1949-ieji. Iš Sibiro į Lietuvą pabėgusi Aušrelė antrąsyk suimama. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aušrelę Juškaitę-Vilkienę istorikė Nijolė Gaškaitė taikliai praminė „amžinąja bėgle“: ji dusyk bėgo nuo tremties, bet abu kartus buvo sučiupta.

Pirmąsyk ištremta 1941 m., sulaukusi vos penkerių, ji su nedidele pertrauka Sibire išbuvo iki pat 1970 m. Tiesa, tuomet į Lietuvą grįžo jau ne viena, o su šiaurės toliuose sutiktu Henriku Vilku, tapusiu jos vyru.

Tremtyje susipažinę ir laimingai į Lietuvą sugrįžę Aušrelė ir Henrikas Vilkai Kaune gyvena jau beveik 50 metų. Kai susitikome Laisvės alėjoje, dar buvo šilumos ir atostogų nuotaikos kupina vasara – tokia priešinga tam, ką šie du bendrakeleiviai anksčiau išgyveno šiaurėje. Ir štai po visų likimo išmėginimų, po tiek metų draugystės ir santuokos ateina jie Laisvės alėja susikibę už rankų, o pasakodami savo istoriją labai mandagiai vienas kitą papildo ir vis pagiria, nusišypso vienas kitam. Nuostabu matyti tokią tikrą ir gražią draugystę, kuri nugalėjo net ir Sibirą.

Ir nors tą vasaros dieną Vilkų šeima man papasakojo apie savo patirtą Sibiro siaubą, dėl jų gerumo ir šypsenų mano atmintyje visų pirma pasiliko meilės ir vilties liudijimas. Tikiuosi, kad ir jums jis labiau bylos apie meilę ir viltį nei apie neapykantą ir mirtį.

Tad ir prieš žengdami gilyn į tolimus mūsų herojų atsiminimus – į vaikystės metus, Sibiro vargus, pabėgimą tėviškėn ir antrąsias tremtis – pirmiausiai susipažinkime su jų meilės istorija.

Pirmoji Aušrelės (dešinėje) nuotrauka Sibire, daryta prieš pat jai pabėgant į Lietuvą. Nuotraukoje Aušrelė su visa šeima: mama, tėčiu, broliu ir seserimi. Komija, 1947 metai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip atšiaurioje Sibiro žemėje gimė dviejų lietuvių meilė

Dusyk tremtinė Aušrelė, paklausta apie pažintį su būsimu vyru Henriku, atsako ne iškart, o pirmiausiai pastebi, kad „Sibire visi lietuviai tremtiniai meilę kitų tautybių žmonėms laikė negarbinga“. Bet juk tai visai natūralu – kad Sibiro kančiose pirmiausiai buvo kliaujamasi savo krašto žmonėmis, tautiečiais likimo broliais ir seserimis.

Kiek patylėjusi Aušrelė pradeda pasakoti: „Į miestą atvykau tik pradėjusi mokytis, o iki tol gyvenau gyvenvietėje miške. Tuo tarpu Henrikas jau seniau mieste gyveno. Tuomet lietuviai tarpusavyje daug bendraudavo, nuolat vykdavo įvairiausi susibūrimai. Kai pirmąsyk jis užėjo pasisvečiuoti pas mano seserį, ypatingo dėmesio vienas kitam neparodėme. Jau kiek vėliau, kartą su būriu draugių ėjome į dramos teatrą, kuriame, gerai pamenu, sienos vietoje buvo įstatyta stiklinė pertvara. Su mergaitėmis stovėjome vienoje stiklo pusėje, o pro šalį ėjęs Henrikas su lietuvių kompanija sustojo kitoje. Mane pamatęs, jis per stiklą pradėjo kalbinti.“

Tuo tarpu Henrikas, paklaustas, kam reikia dėkoti už šią gražią pažintį, nedvejodamas, dar ir pajuokaudamas, atsako: „Reikia padėkoti mūsų komendantui.“ Iš tiesų, Henrikas, kaip ir Aušrelė bei daugelis kitų lietuvių tremtinių, 1947-aisiais pabėgo į Lietuvą, bet ten po kurio laiko buvo sugautas ir vėl ištremtas. Už pabėgimą Henrikui dar teko 3 metus kalėti griežto režimo lageryje, o po to konvojus jį pristatė į tą pačią vietą, iš kurios buvo pabėgęs. Henrikas puikiai atsimena: „Mano sesuo, kaip ir aš anksčiau, vis dar dirbo toje pačioje plytinėje, todėl, kai komendantas paklausė, kur mane dėti, kad vėl nepabėgčiau, paprašiau darbo prie sesers ir pažadėjau daugiau nebandyti sprukti. Gerai, kad komendantas leido ten pasilikti, o jei būtų į kokią kitą vietovę nusiuntęs – nebūtume su Aušrele susitikę.“

