Scena iš „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Premijos, nesibaigiančios gastrolės, unikali jaunų menininkų kalba – tai tik dalis reiškinių, pastaruoju metu išryškėjusių Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke. Viešumoje vis dar pernelyg mažai kalbama apie šią sritį, todėl kartais pasigirstanti informacija gali nuskambėti tarsi atsitiktinės sėkmės istorijos. Vis dėlto šiandien galima drąsiai sakyti, kad kylantis šiuolaikinio šokio lygis, kintantis profesionalų ir visuomenės požiūris į šią šokio kryptį yra ilgų metų ir daugybės žmonių darbo rezultatas.

Apie 2018-aisias pastebėtus rezultatus, kuriuos būtina minėti garsiai, pasakoja Lietuvos šokio informacijos centro vadovė GINTARĖ MASTEIKAITĖ ir Šuolaikinio šokio asociacijos (ŠŠA) pirmininkė LINA PUODŽIUKAITĖ-LANAUSKIENĖ.

Kokie šių metų įvykiai Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke jums labiausiai įsiminė?

Gintarė Masteikaitė: Vienu svarbiausių įvykių įvardyčiau Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ atrinkimą dalyvauti „Tanzmesse“ mugės programoje. Iš maždaug šešių šimtų paraiškų pasirinktas ir lietuvių spektaklis – tai rimtas įvertinimas. Taip pat atkreipiau dėmesį į nesustabdomas Kauno šokio teatro „Aura“ gastroles – kas mėnesį jie išvykdavo bent po kartą (metų pabaigoje – po kelis), keliavo Europoje ir Azijoje.

Žinoma, įsiminė Mantui Stabačinskui įteikta Vyriausybės premija – antrą kartą šią premiją gavo šiuolaikinio šokio atstovas.

Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė: Kalbant apie apdovanojimus, labai nudžiugino Jaunojo menininko premija Mariui Pinigiui ir garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“ paskyrimas Birutei Letukaitei. Taip pat norėčiau įvardyti asmeniškesnį prisiminimą, kuris itin svarbus Šiuolaikinio šokio asociacijai. Tai paskutinis visuotinis asociacijos susitikimas, kuriame susirinko didelė dalis su baleto pasauliu artimai susijusių ŠŠA narių – pastaraisiais metais to nėra buvę. Šie žmonės turi puikių idėjų, įdomiai mąsto, o dabar atrado laiko ir noro kartu su šiuolaikinio šokio atstovais planuoti darbus, kalbėtis. Tai nuostabu, nes šalia susėdus skirtingų šokių žanrų kūrėjams galima matyti įvairias puses ir pozicijas – taip kur kas produktyviau, negu kalbėtis savuose rateliuose.

Jei jau prakalbome šia tema... Kodėl, jūsų nuomone, oficialiuose dokumentuose ir kasdieniuose pokalbiuose tenka susidurti su žodžių junginiu „baletas ir šokis“? Ar baletas nepriskiriamas šokio sričiai?

G. Masteikaitė: Baleto kūrėjai šią šokio formą tradiciškai laiko hierarchiškai aukščiau nei kitas. Skirtumus galima jausti ir pristatant mokytojus – klasikai pristatomi baleto artistais, o šiuolaikinio atstovai – tiesiog šokėjais. Viena sritis pakylėta, kita – įsikūrusi ant žemės.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Manau, tai nulėmė istorija – baleto šaknys glūdi karalių dvare, jį išpopuliarino Liudvikas XIV. Šiuolaikinio šokio pradininkai laužė oficialiai nustatytus rėmus. Šiuolaikinis šokis nuolat keičiasi, atsinaujina, o baletui labai svarbu tradicijos, įdirbis – tai, kas patikrinta.

G. Masteikaitė: Be to, mūsų visuomenėje šiuolaikinis šokis yra naujas reiškinys, o baletas nuo senų laikų žinomas kaip aukšto lygio šokio žanras.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Taip, mentaliteto klausimas čia labai svarbus. Daugybę metų Lietuvoje klasika buvo vienintelė profesionalaus šokio forma (neminint liaudies šokių ansamblio), kurios atlikėjus ruošė švietimo institucijos. Pirmas aktorių ir šokėjų kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje surinktas 1999 metais, o Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje (toliau – MKČMM) iki 2009-ųjų egzistavo tik Baleto skyrius.

