Pixabay.com nuotrauka

Nors Kūčių vakarą suėjo lygiai 200 metų, kai Austrijos Oberndorfe pirmąsyk suskambėjo turbūt garsiausia Kalėdų giesmė – „Stille Nacht, Heilige Nacht“ – Naujųjų metų dieną, kai minima Švč. Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos iškilmė ir jos liturgijoje skaitoma Luko Evangelijos ištrauka apie raginimą eiti į Betliejų ir pažiūrėti, kas ten įvyko, besitariančius piemenis, kurie nuskubėję randa Mariją, Juozapą ir Kūdikį, paguldytą ėdžiose, mintyse suskamba kita ne mažiau garsi Kalėdų giesmė.

„Adeste fideles“ – „Ateikite, žmonės“ – kitaip nei „Tyli naktis“ primena ne svajingą lopšinę, bet iškilmingumu ir didybe alsuojantį himną, o jos melodija ir tekstas užmena kur kas daugiau iki šiol iki galo neįmintų mįslių.

Ilgą laiką tikėtinu giesmės „Adeste fideles“ („Ateikite, žmonės“) melodijos, o neretai ir žodžių autoriumi buvo laikomas Portugalijos karalius Jonas IV. Geneall.net iliustracija
En.wikipedia.org nuotrauka

Giesmės autorius – Portugalijos karalius Jonas IV?

XVII amžiuje „Adeste fideles“ melodijos (o neretai ir teksto) autoriumi buvo linkstama laikyti Portugalijos karalių Joną IV. Giesmės autorystė karaliui ilgą laiką buvo priskiriama dėl neva 1640 metais Vila Viçosa rūmuose rastų ankstyvųjų melodijos rankraščių.

Jonas IV – iškili figūra ne tik valstybės, jos politikos, bet ir kultūros bei meno, ypač muzikos, istorijoje.

Politinėje sferoje Jonas IV visų pirma minėtinas kaip pirmasis naujosios Portugalijos karalių dinastijos – Bragansų – valdovas. Čia reikėtų prisiminti sudėtingą ir skaudų Portugalijos – vienos turtingiausių ir įtakingiausių viduramžių Europos valstybių – politinės istorijos laikotarpį. Didžiųjų geografinių atradimų ir svaiginančio ekonominio klestėjimo laikotarpiu šalį valdęs karalius Manuelis I, dar vadinamas Sėkminguoju (O Afortunado), antrąsyk buvo vedęs Ispanijos infantę Mariją Aragonietę – Katalikų monarchų Izabelės Kastilietės ir Ferdinando Aragoniečio dukterį.

Šioje santuokoje gimęs sūnus tapo Portugalijos karaliumi Jonu III. Pastarojo sūnus Sebastijonas be žinios dingo ir veikiausiai žuvo mūšyje Šiaurės Maroke, todėl sostas perėjo jo dėdei – karaliaus Jono II broliui – kardinolui Henrikui. Šis mirė 1580 metais ir būdamas dvasininkas nepaliko palikuonių, todėl į Portugalijos sostą ėmė pretenduoti karaliaus Manuelio vaikaičiai. Galiausiai 1581 metais sostas atiteko vienam iš jų – Ispanijos karaliui Pilypui II, šešiems dešimtmečiams sujungusiam dvi Iberijos pusiasalio monarchijas personaline unija.

Tolydžio augantis nepasitenkinimas ispanų valdymu ir siekis atkurti Portugalijos savarankiškumą 1640-ųjų gruodžio 1 dieną baigėsi Bragansų kunigaikščių paskelbimu valdančia Portugalijos karalių dinastija ir kunigaikščio Jono vainikavimu Portugalijos karaliumi Jonu IV, vėliau pramintu Atkūrėju (O Restaurador).