Henriko pirmasis susitikimas su būsimos žmonos Aušrelės tėvais Sibire. Priekyje – Henriką atlydėjęs bičiulis su Aušrele, tuo tarpu Henrikas fotografuoja. Namelis pastatytas ant aukštų polių, kuriuos, kartu su jį juosiančia aukšta tvora beveik visai užklojęs sniegas. Komija. Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, šį tą jau spėjome išsiaiškinti: abu, dar būdami vaikai, 1941 m. buvo ištremti į nežinomybę, abu 1947 m., dar vienas kito nepažinodami, bėgo iš Sibiro į Lietuvą, o vėliau buvo sučiupti ir pakartotinai ištremti – tuomet ir susipažino.

Mintyse apytiksliai susidėlioję tokią įvykių kroniką, galime nusikelti į pačią pradžią – mūsų herojams tragiškus 1941-uosius, kai vaikų pečius užgulė nesuprantama ir be galo karti nepelnytos bausmės našta, palikusi žymę visam gyvenimui. Aušrelė taip apie tą žymę atsiliepia: „Labai ilgą laiką ir Komijoje, ir jau į Lietuvą sugrįžus, kai tik gatvėje pamatydavau uniformuotą vyriškį – labai stipriai nusigąsdavau.“

1941-ieji ir tremtis į nežinomybę

Pasakoja Aušrelė: Tą 1941-ųjų birželio naktį, kai atvažiavo mašina mūsų paimti, nors buvau tik penkerių, iškart supratau, kad kažkas baisaus mūsų laukia, todėl palikusi tėvus pradėjau bėgti tolyn nuo namų, bet jau gerą galą nubėgusią mane pasivijo kagėbistas ir nusivedė atgal.

Pasakoja Henrikas: Akimirka, kai atėjo išvežti, visam gyvenimui įstrigo į makaulę. Aš gimęs 1928 m., jau buvau didelis, 13 metų ir 6 mokyklos skyrius kaip tik baigęs. Mano tėvukas tuo metu dirbo Telšiuose, vadovavo bankui, o mama ūkininkavo Nerimdaičiuose – maždaug 18 kilometrų nuo Telšių. Baigę mokslo metus, ten ir leidom laisvas vasaros dienas, galvojom, kad viską suspėsim – ir paatostogauti, ir mamai su ūkio darbais pagelbėti, bet išėjo kitaip.

Vieną rytą žadina mane mama. Pramerkiu akis, o ji apsiverkusi stovi ir sako: renkis, atvažiavo išvežti. Nieko nesuprasdamas jos klausiu: kur išvežti? Matau, kad niekas nieko nežino, bet stovi prie namų mašina, kieme yra kareivių. Atsikėliau, apsirengiau, bet vietos sau niekaip nerandu, tai vaikštau iš vienos vietos į kitą, o mama ašarodama renka daiktus, bet gi neaišku, ką dėtis, ko gali prireikti. O kareiviai vis ragina: greičiau, greičiau!

Ir štai karininkas duoda nurodymą, kad už pusvalandžio turime būti Telšiuose – mano tėtį, bankininką, iš darbo paimti. Susodino mus į kėbulą kareivukai su šautuvais ir išvažiavom. Mūsų didžiulis ūkis su gražiais trobesiais liko tuščias.

Mums, vaikams, nebuvo labai baisu, bet mama buvo visiškai praradusi amą, lyg pritrenkta – jai visas gyvenimas per akimirksnį išslydo iš rankų. Juo labiau kad 1940 metais vokiečiams repatrijuojant iš Lietuvos, mūsų šeimai buvo siūloma kartu pasitraukti, bet mama nesutiko sakydama: mes gi niekam nesam blogo padarę, ko mums bėgti.

