Trakų Dievo Motinos paveikslas popiežiaus Pranciškau vizito metu Kauno Santakoje. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Laima Penek  nuotrauka

Bažnyčiai švenčiant Dievo Motinos iškilmę sugrįžkite prie pernai 300 metų karūnacijos jubiliejų šventusio Trakų Dievo Motinos atvaizdo. Lietuvos Globėjos paveikslas – unikalus tikėjimo, istorijos ir kultūros paminklas, primenantis Didžiojo Kunigaikščio Vytauto palikimą, valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas. Kuo šis paveikslas yra ypatingas, kodėl galime džiaugtis šiuo kūriniu? Atsakymų ieškome pokalbyje su Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus direktore, menotyrininke ir Seminarijos dėstytoja dr. Sigita Maslauskaite-Mažyliene.

Kaip atsirado pirmieji bandymai vaizduoti Mariją?

Su Efezo susirinkimu (431 m.), suteikusiu Marijai Dievo Gimdytojos titulą, pradeda klestėti pamaldumo Dievo Motinai istorija ir Marijos ikonografija. Visas gražiausias Bizantijos menas buvo sukurtas apmąstant Marijos Motinystės slėpinį. Žinoma, iki Susirinkimo taip pat randama Marijos atvaizdų katakombų tapyboje, antkapiniuose, apie tai byloja kiek anksčiau prasidėję Santa Maria Maggiore bazilikos statymo darbai. Tuo metu pamaldumas Marijai jau stipriai ruseno žmonių širdyse, bet oficialus bažnytinis žingsnis pripažinti Mariją Dievo Gimdytoja šį pamaldumą perkėlė į kitą rangą ir tikinčiųjų meilė prasiveržė kaip ugnikalnis. Pirmiesiems krikščionims atvaizdai buvo tarsi kalba ar pamokslai, tikėjimų tiesų aiškinimas, stengiantis atsakyti į klausimus: Kas esu? Kas esame? Kas yra Jėzus Kristus?

Dažnai esame įpratę Marijos paveiksluose matyti daug mėlynos spalvos? Kaip tai galėtume paaiškinti?

Mėlyna spalva išgaunama iš lazurito, brangaus pigmento, kuris gaminamas iš akmens, kasamo kalnuose. Štai ir Mikelandželui dirbant Siksto koplyčioje pristigus šio pigmento, jo pargabenimu rūpinosi net popiežius. Vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu šią spalvą pradėta naudoti labai plačiai. Bizantijos tapyboje labai dažnai Dievo Motinos maforijus, t.y. galvą dengiantis apsiaustas, besiskiriantis nuo vakarietiško veliumo ar apsiausto, yra gilios bordo arba tamsiai mėlynos spalvos. Ši mėlyna spalva ilgainiui įsivyrauja, simbolizuodama tikėjimą, tyrumą ir dangų. Mėlynos spalvos maforijumi apgaubta Dievo Motina ir Trakų bažnyčios paveiksle.

Kada pirmą kartą susidūrėte su Trakų Dievo Motinos atvaizdu?

Žmogui, pradedančiam eiti meno ar menotyros keliu, tai yra vos ne vienintelis atvaizdas, kuris tampa labai greitai žinomas dėl savo išskirtinės meninės ir istorinės vertės. Tik studijuodama Dailės akademijoje Nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą sužinojau ir pradėjau labiau domėtis Trakuose esančiu Marijos atvaizdu.

Į ką labiausiai atkreiptumėte dėmesį šiame atvaizde? Kas yra, anot Jūsų, iškalbingiausia?