Pirmieji šiuolaikinio šokio atstovai nebuvo baigę šios specialybės aukštojoje mokykloje – jie tobulinosi profesionalių mokytojų seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse. Neturėdami diplomų, ilgą laiką oficialiai nebuvo laikomi profesionalais. Šiandien jau turime Lietuvos ir užsienio mokyklose šiuolaikinio šokio specialybes baigusių menininkų.

G. Masteikaitė: Beje, šįmet Lietuva gali pasigirti itin dideliu skaičiumi užsienyje šiuolaikinį šokį studijuojančių žmonių, kuriuos tam parengė MKČMM. Tai įvardyčiau kaip svarbų Lietuvos šokio lauko įvertinimą ir tęstinės visų jo atstovų veiklos rezultatus.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Šiuo metu apie 30 lietuvių studijuoja ar dirba šiuolaikinio šokio srityje užsienyje. Anksčiau pasigirdavome vos keletu, o dabar yra dešimtys.

G. Masteikaitė: Ir tai – oficialūs profesionalai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir sistemingai, kokybiškai paruošti.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

GINTARĖ MASTEIKAITĖ: Nacionalinių šiuolaikinio šokio trupių egzistuoja daugumoje valstybių. Lietuvoje tokia įstaiga stipriai prisidėtų prie šokio plėtros ir žmonių edukacijos. Juk spektakliai būtų rodomi ne tik Vilniuje – trupė keliautų po visą šalį, atstovautų Lietuvai užsienyje. Manau, laiko klausimas, kada ji atsiras.

Ar tai įrodo, kad Lietuva pribrendusi turėti nacionalinę šiuolaikinio šokio trupę?

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Tam tikrai atėjo laikas – apie tai nuolat kalbame ir asociacijoje. Šiuo metu Lietuvoje turime tikrai stiprių profesionalių jaunų šokėjų, kurie neradę, kur apsistoti ir dirbti, gali išvykti.

G. Masteikaitė: Nacionalinė šokio trupė išspręstų daugybę problemų. Pirma – leistų įdarbinti šokėjus. Antra – užtikrintų, kad šaliai atsipirks investicijos į edukaciją. Dabar atrodo, kad MKČMM ir LMTA ruošia profesionalus vien užsienio rinkai. Lietuvoje turi egzistuoti grandinė, kurioje edukacinė grandis sietųsi su darbo grandimi.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Kai studijuojantieji užsienyje atvyksta į Lietuvą sukurti pasirodymą ar vesti seminarą, beveik visi teigia, kad, jei Lietuvoje dirbtų įdomių choreografų, būtų stipri trupė ir nuolatinė darbo vieta, jie mielai grįžtų čia dirbti. Niekas nebijo sunkaus darbo, tačiau jam turi būti sukurtos sąlygos. Kol to nėra, nesinori grįžti ir bandyti išgyventi vien iš Kultūros tarybos finansuojamų projektų.

G. Masteikaitė: Nacionalinių šiuolaikinio šokio trupių egzistuoja daugumoje valstybių. Lietuvoje tokia įstaiga stipriai prisidėtų prie šokio plėtros ir žmonių edukacijos. Juk spektakliai būtų rodomi ne tik Vilniuje – trupė keliautų po visą šalį, atstovautų Lietuvai užsienyje. Manau, laiko klausimas, kada ji atsiras. Anksčiau tam nebuvo poreikio, nes neturėjome pakankamai trupei reikalingų žmonių. Šiandien yra užtektinai profesionalų, galinčių garantuoti aukščiausio lygio veiklą.

Ar Lietuvos šokis konkurencingas užsienyje?

G. Masteikaitė: Turime keletą tarptautiniu mastu konkurencingų projektų. Šįmet tarptautiniam šokio festivaliui „Aerowaves“ pateiktos 6 ar 7 lietuvių paraiškos – anksčiau būdavo ne daugiau kaip trys. Vienas projektas atrinktas į finalinį 80-uką, vadinasi, užsienio – ne Lietuvos – profesionalai mato jį vienu geriausių maždaug 600 paraiškų kontekste. Tai svarbus faktas.

Minėtos „Auros“ gastrolės užsienyje taip pat įrodo, kad Kauno šokio teatras puikiai orientuojasi tarptautinėje rinkoje ir konkuruoja su užsienio trupėmis.

„Dansemos“ vadovė Birutė Banevičiūtė yra stačiusi spektaklius ir vedusi edukacines programas Vokietijoje, Ukrainoje, Palestinoje, Kinijoje ir taip toliau – tai vienintelė Lietuvos choreografė, kviečiama statyti spektakliua užsienio trupėms.