Su Bragansų dinastijos įsitvirtinimu Portugalijos soste ir Jono IV paskelbimu karaliumi susijusi viena ypatinga Portugalijos monarchijos istorijos detalė. Priešingai nei daugelio kitų Europos valstybių monarchai, vėlesni Portugalijos karaliai ir karalienės, valdę šalį po Jono IV iki pat 1910 metų, kai monarchiją pakeitė respublikinis valdymas, nebuvo karūnuojami. Portugalijoje karūnavimą atstojo procedūra, vadinama aklamacija. Jos esmė buvo ta, kad monarchas paskelbiamas valstybės vadovu, tačiau nebuvo vainikuojamas karališkąją karūna.

Daugelyje paveikslų, vaizduojančių Portugalijos karalių aklamaciją ir netgi nuotraukoje, kurioje užfiksuota paskutinio šalies monarcho – Manuelio II – aklamacija 1908 metais, karūna regima padėta greta valdovu skelbiamo asmens. Šios tradicijos ištakos siekia Jono IV valdymo epochą. 1640 metų gruodžio 15 dieną Joną IV paskelbus Portugalijos karaliumi, šis nedelsdamas padėjo karališkąją karūną prie Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos statulos kojų, pareikšdamas, kad Dievo Motina esanti tikroji Portugalijos karalienė ir šalies globėja. Nuo to laiko žemiškieji šalies karaliai nebebuvo karūnuojami, tik skelbiami valdovais, nes visų laikų valdove laikyta Švč. Mergelė Marija.

Be nuopelnų atkuriant ir stiprinant Portugalijos savarankiškumą nuo Ispanijos, Jonas IV garsėjo kaip aktyvus menų globėjas, muzikos mokyklos Vila Viçosa rūmuose, rengusios muzikus, vėliau sėkmingai dirbusius Italijoje ir Ispanijoje, įkūrėjas, muzikos kritikas, pasiekęs, kad kompetentingos Romos katalikų bažnyčios institucijos suteiktų visuotinį leidimą pamaldų metu atlikti instrumentinę muziką, taip pat tuo, kad pats komponavo muziką.

Viena iš Jonui IV priskiriamų religinės muzikos kompozicijų – „Crux fidelis“ – ir šiandien išlieka dažnas Didžiosios Savaitės repertuaro opusas. Kalėdų giesmės „Adeste fideles“ autorystė karaliui Jonui IV ilgą laiką, kaip pirma minėta, buvo priskiriama remiantis neva 1640 metų kunigaikščių Bragansų tėvonijoje – Vila Viçosa rūmuose – rastais dviem paties karaliaus pasirašytais šios melodijos rankraščiais. Nors šiandien Jono IV, kaip „Adeste fideles“ autoriaus, versija veikiau linkstama abejoti, negu ją patvirtinti, pirmiausia dėl monarcho muzikinei kūrybai nebūdingo stiliaus vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą turbūt taip ir nepavyks surasti.

Jeigu tikėsime versija, kad tokie „Adeste fideles“ melodijos rankraščiai apskritai egzistavo, jie veikiausiai turėjo atsidurti karalių Joną bene labiausiai išgarsinusioje vienoje didžiausių ano meto pasaulio bibliotekų Lisabonoje, į kurią Portugalijos valdovais tapę kunigaikščiai Bragansos perkėlė didžiąją dalį Vila Viçosos rūmuose sukauptų meno ir kultūros lobių.

Deja, per 70 000 tomų skaičiavusią biblioteką kartu su joje saugotais Ticiano, Rubenso, Koredžo darbais, nesuskaičiuojamomis muzikinėmis partitūromis ir ištaigingais karališkaisiais Ribeiros rūmais bei operos teatru sunaikino pragaištingas 1755 metais Visų Šventųjų dieną Lisaboną sukrėtęs žemės drebėjimas, o amžininkai šį praradimą žmonijos kultūros istorijai laikė tokiu pat skaudžiu, kokia antikos kultūrai buvo Aleksandrijos bibliotekos žūtis.