Šis Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas dar vadinamas Hodegetrija, graikiškai „Nurodanti kelią“. Marija laiko Sūnų arba, tiksliau sakant, tikintiesiems rodo Tą, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Kas mane labiausiai traukia? Tai turbūt ta nematoma istorija, kurią atskleidė mano kolegos nuo praėjusio amžiaus pradžios, pradėję šį atvaizdą moksliškai tirti. Kokia ji? Šis atvaizdas greičiausiai pradėtas tapyti XV a. pab. – XVI a. pr. ir ten buvo pavaizduota vakarietiška visu ūgiu stovinti vienplaukė Mergelė Marija. XVII a. pr., kai vyko fundamentalūs bažnyčios pertvarkymo darbai, pritaikant paveikslą naujam altoriui, buvo nupjauta jo apatinė dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta, suteikiant atvaizdui bizantinę stilistiką. Nereiktų užmiršti ir Vytauto Didžiojo pamaldumo Švč. Mergelei Marijai ir Valdovo sąsajų su garsiuoju atvaizdu.  Anot legendos, Vytautui Didžiajam krikšto proga ikoną dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391–1425). Manytina, kad paveikslo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas. Galbūt Vytautui dovanotoji ikona sunyko arba dingo, tačiau dovanojimo legenda išliko ir ilgainiui buvo pritaikyta garsiajam Trakų Dievo Motinos paveikslui, kuris, tapęs legendos perėmėju, buvo pertapytas bizantinę dailę primenančia maniera.

Kodėl galime vadinti šį atvaizdą meniniu šedevru? Ar tai svarbu žinoti?

Šedevras – lietuviškai pavadintume „kūrinių kūrinys“, kitaip sakant, kūrinių „vadas“. Turbūt nereikia ypatingo išsilavinimo, kad žiūrėdami į meno kūrinį suprastume, kad yra tikrai gražiai padaryta. Ir elektrikui gražu, ir menotyrininkui ar jautriausiam estetui gražu. Šis Trakų atvaizdas yra būtent toks, kaip retai atsitinka, turintis tris viename: meninę, istorinę ir religinę vertę.

Paveiksle Marija rankoje laiko trižiedę rožę, kurią teikia Jėzui. Anot istorinės interpretacijos tai simbolizuoja rožinio slėpinius. Kokia dabar galėtų būti prasmė po to, kai 2002 m. Popiežius Jonas Paulius II įveda ketvirtąją rožinio dalį – šviesos slėpinius? Galima būtų tuos žiedus traktuoti kaip Marijos Jėzui teikiamus tris maldos būdus, pavyzdžiui, adoracija, rožinio malda, piligrimystė? Būtent tai jungtų ateinančius į baziliką žmones. Puiki interpretacija, sunku net ką ir pridurti. Rožės, greičiausiai, atsiranda pertapant paveikslą, kadangi tuo metu Trakų bažnyčioje veikė labai stipri rožinio brolija, kuri anuomet susirinkdavo ne tik vakaro maldoms, bet pasižymėjo savo meilės darbais, plačiai vykdoma karitatyvine veikla, funduodavo altorius, išlaikydavo tą altorių aptarnaujantį kunigą. Anot dar vienos interpretacijos, šie rožės žiedai galėjo simbolizuoti ir Švč. Trejybę – tobulos meilės slėpinį, nors mums labiau įprasta yra tris rožes susieti su trimis rožinio slėpiniais.

Trakų Dievo Motinos ir Kūdikėlio Jėzaus karūnos. Roma (?), apie 1718 m. Auksas, liejimas, faktūravimas, emalis, brangakmeniai. Popiežiaus pašventintos auksinės karūnos, kuriomis 1718 m. rugsėjo 4 d. buvo iškilmingai vainikuotas Trakų Dievo Motinos paveikslas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Šiais laikais skirti metus atvaizdui neišvengiamai reiškia to atvaizdo besaikį kopijavimą. Kaip tai paveiks Trakų Dievo Motinos paveikslo vertę? O gal šie metai skiriami ne atvaizdui? Kaip tada nuo „sunaudojimo“ apsaugoti originalų paveikslą? 

Tikrai gali kartais apimti neviltis ir nepasitenkinimas, kai matome masišką atvaizdų kopijavimą ir plitimą, nesuvokiant iki galo to prasmės. Kita vertus, šis procesas turi seną turtingą krikščionišką Bažnyčios istorijos tradiciją. Nuo seniausių laikų, jeigu tik atvaizdai būdavo gerbiami, puoselėjamas pamaldumas, privalėdavo juos dauginti ir skleisti žinią, kalbant šiandienine kalba, tai buvo lyg „medija“. Kažkada tos kopijos būdavo kuriamos rankiniu būdu, o dabar gyvename tokioje epochoje, kur spaustuvėje viskas vyksta daug greičiau ir paprasčiau. 1718 m. karūnavimo proga irgi rūpintasi skelbti žinią. Kas buvo padaryta? Paimtas didelis metalo lakštas, padarytas grafiko raižinys, štampuojama ir siunčiama. Tokie lakštai būdavo labai vertinami, kai kurie atsidūrė net procesijų altorėliuose. Taigi neišvengsime reprodukcijų antplūdžio. Visada žmogui liks svarbus atminimas, žinia ir sklaida. Atvaizdas yra tiltas, langas ir kreipinys, mūsų, tikinčių žmonių, pareiga yra apie tai kalbėti ir aiškinti.