Sustojome Telšiuose. Mačiau, kaip tėtį suima, išveda ir sodina į atskirą mašiną, bet jis nei man, nei netoliese buvusiai mamai nei žodžio nepratarė – taip smarkiai buvo susijaudinęs. Vėliau sužinojau, kad jį suėmęs ir jo vadovaujamą banką konfiskavęs karininkas buvo Dušanskis. Tėčio byloje rašoma, kad jo arešto orderis buvo išduotas jau prieš porą dienų, birželio 12 d., kartu su leidimu konfiskuoti jo turtą, bet žinodami, kad bus trėmimas, dar dvi dienas tėčio nejudino, davė pagyventi. Po jo suėmimo daugiau niekada tėčio nebemačiau.

Jį ištrėmė į Krasnojarsko Rešiotus. Jam iškart siūlė mirties bausmę, bet ją įvykdė tik 1943 m. vasario 25 d. Kas žino, gal laukė, kol pats numirs. 1942 m. dar gavom nuo jo beržo tošies atviruką, kuriame klausė, kaip mes ir kaip mama?

Mamos jau nebebuvo tarp gyvųjų – iki tol visai sveika moteris, gyvenime gydytojo nemačius, taip greitai nusibaigė. Manau, tas didžiulis pergyvenimas, kad veža į nežinomybę, ją sugraužė, nes ligos pradėjo kamuoti kone išsyk, o atvykus į Komiją, situacija dar pasunkėjo. Drąsesnės moterys ėjo pas komendantą ir sakė: darykit ką nors, matot, kad moteriai visai blogai. Iškviestas daktaras pasižiūrėjo, kad blogai, ir tada – į ligoninę. O mus, vaikus, kur dėti? Mus plytų gamykloje įdarbino, 3 kilometrai nuo ligoninės. Taip prie miesto atsidūrėm, o kiti daugiausiai buvo po miškus išskirstyti. Aišku, mamai jokios rimtesnės pagalbos nebuvo, vaistų nebuvo, tai pagulėdavo po porą savaičių ligoninėj, tada vėl kokį mėnesį padirbdavo, ir vėl į ligoninę.

Plytų gamykla buvo milžiniška, per sezoną joje pagamindavo iki 7 milijonų plytų. Eidavo iš preso suformuotos plytos, o aš turėdavau pakrauti jomis vežimėlius ir išvežti džiovinti į daržines. Kai iškraudavau, reikėdavo grįžti į cechą ir pradėti iš naujo. Iki daržinių, kurių ten buvo 15 ar 20, kelias tolimas, turbūt pusė kilometro. Blogiausia, kad kelias vingiuodavo ir būdavo labai sunku su tuo vežimėliu pasukti – tik dviese ar trise šiaip ne taip pajėgdavome.

Aušrelė su dėdės Jono Žemaičio dovanota prancūziška porcelianine lėle. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dirbdavome po 12 valandų be jokių pertraukų. Žiemą – trumpiau, po 8 valandas, bet reikėdavo malkų pasirūpinti, kai miške pusnys iki kaklo. Daugiau jokių užsiėmimų neturėjome. Visa žmogaus fantazija – kad tik kaip nors gauti pavalgyti. Gerai pamenu dvi močiutes, kurios susitikusios nieko kito nekalbėdavo, tik ką jos virdavo ar kepdavo Kalėdoms ar Velykoms Lietuvoje. Tremties naktį kariai mums sakė maisto pasiimti trims dienoms ar savaitei. Pasirodo, kad ne trims dienoms reikėjo pasiimti, bet amžiams.

Aušrelė: Be duonos ir sriubos iš valgyklos daugiau jokio maisto Sibire neturėjome. Kartą valgykloje į puodą įkrito žibalinė lempa. Darbininkams tos sriubos nedavė, bet nutarė išdalinti vaikams. O mes noriai valgėm, ir po keletą kartų.

Kol ėjau į darželį, ten duodavo po gabaliuką duonos arba kartais sausainį. Tačiau tremtinius vaikus vietiniai reketuodavo kaip kokioj sovietinėj kariuomenėj. Buvo keturi vietiniai berniukai, kurie pačią pirmą dieną visus naujokus primušdavo ir prigrasindavo tylėti. Mes visi, apie 20 vaikų, dažniausiai turėdavome visą maistą jiems atiduoti. O auklėtojos mūsų visai nežiūrėdavo ir neužstodavo.

