Pixabay.com nuotrauka

Daugeliui vis dar atrodo, kad psichologo kabinetas – nejauki vieta, kurioje žmogus neva tampa permatomas. Kreiptis šiandien į psichologą – tai vis dar tarsi pripažinti sau, kad dugnas beveik čia pat, ir man jau reikalinga skubi pagalba. Mintys apie psichologo pagalbą dažnai it vaiduoklis šmėsteli tada, kai draugai ir artimieji gūžčiodami pečiais pasako: „Atleisk, bet aš jau nebežinau, kaip tau bepadėti“. Apsisprendimas ieškoti psichologo sutampa ir su ta akimirka, kai pats žmogus pasijaučia išbandęs visus įmanomus savipagalbos būdus, pradedant bendraminčių forumais ir baigiant apsilankymais pas aiškiaregius. Tada, kai žmogus jau nebeturi nei noro, nei jėgų kovoti dėl savęs paties, psichologas, įdėmiai pažvelgęs į jį, priešais sėdintį, paprašys dar kartą sunkia krūtine įkvėpti ir pasiryžti patikėti. Šįkart patikėti ne kažkuo, kas žino ar tariasi žinąs. Patikėti savimi. Psichologai tiki žmogumi. Jie tiki tuo, kad žmogus yra pajėgus sugriauti barjerus, trukdančius jam džiaugtis gyvenimu. Sunkiausia žengti pirmą žingsnį – kreiptis pagalbos. Kai tai padaroma, kitus žingsnius žengti darosi lengviau. Tą tvirtina ne vienas.

Kelią pas psichologą dažnai prailgina kasdienėje aplinkoje sutinkami kolegos, draugai, artimieji, kurie noriai, o kartais ir primygtinai siūlosi pabūti psichologu ir išklausyti, patarti, padėti. Ne paslaptis, kad dauguma aplinkinių (draugų ir artimųjų) įsivaizduoja esantys puikūs psichologijos žinovai. Kartais šiuos iš prigimties, kaip save įvardija, psichologus dar labiau pakylėja ir mūsų pačių jiems ištarti žodžiai: „Tu man tikra psichologė. Pakalbėjau su tavimi ir man palengvėjo“. Tiesa ta, kad žmogui, savo rūpesčiai pasidalijus, tikrai darosi lengviau. Apie tai byloja ir mūsų liaudies išmintis. Bet vis tik įsivaizdavimas, kad geras draugas prilygsta psichologui, yra klaidinantis. Psichologė nebūna draugė savo klientei, o draugė, turinti psichologo išsilavinimą, niekada nepalaikys (bent jau neturėtų) profesinio santykio su savo draugais. Toks klaidingas manymas, kaip ir labai dažnai šiandien girdimos frazės „psichologiniai patarimai“, „psichologė pataria“ ir kt., iškreipia įsivaizdavimą, kas gi tikrai vyksta psichologo kabinete. O čia vyksta labai daug dalykų.

Nik Shulahin/Unsplash nuotrauka

Psichologinėse konsultacijose jaučiami sunkumai mažėja ne tik dėl išklausymo, bet ir dėl atitinkamų metodų naudojimo. Psichologas kryptingai užduoda klausimus, jis sąmoningai kartkartėmis grįžta prie tam tikrų gyvenimo įvykių ar žmonių, nes galimai jaučia, kad tai svarbu suprasti klientui. Labai dažnai mus varginančius simptomus palaiko mūsų pačių mąstymas, todėl kryptingas darbas keičiant mintis ir drauge stebint, kaip keičiasi ir visa kita aplinkui, pasirodo esantis naudingas daugeliui.

Kitas svarbus dalykas yra tai, jog psichologai nėra linkę dalinti patarimų. Praktika rodo, kad žmonės labai nori instrukcijų, kaip kurti gražų gyvenimą, turėti tobulą šeimą. Tokių instrukcijų yra, jas esame girdėję visi mes, bet ar tai, kas tinka visiems, tikrai tinka ir man? Suprasdamas, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus, psichologas drauge su klientu gilinasi į konkretaus asmens konkretų gyvenimą. Tik pats žmogus žino, kas jam geriausia. Tik jis jaučia, kokį gyvenimą gyvendamas jaustųsi laimingas. Tik jis vienintelis gali numatyti, kokių asmeninių vertybių vedamas jis jausis gyvenimą nugyvenęs tinkamai. Psichologas pasirinkimų už žmogų nedaro ir mąstymo prieš žmogaus valią nekeičia. Psichologas įeina į žmogaus gyvenimą tiek, kiek pats žmogus to nori. Psichologas lydi klientą iki jo paties pasirinkimų sankryžos, akimirką lukteli ir, kai klientas nusprendžia, kur link nori keliauti toliau, lydi jį iš naujo pasirinktu gyvenimo keliu iki kitos pasirinkimų sankryžos. Ir taip toliau. Ir taip ilgai, kiek sutariama.

Ashley Batz/Unsplash nuotrauka

Psichologas drąsina žmogų. Turbūt draugai irgi elgiasi panašiai. Visgi skirtumas tas, kad psichologas drąsina žmogų eidamas šiam iš paskos, tuo tarpu draugai mėgsta eiti priekyje mūsų ir savo patarimais, o gal ir įsivaizdavimais, kaip reikėtų elgtis ir ką daryti, netiesiogiai veikia mūsų pasirinkimus. Viena vertus – tai žavu, kita vertus, draugai, deja, ne visada gali objektyviai pažvelgti į mūsų gyvenimą ir iš šalies atspindėti, kas gi jame vyksta. Draugas negali atstoti psichologo. Lygiai taip pat kaip ir psichologas niekada neatstos draugo su tik jam vienam būdingais pranašumais. Dėl šios priežasties tegul patarimai lieka išskirtinai draugų privilegija, o psichologai tepasilieka teisę vadintis psichologais.

Vietoje apibendrinimo labai norisi prisiminti nerašytą gyvenimo taisyklę, teigiančią, kad vieno kelio į laimę nėra. Tie, kurie nusprendžia ieškoti profesionalios pagalbos ir pirmųjų susitikimų su psichologu metu nenusivilia, negavę konkrečių instrukcijų gyvenimui, terapinio darbo pabaigoje jaučiasi gavę vertingą viso gyvenimo dovaną – stiprybę ir tvirtą žinojimą, kad jis pats gali sau atsakyti į klausimus, kuriuos prieš kurį laiką tikėjosi užduoti kitam. Kartu su visu tuo žmogus įgyja ir pasitikėjimo bei pajautimą, kad jis pats atsakingas už savo gyvenimą ir  visus iki vieno pasirinkimus jame. Kai kam tai atrodo svarbiau nei konkrečios instrukcijas, kaip tapti laimingam per vieną dieną.

VšĮ Psichologinės sveikatos centro informacija