Ar metai skiriami atvaizdui? Man atrodo, kad čia viskas daug sudėtingiau. Metai skiriami Trakų Dievo Motinos karūnavimo 300 metų jubiliejui. Kaip tai žmonėms paprastai paaiškinti? Kas tas karūnavimas ir kam reikia karūnuoti? Mūsų visuomenėje neretai žodžiai „karalius“ ir „karūna“ priimami kaip iš pasakų ir animacinių filmų pasaulio. Žinome, kad paveikslas karūnuojamas, nes norima pabrėžti išskirtines per jį teikiamas Apvaizdos malones. Kyla klausimas, o kam gi reikia šį įvykį švęsti dabar? Švenčiame nacionalinio pasididžiavimo šventę, džiaugiamės turėdami seniausią ikoną Lietuvoje, turinčią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Globėjos titulą. Marijos globa niekur nedingo. Išgyvenome okupacijas, kurios užgniaužė šį kultą, skatinantį tautinę ir religinę savimonę. Džiaugiuosi, kad šis pamaldumas ir vėl Lietuvos vyskupų ir tikinčiųjų dėka atsigauna.

Bartolomiejus Strachovskis. Trakų Dievo Motinos paveikslas. 1718 m., atspaudas 1882 m. Vario raižinys. Vroclavo graverio dirbtuvėje sukurtas raižinys skirtas Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo iškilmėms įamžinti. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Kopijuoti yra pigu ir lengva, o atvaizdui esant populiariam – turbūt netgi pageidautina. Juk dažnai manoma, kad geriau yra Aušros Vartų paveikslo gera kopija, nei jo interpretacija. Ar yra prasmės kurti naujus Marijos atvaizdus net ir didžiausiose bažnyčiose? Ar įmanoma dar ką nors tokio sukurti, kas skatintų pamaldumą kaip žymiausi tradiciniai Marijos atvaizdai?

Katalikiškoje bendruomenėje tapytas atvaizdas turi didesnę meninę vertę. Menininkas nori ir šiandien kalbėti aktualiai ir vis atsiranda visai gerų krikščioniškos ikonografijos bandymų. Dar XX a. pab. ir XXI a. pr. atrodė, kad menininkai nebesidomi krikščioniška ikonografija, kad modernioje visuomenėje ji nebeaktuali. Vis dėlto, modernaus ir šiuolaikinio meno istorija rodo, kad sukurta nuostabių pamaldumui skirtų kūrinių, pastatytos bažnyčios. Man atrodo, kad šiandien Lietuvoje trūksta iniciatyvos iš Bažnyčios kaip užsakovo. Nesikreipiama, nepasitikima, kad dabartiniai menininkai galėtų sukurti krikščionišką atvaizdą. Paprasčiau ir pigiau yra pasigaminti tikslią garsaus atvaizdo reprodukciją, negu bendrauti su menininku. Tačiau verta, nes tik užsakovo ir kūrėjo bendromis pastangomis būdavo ir yra sukuriami pamaldumui skirti šedevrai.

Kuo šis paveikslas aktualus šiandien? Kokią svarbiausią žinią neša šiuolaikiniam nuolat skubančiam žmogui?

Skubantis žmogus pirmiausia turi užeiti į bažnyčią ir įsižiūrėti į šį atvaizdą. Šiuolaikiniam žmogui labai svarbu kartais priversti savo kūną padirbėti. Viena yra užėjus stebėtis paveikslo grožiu, o visai kas kita – atsiklaupti. Tai jau valios pastanga, atliekama vis rečiau. Aš ir pati turiu tam įdėti daug pastangų, nes dažnai atrodo, kad jau viską žinau, bet priklaupus žvilgsnis tarsi sminga giliau.