Nemažoje dalyje Didžiojoje Britanijoje, kurioje giesmės ypač paplito, išleistų giesmės partitūrų „Adeste fideles“ vadinama „Portugalų giesme“. Levysheetmusic.mse.jhu.edu nuotrauka

„Portugalų giesmė“

Nors Portugalijos karaliaus Jono IV autoryste linkstama abejoti, vis dėlto svarbių sąsajų su Portugalija giesmė „Ateikite, žmonės“ turi. Kai 1744 metais kūrinys pirmą kartą suskambėjo Paryžiuje, teigta, kad tai esanti anglų giesmė. Kita vertus, daugelyje pačioje Britanijoje išleistų sakralinės muzikos rinkinių ji įvardijama kaip „Portugalų giesmė“. Tai nulėmė aplinkybė, kad Kalėdų laikotarpiu giesmė itin dažnai buvo atliekama pamaldų metu Portugalijos Karalystės ambasados koplyčioje Londone.

Iki 1829 metų, kai Britanijos parlamentas priėmė Romos katalikų emancipacijos aktą, panaikinusį kelis šimtmečius trukusį katalikų diskriminavimą, katalikiškos Portugalijos Karalystės, kurią su Britanija siejo iki šiol tebegaliojantis ir vienu seniausių pasaulyje laikomas 1386 metų Vindzoro sutartimi patvirtintas aljansas, ambasados koplyčia buvo viena iš nedaugelio vietų Londone, kur leistos katalikų pamaldos. 1795 metais šioje koplyčioje atliekamą giesmę išgirdo Lydso kunigaikštis, kaip manoma, pirmasis įvardijęs ją kaip „Portugalų giesmę“.

Be to, nuo 1797-ųjų Portugalijos ambasados Londone koplyčios kapelmeisterio ir vargonininko pareigas ėjęs Vincentas Novello 1811 metais išleido sakralinės muzikos rinkinį, pavadintą „Sakralinės muzikos, kuri atliekama Portugalų Karališkojoje koplyčioje Londone, rinkinys“ (Collection of Sacred Music, as Performed at the Royal Portuguese Chapel in London), vėliau turėjusį didelę įtaką Anglijos katalikų bažnytinės muzikos repertuaro formavimuisi.

Į rinkinį buvo įtraukta ir „Adeste fideles“, kuri vis plačiau ėmė garsėti kaip „Portugalų giesmė“. Manoma, kad tokį giesmės siejimą su Portugalija tik dar labiau sustiprino paplitusi versija apie Portugalijos karaliaus Jono IV autorystę ir tai, kad paskutinė Anglijos soste sėdėjusi katalikybę išpažinusi karalienė buvo ne kas kitas, o už Anglijos karaliaus Karolio II ištekėjusi Jono IV duktė – infantė Kotryna (į Britanijos istoriją įėjusi pirmiausia atvežtomis ir ten ypač išpuoselėtomis arbatos gėrimo tradicijomis, kurios Portugalijos karališkąjį dvarą ir aristokratų salonus per kolonijas Indijoje ir Kinijoje buvo pasiekusios gerokai anksčiau nei šiandien arbatos šalimi laikomą Angliją). 

Labiausiai tikėtinas giesmės melodijos autorius – anglų muzikas Johnas Francisas Wade'as (1711–1786).

Labiausiai tikėtinas giesmės autorius

Be Portugalijos karaliaus Jono IV, kaip galimi giesmės autoriai buvo minimi anglų kompozitorius, ilgametis Vinčesterio katedros vargonininkas Johnas Readingas ir jo sūnus Georgas Friedrichas Händelis, Georgas Frydrichas Handelis, Christophas Willibaldas von Gluckas ir portugalų kompozitorius Marcosas António da Fonseca Portugalas, vadinamas tiesiog Marcosu Portugalu.

Vis dėlto labiausiai tikėtinu melodijos autoriumi pripažintinas anglų muzikas Johnas Francisas Wade'as. Muzikas gimė apie 1711 metus, greičiausiai Anglijoje, audinių pirklio šeimoje. 1745-aisiais Britanijoje pralaimėjus tikslą sugrąžinti į sostą valdovą kataliką turėjusiam Jakobitų sukilimui, kuriam vadovavo Romos katalikybę išpažinusio Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliaus – Jokūbo II vaikaitis – princas Karolis Edvardas Stiuartas (beje, princo motina buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Jono Sobieskio vaikaitė Marija Klementina Sobieska), J. F. Wade'as, kaip ir nemaža dalis Britanijos katalikų, buvo priverstas pasitraukti į žemyną.

