imam keršyt neteisybe.“

12 PSICHOLOGO JORDANO PETERSONO TAISYKLIŲ GYVENIMUI

Jordanas Petersonas. Jordanbpeterson.com nuotrauka

Jordanas Petersonas – plačiai pasaulyje žinomas klinikinis psichologas, buvęs Harvardo, o dabar Toronto universiteto profesorius. Šiuo metu jis tikriausiai garsiausias viešasis intelektualas Vakaruose, akademikas, kurio populiarumas prilygsta roko žvaigždėms.

Antroji jo knyga „12 Rules for Life: An Antidote to Chaos“ (liet. „12 taisyklių gyvenimui: priešnuodis chaosui“) išleista 2018 metais netruko tapti bestseleriu JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir kitur. Jau numatyti jos vertimai į 40 kalbų.

PER ŽOLINĘ – PATYČIOS IŠ TIKINČIŲJŲ

Feisbuko videomedžiagos kadrų montažas

Rositos Garškaitės komentaras: „Norint gyventi valstybėje, kuri gina žmogaus orumą, visuomenėje, kur bendrapiliečiai gerbia vieni kitus, apsimesti, kad nieko neįvyko – ne išeitis. Tyla šiuo atveju reikštų pritarimą. Jei toleruojame ar net juokiamės iš žmonių įžeidinėjimo komerciniais tikslais, neturėtume stebėtis patyčių kultūra mokyklose ir darbovietėse ar visuomenės abejingumu kam nors patekus į bėdą.“  

PSICHOLOGAS PAULIUS RAKŠTIKAS APIE SĄMONINGUMĄ: LINKIU NEPRAŽIOPSOTI GYVENIMO

Psichologas Paulius Rakštikas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tik pusę laiko mintimis žmogus yra dabartyje. Pasak psichologo, dėmesingo įsisąmoninimo instruktoriaus Pauliaus Rakštiko, mintys automatiškai atsiranda ir nuklysta į ateitį ar praeitį, todėl visame pasaulyje populiarėja jo dėstomos sąmoningumo praktikos, padedančios dėmesį sutelkti ten, kur pats žmogus pasirenka.

POPIEŽIUS ŽURNALISTAMS LĖKTUVE: STIPRIAI IŠGYVENAU BALTIJOS ŠALIŲ ISTORIJĄ

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus kelionė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo ilgiausia ligi šiol kelionė Europoje. Per keturias dienas nuo rugsėjo 22-osios iki 25-osios jis aplankė tris valstybes, penkis miestus. Atgalinio skrydžio iš Talino į Romą metu, kaip įprasta, Pranciškus atsakė į žurnalistų klausimus. Tradiciškai pirmiausia klausimus pateikia popiežiaus aplankytų šalių korespondentai. Vėliau tęsiamos kitos aktualios temos.

„PELĖDŲ KALNAS“. DIDŽIOJI METŲ VILTIS, VIRTUSI DIDŽIAUSIU NUSIVYLIMU

Kadras iš rež. Audriaus Juzėno filmo „Pelėdų kalnas“. 

Dariaus Indrišionio recenzija: „Dramatiška istorija apie pasipriešinimą ir meilę pokario Lietuvoje – bandymas užpildyti tuštumą, kuri tvyrojo mūsų šalies istorinio kino plotmėje ir išstumti iš pokarį vaizduojančių filmų panteono žymiąją 7 dešimtmečio pabaigos trijulę – „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“ ir „Laiptai į dangų“. Tikslas Lietuvos šimtmečio proga stiprinti patriotinį naratyvą – sveikintinas, tačiau šio gražaus siekio „Pelėdų kalnas“ neįvykdo. Kodėl? Nes per daug meilės.“

SAGUČIŲ METEOROLOGIJA: TARP PILKŲ DEBESŲ – DAR PILKESNI DEBESYS

Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“.

Dariaus Indrišionio recenzija: „Apibendrinant filmas „Tarp pilkų debesų“ – silpnas. Be paminėtų istorinių klaidų ir elementarių nelogiškumų, turime nelabai įdomaus ir nelabai sukrečiančio siužeto juostą, kuri labiau primena vakarietišką kratinį įvairių stereotipų apie stalininę Sovietų Sąjungą. Žiūrovui, kuris bent kiek daugiau susipažinęs su okupuotos Lietuvos ir / ar stalininių represijų istorija, šis filmas atrodys kaip banalybė.“

KAIP GYVENI, MOKYKLOS DIREKTORIAU?

Unsplash.com nuotrauka

Arvydo Girdzijausko komentaras: „Visus šiuos klausimus norėtųsi nuodugniai išsiaiškinti ir apgalvoti veiksmus, norint iš tikrųjų pagerinti švietimo padėtį Lietuvoje. Kol kas mokyklos dar šiaip taip laikosi, per stebuklą surasdamos mokytojų, atlaikydamos reformuotojų inicijuojamus sukrėtimus. Ar ne laikas sustoti ir pagalvoti, užuot planavus naujus vajus pagal užsienio ekspertų patarimus? Ar tie patarimai tikrai tinka Lietuvai? Gal laikas atlikti rimtus tyrimus, išsiaiškinti, ko iš tikrųjų reikia Lietuvos švietimui bei mokslui ir nuosekliai imtis darbo, o ne draskytis amžinose reformose?“

PSICHOLOGĖ L. VĖŽELIENĖ: „JEI GYVENIME NELIEKA VIETOS DŽIAUGSMUI, VIRSTAME BIOLOGINIAIS DŽIŪVĖSIAIS“

Ninos Uhlíkovos nuotrauka

Pasak psichologės Linos Vėželienės, mirtinu rimtumu susergama, kai išnyksta gebėjimas atskirti, kas iš to, kas su manimi vyksta, yra svarbu, o kas – ne. Viskas susvarbinama, kiekviena smulkmena išpučiama iki globalaus „būti ar nebūti“ klausimo. „Jei žmogaus gyvenime nebelieka vietos džiaugsmui, juokui, humorui, jei jam viskas jam tampa stipriai rimta – jis virsta tokiu biologiniu džiūvėsiu, apie kurį sakoma „mirė dar gyvas būdamas“, teigia pašnekovė. 

ŠVIETIMO EKSPERTĖ E. PRANCKŪNIENĖ: ANT DABARTINIŲ MOKYTOJŲ LAIKOSI LIETUVOS ŠVIETIMAS

Eglė Pranckūnienė. Evgenios Levin nuotrauka

Ar pasitikime žmonėmis, dirbančiais mokyklose? Ar mūsų švietimo sistema orientuota į žmones, ar į rodiklius? Apie tai kalbamės su švietimo eksperte Egle Pranckūniene, Mokyklų tobulinimosi centro steigėja. Pasak jos, kol nesuprasime, kad žmogus yra pagrindinė vertybė, kol visais lygmenimis nebus įsisąmoninta, jog sistema turi tarnauti žmogui, o ne žmogus – sistemai, tol sunkiai ką nors nuveiksime. Švietime tarpusavio santykiai yra esmių esmė.