Konkurencingumą įrodo ir tai, ką minėjau pokalbio pradžioje – šįmet vienas iš keturiasdešimties „Tanzmesse“ šokio mugėje Vokietijoje pristatytų darbų – „Low Air“ spektaklis „Žaidimas baigtas“. Vadinasi, turime spektaklių (kurių kol kas nedaug), galinčių sėkmingai atstovauti Lietuvai tarptautiniuose renginiuose.

Čia kalbėjau tik apie Lietuvoje kuriančius šokėjus ir choreografus. Šiuo metu užsienyje gyvenantys ir dirbantys lietuviai nuolat pasirodo tarptautiniuose festivaliuose – Liza Baliasnaja, Lukas Karvelis, Vilma Pitrinaitė... Visų nebeišvardysi. Lietuvoje ir užsienyje dirbančių choreografų ir šokėjų negalima lyginti – pernelyg skiriasi jų atspirties taškai, patirtys ir šokio bei tarptautinio bendradarbiavimo samprata.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Čia norėčiau grįžti prie nacionalinės trupės, kuri padėtų Lietuvoje surinkti stipriausius profesionalus, žmones, įgijusius bazę bei patirties ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tai padėtų Lietuvos kontekstą priartinti prie pasaulinio. Tokioje trupėje šokėjai visą savo darbo laiką skirtų profesijai, turėtų pakankamai laiko paieškoms, repeticijoms, bandymams.

G. Masteikaitė: Šokėjai, kurių kūryba remiasi tik į projektinę veiklą (beveik visi šiuolaikinio šokio kūrėjai Lietuvoje) neretai patys stato spektaklius, juose pasirodo, kuria dramaturgiją ir taip toliau. Tam jie neturi pakankamai laiko, nes privalo jį skirti kitam, adekvačiau apmokamam darbui: vesti pamokas, dalyvauti komerciniuose renginiuose, dirbti padavėjais... Kadangi šiandien šokėjai neturi nei garantijų, nei finansinio ar socialinio saugumo, savo veiklą jie priversti orientuoti į rezultatą, o ne ieškojimus. Beveik nėra sąlygų atsirasti naujoms, tvirtoms šokio kalboms.

Sakote, „beveik“. Kokias šokio formas, neseniai pasirodžiusias Lietuvos scenoje, išskirtumėte?

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Mane džiugina savo balso pradedanti ieškoti jaunoji karta. Jie nebando daryti visko, kas patikrinta – kažkas renkasi techniką, kažkas teatrališkumą, kažkas avangardą... Be to, antrą kartą eidamas į kitą to paties choreografo ar šokėjo spektaklį nebūtinai atrasti tai, ką matei anksčiau.

G. Masteikaitė: Nežinau, kaip tiksliai pavadinti formas – galbūt tai panašu į fizinį šokio teatrą. Išskirčiau Gretos Grinevičiūtės darbą „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ ir naujausią „Low Air“ premjerą „Su(si)tikimas“ – tarpdisciplininį spektaklį, kurį kūrė šokėjai, aktoriai, muzikantai, dailinininkai. „Low Air“ ypatingi tuo, kad kiekviename spektaklyje tyrinėja ir kuria naujus formatus. 

Ar Lietuvos šokio lauke jaučiate pokyčius reklamos, rinkodaros atžvilgiu?

G. Masteikaitė: Taip, ir tai susiję su didėjančia socialinių tinklų įtaka darbe ir gyvenime. Žmonės pradėjo suvokti, kad pastarieji yra svarbiausia pigi viešųjų ryšių priemonė – palyginti nedidelės investicijos leidžia pasiekti gana plačią auditoriją. Tai supratę pradėjo aktyviai dirbti socialiniuose tinkluose, todėl šokio trupės ir spektakliai tapo kur kas matomesni.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Per pastaruosius metus pasikeitė šokėjų samprata viešųjų ryšių poreikio klausimu – jie suvokė, kad negalima laukti, kol kažkas pakvies ar kol publika susirinks savaime.

G. Masteikaitė: Be to, išaugo konkurencija tarp šokio ir kitų scenos menų pasirodymų. Žiūrovai renkasi iš didelės pasiūlos, todėl, jei nori juos pritraukti, turi įrodyti, kad esi vertas dėmesio.

Kokių šokio lauko problemų sprendimai kol kas beveik nejuda iš vietos?