Tiesa, buvo ir tokių, kuriems su maistu geriau sekėsi ir kurie savo sėkme dalindavosi su kitais. Pavyzdžiui, ponia Stulginskienė, prezidento Stulginskio žmona, kurį laiką buvo įsidarbinusi pas direktorių – krosnis kūrendavo, maistą gamindavo. Bėgdavom su broliu pas ją ir klausdavom: ponia Stulginskiene, ar nereikia jums malkų atnešti? O ji, supratusi, ko mes iš tikrųjų ateinam – ne tik mums lupenas sudėdavo, bet tarp lupenų ir vieną kitą bulvę rasdavome. Nepaprastai maloni moteris – ir drąsi. Neduok Dieve, kas būtų pamatęs, kad bent vieną bulvę atiduoda – čia jau kriminalas.

Aušrelės Juškaitės šeima gimtojoje Šiluvoje. Kartu ir Aušrelės dėdė Jonas Žemaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bulvės mums buvo didelė prabanga. Atsimenu, vienąsyk mokykloje, švenčiant naujus metus, kiekvienas vaikas gavo dovanų po bulvę ir po gabaliuką rusiško cukraus. Mes su sese tas bulves ir tą cukrų į kišenes susikrovėm ir namo parsinešėm, o brolis, lyg dabar matau, kaip prie eglutės kanda žalią bulvę ir tą cukrų. Štai ką reiškia badas.

Henrikas: Badavome nuo pirmųjų dienų. Nors tris pirmus mėnesius dar buvo galima šiokio tokio maisto nusipirkti parduotuvėje, bet rudenį jau atsirado kortelės – tai reiškė 500 gramų duonos darbininkui per dieną ir nieko daugiau. Vaikai gaudavo mažiau – 300 gramų.

Mes, kurie gavome darbus netoli miesto, dar palyginti geriau vertėmės, visgi buvo turgelis, tad eidavome išsikeisti, kas ką turėjo, į maisto produktus (pavyzdžiui, už tėčio kostiumą kibirą bulvių gavom), o tiems, kurie pakliuvo dirbti į mišką, išlikti buvo mažai šansų.

Tai daugiausiai buvo moterys, kadangi beveik visi vyrai buvo išvežti į Krasnojarską. Buvo taip: plaukia barža upe su šimtais tremtinių ir vis stoja prieplaukose, kur ateina darbdavys susirinkti savo darbininkų. Atvažiuoja, pavyzdžiui, pasiimti 50 žmonių miškui kirsti, o dirbti miške beveik nėra pajėgiančių. Ką gali miške daryti moteris su dviem vaikais? Kapai.

Taip ir buvo: badas pirmiausia palietė pačius mažiausius, kuriems reikalingas mamos pienas, o mamos Sibire – juk vos bepaeinančios. Todėl visi maži vaikai per pirmus metus atidavė Dievui dūšią, išliko vienetai.

Aušrelės Juškaitės šeima gimtojoje Šiluvoje. Kartu ir Aušrelės dėdė Jonas Žemaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

1947-ieji ir pabėgimas į tėvynę

Aušrelė: 1947 m., kai man buvo 12 metų, su keliomis mergaitėmis pabėgome iš Sibiro. Tais metais buvo užėjęs toks vajus – bėgom visi, kas galėjom. Daug ką sugaudavo ir atgal sugrąžindavo, o pilnamečiams dar ir lagerio už pabėgimą pridėdavo. Taip nutiko ir Henrikui.

Grįžus į Lietuvą, mane Šiluvoje priglaudė buvusi mamos bendradarbė mokytoja Berzinienė. Prieš mane ji buvo priėmusi gyventi vokietaitę, kuri ėjo elgetaudama iš Vokietijos. Už pagalbą mums Berzinienę vėliau atleido iš darbo ir ji turėjo išsikelti iš Šiluvos į Jurbarką. Daugybė buvo tokių žmonių, kurie padėjo pabėgusiems tremtiniams, bet apie juos retai kas teprisimena, nors jie labai rizikavo viskuo, ką turėjo – buvo sekami, suiminėjami, tardomi.

Partizanų vadas Jonas Žemaitis – mano dėdė, dėl jo ir aš buvau sekama, ir mane priglaudusi mokytoja. Sugrįžusi į Lietuvą greitai sužinojau, kad Jono tėvai, mano seneliai, buvo išvaryti iš ūkio ir slapstėsi. 1948 metais, dar gyvenant Šiluvoje, man pavyko juos surasti ir nuvažiuoti aplankyti į Laugalių pensionatą prie Klaipėdos. Senelis ten netgi gyveno svetima pavarde, bet visi žinojo, kas jis toks. O močiutė buvo pasilikusi Žemaitienės pavardę.