Apsigyvenęs Douai Prancūzijos šiaurėje, jis ėmėsi muzikos mokytojo ir natų kopijuotojo darbo. 1751 metais išleido rinkinį „Cantus Diversi Dominicis et Festis per Annum“ („Įvairios giesmės sekmadieniams ir šventėms visiems metams“), kuriame atsidūrė ir lotyniškas giesmės „Adeste fideles“ tekstas bei melodija. Esama ir versijos, kad giesmė turi politinį atspalvį ir yra laikytina šifruotu Jakobitų himnu. Teigiama, kad lotyniški pirmojo giesmės posmo žodžiai „fideles“ („ištikimieji“), reiškiantys Jakobitus, likusius ištikimus katalikų pretendentams į Anglijos sostą – princui Karoliui Edvardui Stiuartui ir jo tėvui, tapatinami su Anglija, į kurią „ištikimieji“ raginami sugrįžti, o žodžiuose „Regem Angelorum“ („angelų Karalių“) įžvelgiamas savotiškas žodžių žaismas su „Regem Anglorum“ – „anglų Karalių“. 

Giesmės žodžiai

Ne mažiau mįslių dėl autorystės nei giesmės melodija palieka ir jos žodžiai. Abejojama, ar lotyniškas tekstas buvo sukurtas paties jį 1751 metais publikavusio J. F. Wade'o ar yra daug ankstyvesnis. Kaip minėta, XVII amžiuje teksto, kaip ir melodijos, autoriumi buvo linkstama laikyti Portugalijos karalių Joną IV. Kita vertus, būta ir versijos, kad tekstą sukūrė XIII amžiuje pranciškonų italų vienuolis, teologas ir filosofas – šventasis Bonaventūra.

Greta šių versijų esama ir trečiosios, teigiančios, kad tekstas galėjęs atsirasti Vokietijos, Portugalijos arba Ispanijos cistersų aplinkoje. Ilgainiui keturių posmų giesmė pailgėjo iki aštuonių posmų. Trijų vėlyvesnių posmų, sukurtų 1822 metais, autoriumi laikomas Versalio vyskupas abatas Jeanas François Étienne'as Borderies'as (1764–1832), Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu gyvenęs tremtyje Anglijoje ir ten išgirdęs „Adeste fideles“.

Giesmės tekstas anglų kalba pasirodė 1853 metais. Vertimą atliko dvasininkas Frederickas Oakley, 1828 metais įšventintas anglikonų pastoriumi, tačiau 1845-aisiais perėjęs į katalikybę. 1852 metais paskirtas Vestminsterio katalikų katedros kanauninku, F. Oakley ilgus metus dirbo tarp vargingiausių Vestminsterio gyventojų. Nors buvo smulkaus kūno sudėjimo, raišas, trumparegis ir visai nepriminė charizmatiškos asmenybės, savo raštais ir asmeniniu pavyzdžiui darė žmonėms didelę įtaką, tačiau bene labiausiai kuklų dvasininką išgarsino būtent „Adeste fideles“ teksto vertimas į anglų kalbą.

Angliška giesmės versija „O Come All Ye Faithful“ buvo mėgstamiausia Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Dwighto Eisenhowerio kalėdinė giesmė, o prezidentas Thomasas Jeffersonas tokia laikė lotynišką jos variantą – „Adeste fideles“.

***

Adeste Fideles laeti triumphantes,

Venite, venite in Bethlehem.

Natum videte, Regem Angelorum:

Venite adoremus Dominum.

 

Ateikite, žmonės, džiugūs, iškilmingi,

ateikit Betliejun, ateikite!

Gimusį rasit angelų Karalių.

Džiaugsmingai eikim garbint Viešpaties!