G. Masteikaitė: Stinga erdvių šokio spektakliams pristatyti. Yra tekę atšaukti puikių užsienio trupių pasirodymus „Naujajame Baltijos šokyje“, nes Lietuvoje tiesiog neturime, kur juos rodyti.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Kita problemos dalis – erdvių prieinamumas. Vilniuje šokėjams įkandamos Menų spaustuvės kainos, Kauno kultūros centre su Mariaus Pinigio pagalba įrengiama gera šokio salė. Tačiau daugumos kitų Lietuvos salių nuomos šokėjai negali sumokėti. Erdvės reikalingos ne tik spektaklių pristatymams, bet ir repeticijoms, rezidencijoms.

Šįmet prasidėjus teatrų rekonstrukcijoms labai trūksta erdvės, kuri būtų tarpinis Menų spaustuvės ir Lietuvos nacionalionio operos ir baleto teatro variantas – į pirmąją telpa ne visi spektakliai, o antrojo salė per didelė ir ne visai tinkama šiuolaikinio šokio pastatymams. 

Šuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

LINA PUODŽIUKAITĖ-LANAUSKIENĖ: Manau, kad didelė dalis vyrų vadybininkų renkasi komerciškesnes sritis, galbūt dar teatrą. Svarstau – jei šiuolaikinis šokis būtų geriau finansuojamas, galbūt ir vyrų joje dirbtų daugiau.

O MKČMM Šokio teatras?

G. Masteikaitė: Tai yra edukacinei veiklai skirta erdvė, nepritaikyta viešiems renginiams. Silpna scenos technika, blogas matomumas Balkone, nėra pakankamai stovėjimo aikštelių žiūrovų automobiliams...

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Be to, nemanau, kad sveika toje pačioje erdvėje rodyti ir profesionalų šokį, ir vaikų mokymosi medžiagą. Erdvė turi turėti savo identitetą. Jei Šokio teatre nuolat rodysis ir vaikai, ir suaugę, žmonės nebesupras, kas ten vyksta, ir nustos vaikščioti. 

Spektaklyje „Contemporary?“ juoktasi, kad, jei koks nors lietuvių spektaklis pakviečiamas į vieną festivalį, į kitą nebus kviečiamas iš principo. Ar tai vis dar egzistuoja?

G. Masteikaitė: Tokio susipriešinimo nepastebiu. Šįmet dalis lietuvių kurtų spektaklių, pristatytų „Naujajame Baltijos šokyje“, pakviesti ir į PLArTFORMA festivalį. Vis dėlto reikia suvokti, kad kiekvieno Lietuvoje rengiamo festivalio kryptis yra savita, ir tai kasmet ryškėja.

„Naujasis Baltijos šokis“, apie kurį galiu kalbėti daugiausia, nes jam vadovauju, daugiau dėmesio nei kiti skiria Lietuvos atlikėjams – tam sudaroma atskira programa, pristatomi penki darbai; kiti gali prisistatyti vadinamojoje pitching session.

„Auros“ festivalio koncepcija kitokia – tai užsienio spektaklių festivalis, kuriame kasmet pristatomi 1–2 Lietuvoje kurti darbai – Kauno šokio teatro premjera ir kviestinis spektaklis, jei atsiranda tinkamas tų metų festivalio kontekste. Žinoma, festivalių interesai išsiskiria, tačiau sąmoningos priešpriešos nepastebiu.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Man dar šokant „Auroje“ buvo kalbama, kad šio festivalio tikslas visuomet buvo pristatyti Lietuvoje kuo daugiau skirtingų šokio žanrų – sukurtų užsienyje, nematytų ar mažai matytų Lietuvoje. Formulę paneigia ir tai, kad šįmet šokio teatras „Low Air“ buvo pakviestas į visus tris festivalius.

G. Masteikaitė: Beje, festivalių Lietuvoje mažai, tad natūralu, kad kiekvienas nori pasižymėti unikalia programa. Jei pristatinėsime tuos pačius darbus, gali kilti klausimas: kam reikalingi trys atskiri festivaliai? Galbūt galima rengti vieną iš trijų dalių skirtinguose miestuose? Tačiau programų stilistika skiriasi, nes kiekvieną festivalį rengia skirtingų idėjų ir skonių žmonės.

Ir visiems trims festivaliams vadovauja moterys. Yra tekę girdėti, kad vadovais paprastai tampa vyrai...