Tam kambaryje, kur gyveno senelis, buvo apgyvendinti dar trys vyrai, ir dabar jau žinom, kad vienas iš jų buvo skundikas, ir pranešinėjo viską saugumui. Su seneliu pakalbėjom, bet apie tėvus nieko nei jis, nei aš neprasitarėm, o paskui nuėjom pas senelę. Ji sirgo depresija ir manęs visai nepažino – taip vargingai gyveno, kad neduok Dieve. Tik paskui, kai su seneliu išėjome į lauką ir niekas mūsų negalėjo girdėti, jis į dangų pirštu parodė ir pasakė: jisai gyvas. Supratau, kad kalba apie savo sūnų Joną. O kad jis partizanas – mes gerai žinojom, jau Komijoj tėvus vis kviesdavosi, teiraudavosi, ar negavo jie kokio laiško iš Lietuvos.

Aušrelės Juškaitės šeima gimtojoje Šiluvoje. Kartu ir Aušrelės dėdė Jonas Žemaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

O prisimenant pačią kelionę iš Komijos, iki Baltarusijos mums padėjo pabėgti baltarusiai, kurie jau buvo atleisti iš tremties. Jie mums bilietus nupirko, o kai kontrolė tikrindavo – tik jų dokumentų prašydavo, o mūsų niekas neklausė, galvodami, kad tai vaikai su tėvais važiuoja. Atvažiavom iki Maladečnos, iš ten jie mus įsodino į traukinį Vilniaus kryptimi jau vienas. Pamenu, tada ypatingai baisu buvo, kad dokumentų nepatikrintų. Aš daugiau nieko neturėjau, tik keturių klasių baigimo pažymėjimą. Bet mūsų, trijų mergaičių, niekas taip ir nepatikrino. Važiavom per naktį, ryte atsibundam, paklausiam, o kokia sekanti stotis, ar Vilnius? Sako: ne, Maladečna, Vilniuje jau buvom, o dabar grįžtam atgal. O pinigų daugiau mes neturim.

Todėl iš Maladečnos į Vilnių grįžome traukiniu ant atvirų platformų, kuriose gabeno anglis. Atvažiavome į Vilnių visos nuo galvos iki kojų juodos. Važiavome trise: man buvo 12 metų, kita mergaitė buvo vyresnė, o Vanda – jaunesnė. Vandens nebuvo, tai mes viena kitą apspjaudėm, apvalėm, nusipirkom bilietus į Kauną, kur tos dvi mergaitės (sesės) turėjo tetą. Nuvykom pas tą tetą, pernakvojom, o paskui jau mūsų keliai išsiskyrė. Mama buvo davusi seno savo pažįstamo adresą Kaune – kadaise mama buvo jam labai daug padėjusi. Jis mane parsivedė namo, bet žmona pabijojo mane ilgesniam laikui priimti.

Ir paskui jau aš nuvažiavau į Šiluvą, kur mane priėmė mokytoja Berzinienė, ir aš pragyvenau pas ją pusantrų metų. Gimnazijoj antrą klasę baigiau, ir gerai baigiau, išsaugojau mokykloje dovanų gautą knygą „Palangos Juzė“ su įrašu: antros b klasės mokinei už gerą mokymąsi.

Henrikas: Visi bėgome galvodami, kad Lietuvoje mus priims kaip vargšus ar net kaip didvyrius, kurie sugebėjo išgyventi visą Sibiro siaubą. Svarbiausia buvo išgyventi tą sunkų karo periodą, kai į kalėjimus prisodino be reikalo masę žmonių: vienas žodį ne tą pasakė, kitas ne į tą pusę pažiūrėjo – ir viskas, jau liaudies priešas. Tuo metu bet koks mažiausias nusižengimas buvo traktuojamas taip, lyg komunizmui galą padarys, jei nenubausi, nelikviduosi.