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Manau, tai susiję su tuo, kad Lietuvoje šiuolaikinio šokio srityje vyrų apskritai mažiau nei moterų.

G. Masteikaitė: O ir vyrų vadybininkų scenos menų srityse nėra daug.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Manau, kad didelė dalis vyrų vadybininkų renkasi komerciškesnes sritis, galbūt dar teatrą. Svarstau – jei šiuolaikinis šokis būtų geriau finansuojamas, galbūt ir vyrų joje dirbtų daugiau.

G. Masteikaitė: Labai gera pastaba. Deja, moterys kur kas dažniau nei vyrai renkasi mažiau apmokamas sritis.

O kaip bendradarbiauja ŠŠA ir LŠIC vadovaujančios moterys? Kuo skiriasi šių įstaigų funkcijos ir veiklos?

G. Masteikaitė: Mes nuolat kalbamės ir stengiamės papildyti vieni kitų veiklas, jų nedubliuoti. Abi įstaigos rūpinasi šokio kultūros politikos formavimu, atstovauja šokio profesionalams institucijų susitikimuose. LŠIC neatstovauja pavieniams asmenims – tik visam laukui. Rūpinamės Lietuvos šokio pristatymu užsienyje, renkame duomenų bazę, filmuojame spektaklius, stengiamės palaikyti šokio kritiką, auginti vadybininkus...

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: ŠŠA atsakinga už kasdieninius, buitiškesnius dalykus – rengiame trenažus, kuriuose profesionalai gali palaikyti ir tobulinti šokio techniką, atstovaujame šokio kūrėjams ministerijose, vyriausybėje, rengiame kasmetinius narių susitikimus. Asociacijos tikslas – rūpintis, kad jos narių balsai girdėtųsi oficialiose institucijose. Beje, asociacija nerašo projektų spektaklių pastatymams.

G. Masteikaitė: LŠIC taip pat neprodiusuoja spektaklių, neorganizuoja pavienių trupių gastrolių. Teikiame projektus, jei juose dalyvauja bent dvi komandos. Mūsų institucija rūpinasi, kad mažesni, dar neužaugę žaidėjai ne liktų paraštėse, bet kartu su didžiaisias keliautų į užsienį ir būtų matomi plačiu mastu.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Dar LŠIC organizuoja Lietuvos šokio pristatymus, pitch session, kviečia prodiuserių iš užsienio. Tačiau darbus renkasi jie patys, be LŠIC nurodymo.

G. Mateikaitė: Būtent – išsirenka prodiuseriai ir programų vadovai, o mes tokiu atveju siūlome vadybos paslaugą – jei į tą patį festivalį vyksta daugiau nei viena lietuvių trupė, LŠIC gali tapti kontaktiniu asmeniu tarp renginio organizatorių ir Lietuvos šokėjų.

Kokie artimiausi ŠŠA ir LŠIC planai?

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė: Pagrindinė planuojama veikla – kelionės į visus Lietuvos miestų, miestelių, kaimų kultūros centrus rinkti duomenų apie ten esančias erdves, jų technines galimybes, scenų matmenis. Tai svarbu, kad panorėję vežti savo spektaklius po Lietuvą šokėjai galėtų greitai susirasti informaciją ir kontaktus.

Taip pat ruošiamės Turku (Suomijoje) vyksiančiai platformai, kurioje pristatysime 2–3 jaunus šokio kūrėjus iš Lietuvos.

G. Masteikaitė: Šiuo metu dirbame prie statistikos duomenų bazės, kurioje atsispindės 2017–2018 metų šokio rezultatai skaičiais: kiek auditorijos sulaukta, koks finansavimas gautas, gastrolių skaičius ir ekonominiai rodikliai. Žodžiu, analizuojame, kokią ekonominę naudą Lietuvai generuoja šiuolaikinis šokis. Šįkart duomenų rinkimas užtrunka, tačiau siekiame pripratinti trupes pačias dokumentuoti žiūrovų, pasirodymų skaičius ir kitą svarbią informaciją. Rezultatus paviešinsime per artimiausius 1–2 metus.

Taip pat, aktyviai bendradarbiaudami su Lietuvos kultūros atašė Izraelyje, ketiname pristatyti Lietuvos šokį Izraelyje (vienas didžiausių pristatymų, kokius iki šiol esame rengę) ir Čekijoje. Gegužės mėnesį „Naujojo Baltijos šokio“ metu Vilniuje surengsime pirmosios Baltijos šalių šokio platformos pilotinę versiją.