Pabėgau iš Sibiro irgi 1947 m., ir kai atvažiavau į Lietuvą, pasijutau niekam nereikalingas, visi norėjo kaip nors mane sau nuo sprando nustumti. Bijojo. Pernakvoti vieną naktį dar leisdavo, bet dvi jau buvau nepageidaujamas. Nors mano mirę tėvai kadais turėjo didelį ratą garbingų pažįstamų, aš ilgokai negalėjau rasti prieglobsčio. Paskui mane priėmė krikšto tėvas, pas jį pragyvenau vasarą, su jo pagalba per pažįstamus mane priėmė į Telšių dailiųjų amatų mokyklą. Dokumentų jokių neturėjau, tik pasakiau, kad baigęs šešis skyrius, ir to užteko.

Mane priėmė, bet bendrabuty vietos nebebuvo, tad tik lovą koridoriuj šiokią tokią pastatė – mano buveinė ten ir buvo, bet Sibire juk praėjęs dar ne tokius dalykus, nelabai išrankus, ar daug man reikia? Tik pernakvoti.

Stipendijos negaudavom, ji visa būdavo pervedama maistui. Rytais gaudavom arbatos puodelį, pietūs normalūs, o vakarais – irgi arbata daugiausiai. Vieną sykį per dieną normaliai pavalgyti beveik ir pakakdavo. Šiaip visi pabėgę tremtiniai pakankamai ramiai gyveno, mokėsi, turėjo darbus, bet tada išėjo valdžios įsakymas visus surankioti ir per 1949 m. balandžio mėnesį praktiškai visus mus suėmė.

1949-ieji ir darsyk tremtis

Aušrelė: Jau buvo 1949-ieji, kai vieną rytą, besiruošiant į mokyklą, įėjo į kambarį mano globėja Berzinienė ir pasakė: Aušryte, pas tave atėjo stribas su šautuvu. Mane iškart nuvedė į policiją ir pradėjo tardyti.

Kartu pasodino ir mano metais vyresnę pusseserę. Per tuos keturis mėnesius, kol ten buvom uždarytos, mus neapsakomai prigąsdino – girdėdavome, kaip tardo ir iš tardymų velka žmones.

Teisme už pabėgimą man siūlė skirti 2 metus lagerio, bet dar buvau nepilnametė, todėl galiausiai nusprendė grąžinti atgal į tą vietą, iš kurios pabėgau.

Henrikas: O man už pabėgimą iš tremties teko 3 metai žiauraus lagerio.

Mokslo metus sėkmingai užbaigiau – mokiausi vienais penketais. Buvo dvi savaitės pasiruošti egzaminams, bet man jų laikyti nereikėjo dėl tų penketų, todėl mėgavausi laisvu laiku, pasivaikščiodamas vis nueidavau 18 kilometrų pas globėjus.

Taigi, ramiai sau ruošiuosi kitiems metams į antrą kursą, bet gaunu pranešimą, kad vykdoma taikomosios dailės mokyklos reorganizacija į technikumą, todėl reikia pristatyti visus dokumentus, praeiti komisiją. Man pradėjo plaukai šiauštis.

Aušrelė ir Henrikas Vilkai Kauno Laisvės alėjoje. Vytauto Raškausko nuotrauka

Reikėjo parašyti autobiografiją, parašiau, kad mama mirusi 1942 metais, tėvas – 1943 metais, o kur mirę – nerašiau. Viskas buvo teisybė, ką parašiau. Laukiu komisijos. Turėjau įeiti vienas paskutiniųjų. Žiūriu – vienas išeina iš svarstymo visas raudonas, kitas išbalęs, kitas spjaudosi išeidamas. Įeinu, sėdi direktorius, komjaunimo sekretorius, iš švietimo skyriaus ir dar vienas – iš saugumo, ir iškart klausia manęs, o kur tėvai palaidoti? Atsakau: motina Sibire, tėvas lagery. Ir prasideda riksmai: o, tai čia mums tokių tik ir betrūksta. Von iš čia! Čia ne prieglauda jum, liaudies priešam.

Davė davė taip, o paskui užsičiaupė. Direktorius tėvus mano pažinojo, jis pradėjo sakyti, kad jau metus mokiausi, baigiau penketais, jokių nusižengimų neturiu, tai gal galima mane palikti. Jie lyg nusileido: jei direktorius taip užstoja, tegul būna. Bet atsisukę į mane pagrasino: jei tik išgirsim pasakojimus apie gyvenimą anoj pusėj, tai iškart būsi suvystytas.

Išėjau. Bet neilgam. Prieš akis vėl laukė ilgas kelias į šiaurę.

Logotipas „Apžvalga“